Osteochondrozė: simptomai, priežastys, diagnostika ir gydymas

Osteochondrozė – tai ne viena liga, o visa sutrikimų grupė, paveikianti augimo centrus vaikų ir paauglių kauluose. Skirtingai nuo daugelio suaugusiųjų kaulų ir sąnarių problemų, ši būklė kyla dėl endochondralinės osifikacijos – proceso, kurio metu kremzlė pamažu virsta kaulu – sutrikimų. Būtent todėl ji dažniausiai diagnozuojama aktyviai sportuojantiems vaikams ir paaugliams, kurių skeletas dar tebėra augimo stadijoje.

Osteochondrozės simptomai dažnai klaidina tėvus ir net gydytojus, nes skausmas gali atrodyti kaip įprastas augimo ar treniruočių nuovargis. Tačiau laiku neatpažinta ir negydoma liga gali sukelti ilgalaikes sąnarių problemas. Šiame straipsnyje aptariama, kaip atpažinti osteochondrozę, kokios yra jos priežastys, kaip ji diagnozuojama ir kaip gydyti osteochondrozę tiek konservatyviais, tiek chirurginiais metodais.

Kas yra osteochondrozė

Osteochondrozė – tai sutrikimų grupė, kurios metu sutrinka normalus kaulo augimas augimo plokštelių (epifizių) srityje. Šios plokštelės yra jautriausios augančio organizmo vietos, nes jose kremzlinis audinys nuolat virsta kaulu – procesas, vadinamas endochondraline osifikacija. Kai šis procesas sutrinka dėl išemijos (sumažėjusio kraujo tiekimo), traumos ar kitų veiksnių, kremzlinis ir kaulinis audinys gali pradėti žūti arba deformuotis.

Svarbu suprasti, kad terminas „osteochondrozė” apima kelias skirtingas klinikinius sindromus, paveikiančius įvairius kaulus – kelio, alkūnės, pėdos, klubo sąnarius ir stuburo sritis. Viena žinomiausių formų – osteochondritis dissecans (OCD) – būklė, kai kremzlės ir po ja esančio kaulo fragmentas atsiskiria nuo pagrindinio kaulo paviršiaus. Tai gali sukelti laisvų kūnų susidarymą sąnaryje ir rimtą jo pažeidimą, jei laiku nesulaukiama pagalbos.

Endochondralinės osifikacijos sutrikimai

Endochondralinė osifikacija – tai natūralus procesas, kurio metu kremzlė palaipsniui virsta kaulu. Augančio vaiko organizme šis procesas vyksta intensyviai, todėl augimo plokštelės yra ypač pažeidžiamos. Kai kraujotaka šiose srityse sutrinka – dėl traumos, per didelio mechaninio krūvio ar kraujagyslių anomalijų – kremzlinis audinys negauna pakankamai deguonies ir maistinių medžiagų, todėl pradeda žūti.

Pasikartojanti mikrotrauma jauniems sportininkams

Pasikartojanti mikrotrauma – smulkūs, nuolat kartojami mechaniniai poveikiai augimo plokštelei – yra dažniausia osteochondrozės priežastis, ypač tarp vaikų ir paauglių sportininkų. Kiekvieną kartą, kai jaunas sportininkas atlieka šuolį, bėga ar meta, augimo plokštelė patiria nedidelį stresą. Jei poilsio tarp treniruočių nepakanka, šie mikropažeidimai kaupiasi ir gali sutrikdyti normalų kaulo formavimąsi.

Simptomai ir požymiai

Osteochondrozės simptomai priklauso nuo to, kuris kaulas ar sąnarys yra paveiktas, tačiau dažniausias požymis – skausmas šalia paveikto sąnario, kuris atsiranda arba sustiprėja fizinės veiklos metu ar po jos. Skausmas gali būti nuobodus ir nuolatinis arba aštrus ir staigus – ypač tada, kai sąnarys patiria tiesioginį spaudimą ar krūvį. Vaikams šis skausmas dažnai klaidingai priskiriamas „augimo skausmams”, todėl diagnozė vėluoja.

Dažniausi osteochondrozės simptomai apima:

• Skausmą sąnaryje ar šalia jo, dažnai sustiprėjantį po fizinio krūvio
• Patinimą ir šilumą aplink paveiktą sąnarį
• Judesių apribojimą – sąnarys gali nejudėti taip laisvai kaip anksčiau
• Sąnario „spragtelėjimą” ar „užsikirtimą” – ypač OCD atveju, kai susidarę laisvi fragmentai trukdo normaliam judesiui
• Raumenų silpnumą aplink paveiktą sąnarį dėl skausmo ir neaktyvumo

Rečiau pasitaikantys požymiai – sąnario nestabilumas, eisenos pokyčiai (ypač kai paveiktas kelio ar klubo sąnarys) ir vietinis jautrumas palpuojant (liečiant) kaulą. Kai kuriais atvejais simptomai gali būti tokie nežymūs, kad vaikas tik skundžiasi neaiškiu diskomfortu po treniruočių, o ne ryškiu skausmu.

