Tiesiosios žarnos polipai: simptomai ir gydymas

Tiesiosios žarnos polipai – tai nedidelės ląstelių sankapos, susiformuojančios ant storosios arba tiesiosios žarnos gleivinės paviršiaus. Daugeliu atvejų jos nesukelia jokių pojūčių ir žmogus apie jas nežino, kol polipai neaptinkami atsitiktinai arba per profilaktinę kolonoskopiją. Būtent dėl šios priežasties tiesiosios žarnos polipai laikomi viena pavojingiausių „tylių” virškinamojo trakto problemų.

Svarbiausia žinoti, kad dauguma kolorektalinių (storosios ir tiesiosios žarnos) vėžių išsivysto iš adenomatozinių polipų – tam tikro tipo ląstelių darinių, kurie laikui bėgant gali piktybiškai transformuotis. Šis procesas paprastai trunka kelerius metus, todėl laiku aptikti ir pašalinti polipai iš esmės gali užkirsti kelią vėžio vystymuisi. Deja, daugelis žmonių nežino apie šią riziką ir vengia profilaktinių tyrimų.

Šiame straipsnyje apžvelgiama, kas yra tiesiosios žarnos polipai, kokie jų simptomai, kaip jie diagnozuojami ir gydomi, bei kokios priemonės padeda sumažinti jų susidarymo riziką.

Kas yra tiesiosios žarnos polipai

Tiesiosios žarnos polipai – tai patologiniai ląstelių dariniai, augantys ant storosios arba tiesiosios žarnos vidinės gleivinės. Jie gali būti įvairaus dydžio: nuo kelių milimetrų iki kelių centimetrų, taip pat skirtingos formos – koto tipo (primenantys grybą) arba plokšti, glaudžiai prigludę prie gleivinės paviršiaus. Pagal histologinę (audinių) struktūrą polipai skirstomi į kelis tipus, iš kurių kliniškai reikšmingiausi yra adenomatoziniai polipai.

Adenomatoziniai polipai ir vėžio rizika

Adenomatoziniai polipai (adenomos) yra laikomi ikivėžiniais dariniais – tai reiškia, kad jie patys savaime dar nėra vėžys, tačiau turi potencialą piktybiškai transformuotis. Pasak StatPearls (NCBI Bookshelf) apžvalgos, didžioji dalis kolorektalinių vėžių išsivysto kaip tik iš adenomatozinių polipų. Šis procesas – nuo gerybinio polipo iki invazinio vėžio – paprastai trunka nuo penkerių iki dešimties metų, o tai suteikia galimybę laiku įsikišti. Polipai, kurių skersmuo viršija 10 mm, laikomi ypač rizikingais: jie dažniau turi piktybinių pokyčių požymių ir gali sukelti žarnyno kraujavimą.

Profilaktinė kolonoskopija – esminis įrankis

Kadangi dauguma polipų nesukelia jokių simptomų, reguliari profilaktinė kolonoskopija yra pagrindinis būdas juos aptikti ankstyvoje stadijoje. Kolonoskopija – tai procedūra, kurios metu gastroenterologas į žarnyną įveda lankstų vamzdelį su kamera ir apžiūri visą storosios žarnos gleivinę. Ši procedūra leidžia ne tik aptikti, bet ir iš karto pašalinti polipus, todėl ji vienu metu atlieka ir diagnostinę, ir gydomąją funkciją.

Simptomai ir požymiai

Didžioji dauguma tiesiosios žarnos polipų nesukelia jokių simptomų – tai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl jie dažnai lieka nepastebėti be tikslinių tyrimų. Žmogus gali gyventi su polipais daugelį metų ir to visiškai nejausti. Tačiau tam tikrais atvejais, ypač kai polipai yra didesni arba išsidėstę nepalankioje vietoje, simptomai vis dėlto gali pasireikšti.

Dažniausi simptomai

Ryškiausias ir dažniausiai pastebimas simptomas – kraujavimas iš tiesiosios žarnos. Tai gali pasireikšti kaip raudonas kraujas ant tualetinio popieriaus, išmatose arba tualeto dubenyje. Svarbu nepamiršti, kad kraujavimas iš tiesiosios žarnos nebūtinai reiškia polipus – jį gali sukelti ir hemorojus ar kitos būklės, tačiau bet koks pastebėtas kraujavimas reikalauja gydytojo konsultacijos.

Kiti galimi simptomai apima:

• Pakitusį tuštinimosi ritmą (viduriavimas arba vidurių užkietėjimas, trunkantis ilgiau nei kelias dienas)
• Pilvo skausmą arba diskomfortą, ypač apatinėje pilvo dalyje
• Gleivių atsiradimą išmatose
• Jausmą, kad žarnynas išsituštino ne iki galo
• Retais atvejais – žarnyno obstrukciją (užsikimšimą), kurią sukelia labai didelis polipas

Šie simptomai nėra specifiški vien polipams – juos gali sukelti ir kitos virškinamojo trakto ligos. Tačiau bet kuris iš šių požymių yra pakankama priežastis kreiptis į gydytoją ir atlikti tyrimus.

