Langerhanso ląstelių histiocitozė (LLH)

Ligos aprašymas

Langerhanso ląstelių histiocitozė (LLH) yra reta liga, kuriai būdingas nenormalus Langerhanso ląstelių kaupimasis įvairiuose kūno audiniuose. Langerhanso ląstelės yra dendritinės ląstelės, kurios paprastai randamos odoje ir vaidina svarbų vaidmenį imuninės sistemos reguliavime. LLH gali paveikti bet kurią kūno dalį, tačiau dažniausiai pasireiškia kauluose, odoje, plaučiuose, kepenyse, blužnyje, limfmazgiuose ir kaulų čiulpuose. Ligos sunkumas ir klinikinės išraiškos gali labai skirtis – nuo izoliuoto kaulo pažeidimo iki daugelio organų sistemų įtraukimo ir gyvybei pavojingų komplikacijų. Nors LLH gali atsirasti bet kuriame amžiuje, ji dažniausiai diagnozuojama vaikams nuo 1 iki 15 metų.

Ligos priežastys

Tikslios Langerhanso ląstelių histiocitozės priežastys nėra žinomos, tačiau manoma, kad liga yra susijusi su imuninio atsako sutrikimais ir genetiniais veiksniais:

• Genetiniai pokyčiai: neseniai buvo nustatyta, kad kai kuriems pacientams su LLH yra mutacijų BRAF gene (ypač BRAF V600E mutacija), kuri gali sukelti nekontroliuojamą Langerhanso ląstelių proliferaciją. Kiti genetiniai pokyčiai, įskaitant MAP2K1 ir N/KRAS mutacijas, taip pat gali būti susiję su šia liga.
• Imuninės sistemos sutrikimai: Langerhanso ląstelės, kurios paprastai atlieka antigenų pristatymo ir imuninės sistemos reguliavimo funkcijas, gali tapti nenormaliai aktyvios ir proliferuoti, sukeldamos audinių pažeidimus.
• Aplinkos veiksniai: nors nėra aiškių įrodymų, kai kurie tyrimai rodo, kad aplinkos veiksniai, tokie kaip rūkymas ar cheminės medžiagos, gali prisidėti prie ligos atsiradimo, ypač plaučių LLH.

Ligos simptomai

Langerhanso ląstelių histiocitozės simptomai labai priklauso nuo paveiktų organų ir ligos sunkumo:

• Kaulų pažeidimai:
  • Skausmas: dažniausias simptomas, ypač ilguosiuose kauluose (pvz., šlaunikaulis) ar kaukolės kauluose.
  • Patinimas ir jautrumas: gali būti matomas ar apčiuopiamas paveiktose vietose.
  • Patologiniai lūžiai: kaulai gali būti silpnesni, todėl padidėja lūžių rizika net dėl nedidelių traumų.
• Odos pažeidimai:
  • Bėrimai: dažnai atrodo kaip seborėjinio dermatito pažeidimai arba mazgeliai, dažniausiai pasireiškia ant galvos odos, veido, liemens.
  • Erozijos ir opelės: gali atsirasti dėl odos pažeidimų ir lėtai gyjančių žaizdų.
• Limfmazgių ir vidaus organų pažeidimai:
  • Limfadenopatija: padidėję limfmazgiai, kurie gali būti skausmingi arba neskausmingi.
  • Kepenų ir blužnies padidėjimas (hepatosplenomegalija): gali sukelti pilvo skausmą ir pilvo apimties padidėjimą.
  • Plaučių pažeidimai: dusulys, kosulys, kartais švokštimas ar kvėpavimo nepakankamumas, ypač rūkančiųjų suaugusiųjų atveju.
• Endokrininės sistemos pažeidimai:
  • Diabetas insipidus: dažnai atsiranda dėl hipofizės ar pagumburio pažeidimų, sukeldamas pernelyg didelį troškulį ir šlapinimąsi.
  • Augimo sutrikimai: ypač vaikams, gali būti dėl hipofizės pažeidimo.

Ligos klasifikacijos

Langerhanso ląstelių histiocitozė klasifikuojama pagal pažeistų organų skaičių ir ligos išplitimą:

• Vientisinė (lokalizuota) LLH:
  • Vieno organo pažeidimas: dažniausiai paveikiami kaulai, tačiau gali būti paveikti ir kiti organai, tokie kaip oda ar plaučiai.
• Dauginė (sisteminė) LLH:
  • Kelių organų pažeidimas: vienu metu paveikti keli organai arba sistemos (pvz., kaulai, oda, kepenys, blužnis, kaulų čiulpai, plaučiai).
  • Didelės rizikos organų pažeidimas: kai kuriems pacientams liga gali paveikti vadinamus didelės rizikos organus (pvz., kepenis, blužnį, kaulų čiulpus), kurie yra susiję su didesniu mirtingumu ir reikalauja agresyvesnio gydymo.