Priežastys ir rizikos veiksniai

Osteochondrozė neturi vienos žinomos priežasties – tai daugiaveiksnė liga. Pasak PubMed skelbiamų tyrimų, trys pagrindiniai patogeneziniai mechanizmai yra išemija (nepakankamas kraujo tiekimas augimo plokštelei), mechaninis stresas (ypač pasikartojanti mikrotrauma) ir genetinė predispozicija. Šie veiksniai gali veikti kartu arba atskirai, o jų derinys lemia ligos sunkumą ir eigą.

Rizikos veiksniai, didinantys osteochondrozės tikimybę:

• Amžius ir augimo fazė – liga dažniausiai pasireiškia 8 – 16 metų vaikams, kurių kaulai aktyviai auga
• Lytis – berniukams osteochondrozė diagnozuojama dažniau, tikėtina, dėl didesnio traumų rizikos ir intensyvesnės sportinės veiklos
• Sportinė veikla – intensyviai sportuojantys vaikai (ypač bėgikai, krepšininkai, gimnastai, beisbolo žaidėjai) patiria didesnį pasikartojančios mikrotraumos riziką
• Nutukimas – perteklinis kūno svoris didina mechaninį krūvį augimo plokštelėms
• Genetinė predispozicija – šeimos istorija gali padidinti riziką, nors konkretūs genai dar nėra tiksliai identifikuoti

Diagnostika

Osteochondrozė diagnozuojama remiantis trijų komponentų deriniu: išsamia anamneze (ligos istorija), fiziniu ištyrimo egzaminu ir radiografiniais tyrimais. Gydytojas pirmiausia klausia apie simptomus, jų trukmę, sportinę veiklą ir šeimos istoriją. Fizinio tyrimo metu vertinamas sąnario judesių amplitudė, skausmo lokalizacija ir palpacinis jautrumas.

Pagrindiniai diagnostikos metodai:

• Rentgeno nuotrauka (radiografija) – pirmasis žingsnis, leidžiantis pamatyti kaulo struktūros pokyčius, augimo plokštelės būklę ir galimus fragmentus. Tačiau ankstyvose stadijose pokyčiai gali būti nematomi.
• Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) – svarbiausia diagnostikos metodika, leidžianti detaliai įvertinti kremzlę, subchondralinį kaulą (kaulą po kremzle) ir nustatyti lezijos (pažeidimo) stabilumą. MRT ypač svarbus sprendžiant, ar reikalinga operacija.
• Kompiuterinė tomografija (KT) – naudojama rečiau, tačiau gali padėti tiksliau įvertinti kaulo fragmentų padėtį.
• Ultragarso tyrimas – taikomas kai kuriais atvejais, ypač minkštųjų audinių būklei vertinti.

MRT tyrimas yra ypač svarbus nustatant, ar pažeidimas yra stabilus (kremzlė nepažeista, fragmentas tvirtai laikosi) ar nestabilus (fragmentas atsiskyręs arba gresia atsiskirti). Šis skirtumas tiesiogiai lemia gydymo taktiką – konservatyvų ar chirurginį.

Gydymas

Kaip gydyti osteochondrozę, priklauso nuo kelių veiksnių: paciento amžiaus, augimo plokštelių būklės (ar jos dar atviros), pažeidimo lokalizacijos ir jo stabilumo. Jauniems pacientams, kurių augimo plokštelės dar atviros ir simptomai lengvi, dažniausiai pakanka konservatyvaus gydymo. Pasak PubMed skelbiamų klinikinių apžvalgų, daugelis osteochondrozės atvejų išgydomi be operacijos per kelias savaites iki kelių mėnesių.

Konservatyvus (neoperacinis) gydymas

Neoperacinis gydymas apima kelis pagrindinius elementus, kurie taikomi kartu:

• Veiklos apribojimas – sumažinamas arba visiškai sustabdomas sportinis krūvis, kad augimo plokštelė galėtų atsigauti
• Imobilizacija – kai kuriais atvejais naudojamas gipsas ar ortozė (specialus įtvaras), siekiant sumažinti mechaninį krūvį
• Raumenų stiprinimo pratimai – fizioterapeutas parenka pratimus, kurie stiprina sąnarį supančius raumenis, neapkraunant pažeistos vietos
• Skausmo valdymas – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU) gali padėti kontroliuoti skausmą ir uždegimą

Grįžimas į sportą leistinas tik tada, kai simptomai visiškai praeina ir nuo gydymo pradžios praėjo bent šeši mėnesiai. Skubotas grįžimas prie intensyvios veiklos gali sukelti ligos atkrytį ar komplikacijas.