Priežastys ir rizikos veiksniai

Tikslios tiesiosios žarnos polipų susidarymo priežastys iki šiol nėra visiškai išaiškintos. Manoma, kad polipai atsiranda dėl sutrikusio ląstelių dalijimosi ir augimo reguliavimo žarnyno gleivinėje. Genetiniai veiksniai, gyvenimo būdas ir aplinkos poveikis – visa tai gali prisidėti prie polipų formavimosi.

Remiantis moksliniais šaltiniais, šie veiksniai didina polipų susidarymo riziką:

• Amžius – rizika ženkliai išauga sulaukus 50 metų ir vyresnio amžiaus
• Šeimos istorija – jei artimam giminaičiui (tėvams, broliams, seserims) buvo diagnozuoti polipai arba kolorektalinis vėžys, jūsų rizika yra didesnė
• Asmeninė istorija – jei anksčiau jau buvo rasta polipų, tikimybė, kad jų atsiras vėl, yra padidėjusi
• Nutukimas ir antsvoris – perteklinis kūno svoris siejamas su didesne polipų rizika
• Rūkymas – rūkantys asmenys turi didesnę riziką susirgti tiek polipais, tiek kolorektaliniais vėžiais
• Maža fizinė veikla ir nesveika mityba – dieta, kurioje gausu raudonos ir perdirbtos mėsos bei mažai skaidulų, taip pat laikoma rizikos veiksniu

Kai kuriais atvejais polipai gali būti susiję su paveldimomis sindromais, tokiais kaip šeiminė adenomatozinė polipozė (FAP) arba Lynch sindromas – šios būklės reikalauja ypatingos medicininės priežiūros ir dažnesnių tyrimų.

Diagnostika

Tiesiosios žarnos polipų diagnostika dažniausiai prasideda nuo gydytojo konsultacijos, kurios metu įvertinama simptomatika, šeimos istorija ir rizikos veiksniai. Tačiau galutinis diagnozės patvirtinimas visada reikalauja instrumentinių tyrimų, nes polipai vizualiai nematomi ir neapčiuopiami.

Pagrindiniai diagnostikos metodai

Kolonoskopija yra auksinį standartą atitinkantis metodas tiesiosios žarnos polipams diagnozuoti. Procedūros metu gydytojas gali apžiūrėti visą storosios žarnos gleivinę, aptikti net mažus polipus ir, esant galimybei, juos iš karto pašalinti bei paimti audinių mėginį histologiniam tyrimui. Prieš kolonoskopiją pacientas turi paruošti žarnyną – išgerti specialų viduriavimą sukeliantį tirpalą, kad žarnynas būtų švaras ir gerai matomas.

Sigmoidoskopija – tai panašus tyrimas, tačiau apžiūrima tik apatinė storosios žarnos dalis (sigmoidinė žarna ir tiesioji žarna). Šis metodas yra mažiau išsamus nei kolonoskopija, tačiau kai kuriais atvejais gali būti naudojamas kaip pirminis tyrimas.

Išmatų paslėpto kraujo testas (FOBT arba FIT) – tai neinvazinis tyrimas, kurio metu išmatų mėginyje ieškoma mikroskopinių kraujo pėdsakų. Teigiamas rezultatas yra indikacija atlikti kolonoskopiją. Šis testas nėra toks tikslus kaip kolonoskopija, tačiau yra paprastesnis ir gali būti naudojamas kaip pirminis atrankos metodas.

KT kolonografija (dar vadinama virtualia kolonoskopija) – tai kompiuterinės tomografijos pagrindu atliekamas tyrimas, leidžiantis gauti detalius žarnyno vaizdus. Tačiau aptikus polipą, vis tiek reikalinga įprastinė kolonoskopija jį pašalinti.

Gydymas

Pagrindinis tiesiosios žarnos polipų gydymo principas – visiškas polipo pašalinimas. Tai svarbu tiek diagnostiniais tikslais (histologiniam audinių tyrimui), tiek siekiant užkirsti kelią galimam piktybiniam virsmo procesui. Pasak mokslinės literatūros (PMC, NIH), polipai turėtų būti šalinami laikantis pilnos ekscizinės biopsijos principo – tai reiškia, kad polipas turi būti pašalintas visas, o ne tik jo dalis.

Endoskopiniai šalinimo metodai

Šiuolaikinė endoskopija leidžia saugiai ir efektyviai pašalinti didžiąją dalį polipų be chirurginės operacijos. Pagrindiniai metodai yra šie:

• Snare polipektomija – dažniausiai naudojamas metodas, kai aplink polipo kotą arba pagrindą užmetama metalinė kilpa (snare) ir polipas nupjaunamas elektrine srove. Tinka tiek koto tipo, tiek nedideliems plokštiems polipams.
• Endoskopinė gleivinės rezekcija (EMR) – taikoma didesniems arba plokštiems polipams. Prieš pašalinimą po polipo pagrindu suleidžiamas skystis, kuris pakelia polipą nuo gilesnių audinių sluoksnių, taip sumažinant perforacijos riziką. Moksliniai duomenys rodo, kad didelės, plokščios kolorektalinės lezijos saugiai ir efektyviai šalinamos būtent šiuo metodu.
• Endoskopinė submukozinė disekcija (ESD) – sudėtingesnis metodas, naudojamas labai dideliems arba techniškai sunkiai prieinamiems polipams. Leidžia pašalinti polipą vienu gabalu, tačiau reikalauja aukštos kvalifikacijos specialisto.