Ligos diagnostika

Langerhanso ląstelių histiocitozės diagnostika yra sudėtinga ir apima kelis skirtingus tyrimus:

• Medicininė istorija ir fizinis tyrimas: gydytojas vertins simptomus, pažeidimų vietą ir dydį, apžiūrės odą, limfmazgius ir kitas galimas pažeidimų vietas.
• Vaizdo tyrimai:
  • Rentgenograma: naudojama kaulų pažeidimams nustatyti.
  • Kompiuterinė tomografija (KT) ir magnetinio rezonanso tomografija (MRT): naudojama tikslesnei pažeistų sričių vizualizacijai ir vidaus organų įvertinimui.
  • Skeleto scintigrafija: naudojama nustatyti daugybinius kaulų pažeidimus.
• Biopsija:
  • Audinių biopsija: atliekama pažeistose vietose, siekiant patvirtinti diagnozę, identifikuojant Langerhanso ląsteles, kurios yra teigiamos dėl CD1a ir S100 baltymų bei turi Birbeko granulių (matomos elektroniniu mikroskopu).
• Laboratoriniai tyrimai:
  • Kraujo tyrimai: bendras kraujo tyrimas, kepenų ir inkstų funkcijos tyrimai, elektrolitų lygio tyrimai.
  • Hormoniniai tyrimai: ypač svarbūs įtariant endokrininių liaukų pažeidimus (pvz., skiriant ADH trūkumą).
• Genetiniai tyrimai:
  • BRAF mutacijos tyrimai: gali būti atliekami siekiant nustatyti genetinius pokyčius, kurie gali turėti įtakos gydymo strategijai ir ligos prognozei.

Ligos gydymas ir vaistai

Langerhanso ląstelių histiocitozės gydymas priklauso nuo ligos sunkumo, pažeistų organų skaičiaus ir bendros paciento sveikatos. Gydymo tikslas yra sumažinti simptomus, kontroliuoti ligos progresavimą ir išvengti komplikacijų:

• Chirurginis gydymas:
  • Pažeidimo rezekcija: gali būti atliekama, kai yra izoliuotas kaulų pažeidimas arba ribotas odos pažeidimas.
• Farmakologinis gydymas:
  • Kortikosteroidai: dažnai naudojami kaip pirmos eilės gydymas siekiant sumažinti uždegimą ir Langerhanso ląstelių proliferaciją.
  • Chemoterapija: gali būti taikoma pacientams, sergantiems išplitusia liga arba kai pažeisti didelės rizikos organai. Naudojami vaistai gali apimti vinblastiną, metotreksatą, merkaptopuriną ir kitus.
  • Imuninės sistemos moduliatoriai: tokie kaip ciklosporinas ar kladribinas, gali būti naudojami, jei pirmos eilės gydymas yra neefektyvus.
  • Tikslinės terapijos: pacientams su BRAF V600E mutacija gali būti skiriami BRAF inhibitoriai (pvz., vemurafenibas).
• Radioterapija:
  • Mažų dozių radioterapija: gali būti naudojama kai kuriais atvejais, kai pažeidimas yra lokalizuotas, o kitos gydymo formos nėra tinkamos arba neveiksmingos.

Liaudiškos priemonės šiai ligai slopinti ir gydyti

Nors Langerhanso ląstelių histiocitozė reikalauja medicininio gydymo ir stebėjimo, kai kurios natūralios priemonės ir gyvenimo būdo pokyčiai gali padėti palaikyti sveikatą:

• Subalansuota mityba: sveika, visavertė mityba, kuri turėtų būti pritaikyta pagal paciento poreikius ir gydymo režimą, gali padėti palaikyti bendrą sveikatą ir imuninę sistemą.
• Pakankamas skysčių vartojimas: būtinas ypač tiems, kuriems yra pažeista endokrininė sistema, pavyzdžiui, sergantiems diabetu insipidus.
• Vengti rūkymo ir aplinkos toksinų: svarbu rūpintis plaučių sveikata, ypač jei pažeisti plaučiai arba pacientas turi didesnę plaučių komplikacijų riziką.
• Psichologinė ir emocinė parama: psichologinė parama ir terapija gali būti naudinga pacientams ir jų šeimoms susidorojant su ligos iššūkiais ir gydymo stresu.

Prevencija

Kadangi Langerhanso ląstelių histiocitozės priežastys nėra visiškai žinomos ir jos negalima užkirsti kelio, specifinės prevencinės priemonės nėra nustatytos. Tačiau galima imtis priemonių siekiant išvengti komplikacijų:

• Reguliarūs sveikatos patikrinimai ir stebėjimas: svarbu reguliariai lankytis pas gydytoją, ypač jei diagnozuota LLH arba yra rizikos veiksnių, siekiant stebėti ligos progresavimą ir greitai spręsti bet kokias komplikacijas.
• Infekcijų prevencija: rekomenduojama pasiskiepyti nuo užkrečiamų ligų, laikytis geros higienos ir vengti kontakto su infekuotais asmenimis, ypač tiems pacientams, kuriems yra nusilpusi imuninė sistema dėl ligos ar gydymo.
• Vengti rizikos veiksnių: rūkymas ir poveikis aplinkos toksinams gali padidinti plaučių komplikacijų riziką, todėl šių veiksnių vengimas yra rekomenduojamas.

Šaltiniai

1. https://www.msdmanuals.com/professional/hematology-and-oncology/histiocytic-syndromes/langerhans-cell-histiocytosis
2. https://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK430885/
3. https://dermnetnz.org/topics/langerhans-cell-histiocytosis