Chirurginis gydymas

Chirurginis gydymas skiriamas tada, kai konservatyvios priemonės nepadeda, pažeidimas yra nestabilus arba kremzlės fragmentas jau atsiskyręs. Lengvesniais atvejais atliekamas subchondralinis gręžimas – procedūra, kurios metu smulkūs skylučiai gręžiami į pažeistą kaulą, skatinant kraujotaką ir audinių atsinaujinimą. Nestabilių lezijų atveju taikomi sudėtingesni metodai: sąnario paviršiaus atkūrimas, fragmentų stabilizavimas naudojant varžtus, inkarus ar smaigtukus, taip pat kraujotakos pagerinimo procedūros. Operacijos tikslas – atkurti normalią sąnario mechaniką ir išvengti ilgalaikio kremzlės pažeidimo.

Profilaktika ir savipagalba

Visiškai išvengti osteochondrozės neįmanoma, tačiau galima žymiai sumažinti jos riziką. Norint kaip sustabdyti osteochondrozę arba užkirsti jai kelią, svarbiausia – protingas fizinio krūvio valdymas augančio vaiko organizme. Sporto medicinos specialistai rekomenduoja vengti pernelyg ankstyvos specializacijos viename sporte ir užtikrinti pakankamą poilsį tarp treniruočių.

Praktinės rekomendacijos tėvams ir jauniems sportininkams:

• Laikytis principų „ne daugiau kaip viena sporto šaka per sezoną” ir „poilsio dienos yra būtinos, ne neprivalomas priedas”
• Stebėti vaiko svorį – nutukimas reikšmingai didina mechaninį krūvį augimo plokštelėms
• Nedelsiant kreiptis į gydytoją, jei vaikas skundžiasi nuolatiniu sąnario skausmu po treniruočių
• Užtikrinti tinkamą sportinę įrangą ir techniką – netinkama bėgimo technika ar avalynė gali padidinti mikrotraumos riziką
• Reguliariai atlikti profilaktinius patikrinimus, jei vaikas intensyviai sportuoja

Tinkama mityba, pakankamas vitamino D ir kalcio vartojimas taip pat svarbūs sveikam kaulų augimui, nors tiesioginių įrodymų, kad jie apsaugo nuo osteochondrozės, kol kas nepakanka.

Galimos komplikacijos

Laiku nediagnozuota ir negydoma osteochondrozė gali sukelti ilgalaikes pasekmes. Svarbiausia galima komplikacija – ankstyvasis osteoartritas (sąnario kremzlės degeneracija), kuris gali pasireikšti jau jauname amžiuje, jei kremzlės pažeidimas nebuvo tinkamai gydytas. OCD atveju atsiskyręs kremzlės ir kaulo fragmentas gali judėti sąnaryje kaip „laisvas kūnas”, sukeldamas skausmą, blokavimą ir papildomą kremzlės erozją.

Kitos galimos komplikacijos apima lėtinį sąnario skausmą, judesių amplitudės sumažėjimą ir sąnario deformaciją. Berniukams, kurie grįžta prie intensyvios sportinės veiklos per anksti, atkryčio rizika yra žymiai didesnė. Todėl gydytojo nurodymai dėl grįžimo į sportą turi būti laikomasi griežtai – net jei vaikas subjektyviai jaučiasi gerai.

Osteochondrozė – tai rimta, tačiau dažnai sėkmingai gydoma augančio skeleto liga, kurią laiku atpažinus galima išvengti ilgalaikių sąnarių pažeidimų. Svarbiausia suprasti, kad nuolatinis sąnario skausmas sportuojančiame vaikuje niekada neturėtų būti laikomas „normaliu” – tai signalas, reikalaujantis gydytojo įvertinimo. Tinkama diagnostika, ypač MRT tyrimas, leidžia tiksliai nustatyti pažeidimo pobūdį ir parinkti optimalų gydymą.

Tiek tėvai, tiek treneriai turėtų žinoti osteochondrozės simptomus ir rizikos veiksnius, kad galėtų laiku reaguoti. Konservatyvus gydymas daugeliu atvejų duoda puikių rezultatų, tačiau svarbu laikytis gydytojo nurodymų dėl poilsio ir grįžimo į sportą – skubotas aktyvumo atnaujinimas gali sukelti atkrytį ar komplikacijas. Profilaktika, pagrįsta protingu krūvio valdymu ir reguliaria stebėsena, yra geriausia apsauga nuo šios ligos.

Dažniausiai užduodami klausimai

Šaltiniai

• Osteochondrosis: common causes of pain in growing bones — pubmed.ncbi.nlm.nih.gov
• Etiology and pathogenesis of osteochondrosis — pubmed.ncbi.nlm.nih.gov
• The pathophysiology of osteochondrosis – PubMed — pubmed.ncbi.nlm.nih.gov
• OSTEOCHONDRITIS DISSECANS OF THE KNEE: DIAGNOSIS AND TREATMENT – PubMed — pubmed.ncbi.nlm.nih.gov
• Osteochondritis dissecans of the humeral capitellum. Diagnosis and treatment – PubMed — pubmed.ncbi.nlm.nih.gov
• Understanding Osteochondritis Dissecans: A Narrative Review of the Disease Commonly Affecting Children and Adolescents — ncbi.nlm.nih.gov