Chirurginė operacija (laparoskopinė arba atvira) taikoma tik tais atvejais, kai polipo endoskopiškai pašalinti neįmanoma arba kai histologinis tyrimas atskleidžia invazinį vėžį.

Ko tikėtis po procedūros

Po polipo pašalinimo pacientas paprastai stebimas kelias valandas ir, jei komplikacijų nėra, išleidžiamas namo tą pačią dieną. Histologinis pašalinto polipo tyrimas leidžia nustatyti jo tipą ir piktybingumo laipsnį, o tai lemia tolesnio stebėjimo planą. Jei polipas buvo adenomatozinis, gydytojas paprastai rekomenduoja pakartotinę kolonoskopiją po 3 – 5 metų.

Galimos komplikacijos

Endoskopinis polipų šalinimas yra saugus, tačiau kaip ir bet kuri medicininė procedūra, gali sukelti komplikacijų. Dažniausia iš jų – kraujavimas. Remiantis moksliniais duomenimis, kraujavimas po EMR pasitaiko maždaug 6 – 8 % atvejų storojoje žarnoje ir 11 – 17 % atvejų dvylikapirštėje žarnoje. Dažniausiai kraujavimas sustabdomas endoskopiškai, be papildomų intervencijų.

Kita galima, nors retesnė komplikacija – žarnyno perforacija (skylė žarnyno sienelėje). Ši komplikacija reikalauja skubios medicininės pagalbos ir kartais – chirurginės intervencijos. Taip pat gali pasireikšti trumpalaikis pilvo diskomfortas, pilvo pūtimas arba nedidelis kraujavimas iš tiesiosios žarnos po procedūros – tai dažniausiai praeina savaime per kelias dienas.

Profilaktika ir savipagalba

Nors ne visų polipų susidarymo galima išvengti, tam tikri gyvenimo būdo pokyčiai gali sumažinti riziką. Reguliari fizinė veikla, sveika mityba, kurioje gausu daržovių, vaisių ir skaidulų, bei raudonos ir perdirbtos mėsos vartojimo ribojimas – tai priemonės, kurias rekomenduoja tiek Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), tiek kitos medicinos institucijos.

Svarbiausia profilaktikos priemonė – reguliari kolonoskopija. Vidutinės rizikos asmenims rekomenduojama pirmą kartą atlikti kolonoskopiją sulaukus 45 – 50 metų, o vėliau – kas 10 metų, jei ankstesni tyrimai neatskleidė polipų. Asmenims, kurių šeimoje buvo kolorektalinio vėžio arba polipų atvejų, tyrimai turėtų būti pradedami anksčiau ir atliekami dažniau – konkrečią periodiškumą nustato gydytojas individualiai.

Rūkymo metimas ir sveiko kūno svorio palaikymas taip pat prisideda prie mažesnės polipų rizikos. Alkoholio vartojimo ribojimas – dar vienas veiksnys, kurį mini mokslinė literatūra kaip potencialiai svarbų kolorektalinės sveikatos kontekste.

Tiesiosios žarnos polipai – tai dažna, dažniausiai besimptomė būklė, kurią galima sėkmingai gydyti, jei ji aptinkama laiku. Svarbiausia žinutė: reguliari profilaktinė kolonoskopija yra vienintelis patikimas būdas aptikti polipus dar prieš jiems tampant pavojingais. Kadangi adenomatoziniai polipai gali virsti vėžiu per kelerius metus, jų ankstyvasis pašalinimas iš esmės yra vėžio prevencija.

Jei esate 45 – 50 metų amžiaus ir dar neatlikote kolonoskopijos, arba jei turite rizikos veiksnių – pasitarkite su savo šeimos gydytoju dėl tinkamo tyrimo laiko. Sveika gyvensena, reguliari fizinė veikla ir subalansuota mityba taip pat prisideda prie mažesnės polipų rizikos, tačiau jų nepakeičia – profilaktiniai tyrimai išlieka esminiu sveikatos priežiūros elementu.

Dažniausiai užduodami klausimai

Šaltiniai

• Colorectal polyps and polyposis syndromes — pubmed.ncbi.nlm.nih.gov
• Endoscopic management of colorectal polyps: From benign to … — pmc.ncbi.nlm.nih.gov
• Colonic Polyps: Treatment – PMC – NIH — pmc.ncbi.nlm.nih.gov
• Colorectal Polyps and Polyposis Syndromes – StatPearls – NCBI Bookshelf — ncbi.nlm.nih.gov
• Colonic Polyps: Treatment – PubMed — pubmed.ncbi.nlm.nih.gov
• Colorectal polyps and polyposis syndromes – PMC — pmc.ncbi.nlm.nih.gov