Kontaktinis ir alerginis dermatitas: priežastys ir gydymas

Kontaktinis dermatitas – viena dažniausių odos ligų, su kuria susiduria tiek vaikai, tiek suaugusieji. Ji pasireiškia paraudimu, niežuliu ir bėrimu tose vietose, kur oda liečiasi su tam tikra medžiaga. Nors išoriškai simptomai gali atrodyti panašiai, iš tikrųjų egzistuoja du skirtingi mechanizmai: iritacinis ir alerginis kontaktinis dermatitas, kurių priežastys, eiga ir gydymas skiriasi.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kontaktinis dermatitas sudaro apie 15 – 20 % visų profesinių odos ligų atvejų. Jis ypač paplitęs tarp sveikatos priežiūros darbuotojų, kirpėjų, statybininkų ir kitų profesijų atstovų, kurių oda nuolat liečiasi su cheminėmis medžiagomis. Tačiau liga gali ištikti bet kurį žmogų – nuo namų šeimininkės, naudojančios buitinę chemiją, iki mėgėjo, nešiojančio nikelio lydinių papuošalus.

Šiame straipsnyje aptariama, kaip atskirti iritacinį ir alerginį kontaktinį dermatitą pagal klinikinę išraišką ir odos aplikacijos tyrimus (angl. patch testing), kokie simptomai turėtų paskatinti kreiptis į gydytoją, ir kaip gydymas parenkamas atsižvelgiant į pažeisto odos ploto dydį – nuo vietinių tepalo formų iki sisteminių steroidų.

Kas yra kontaktinis dermatitas

Kontaktinis dermatitas – tai odos uždegiminis atsakas, kylantis tada, kai oda tiesiogiai liečiasi su tam tikra medžiaga. Skirtingai nuo atopinio dermatito, kuris yra vidinis, genetiškai nulemtas procesas, kontaktinis dermatitas visada turi išorinį sukėlėją. Jis skirstomas į du pagrindinius tipus: iritacinį kontaktinį dermatitą ir alerginį kontaktinį dermatitą – ir nors jų simptomai gali būti labai panašūs, mechanizmai, kuriais jie vystosi, iš esmės skiriasi.

Iritacinis kontaktinis dermatitas atsiranda dėl tiesioginio cheminio ar fizinio poveikio odai, kai medžiaga pažeidžia odos barjero funkciją. Tai nėra imuninė reakcija – oda tiesiog reaguoja į dirginimą. Pasak Mayo Clinic, iritacinis tipas sudaro apie 80 % visų kontaktinio dermatito atvejų. Jis gali išsivystyti po vieno stipraus kontakto (pvz., su rūgštimi) arba po ilgalaikio kartotinio kontakto su silpnesniais dirgikliais, tokiais kaip vanduo, muilas ar plovikliai.

Alerginis kontaktinis dermatitas yra IV tipo padidėjusio jautrumo reakcija (angl. delayed-type hypersensitivity), kurioje dalyvauja imuninė sistema. Pirmojo kontakto su alergenu metu organizmas „įsimena” jį per T limfocitus – šis procesas vadinamas sensibilizacija. Pakartotinai susilietus su tuo pačiu alergenu, imuninė sistema suaktyvėja ir sukelia uždegimą. Šis procesas paprastai trunka 24 – 72 valandas po pakartotinio kontakto, todėl ryšys tarp priežasties ir simptomų ne visada akivaizdus.

Dažniausi alergenai, sukeliantys alerginį kontaktinį dermatitą, yra nikelis (randamas papuošaluose, sagose, diržo sagtėse), kvepalai ir konservantai kosmetikoje, lateksas, chromas (randamas odoje ir cemente), taip pat kai kurie augalai, pavyzdžiui, piktžolė nuodingoji gebenė. Europos kontaktinio dermatito draugija (angl. European Society of Contact Dermatitis) reguliariai atnaujina standartinių alergenų sąrašus, naudojamus diagnostikoje.

Simptomai ir požymiai

Ūminėje fazėje tiek iritacinis, tiek alerginis kontaktinis dermatitas pasireiškia panašiai: oda parausta, patinsta, atsiranda stiprus niežulys, o vėliau – pūslelės, kurios gali plyšti ir suformuoti šlapias žaizdeles. Kontaktinio dermatito nuotraukos medicinos literatūroje aiškiai rodo, kad bėrimas paprastai yra griežtai apribotas kontakto zona – tai svarbus diagnostinis požymis, padedantis atskirti jį nuo kitų odos ligų.

Tačiau tarp dviejų tipų yra kliniškai reikšmingų skirtumų. Iritaciniame variante bėrimas dažniausiai atsiranda greitai – per kelias minutes ar valandas po kontakto, o jo intensyvumas tiesiogiai priklauso nuo medžiagos koncentracijos ir ekspozicijos trukmės. Alerginiame variante simptomai vėluoja, atsiranda praėjus 12 – 72 valandoms, o bėrimas gali plisti šiek tiek toliau nuo kontakto vietos dėl sisteminės imuninės reakcijos.

Lėtinėje fazėje, kai kontaktas su dirgikliu ar alergenu tęsiasi ilgai, oda storėja, tampa sausa, pleiskanoja ir įtrūkinėja – šis procesas vadinamas lichenifikacija. Tokia odos būklė gali išlikti ilgai net ir pašalinus sukėlėją, todėl ankstyvoji diagnostika ir gydymas yra labai svarbūs.

Priežastys ir rizikos veiksniai

Iritacinio kontaktinio dermatito priežastys apima platų spektrą kasdienių medžiagų. Dažniausiai tai – plovikliai ir muilai, dezinfekantai, rūgštys ir šarmai, organiniai tirpikliai, ilgalaikis drėgmės poveikis (pvz., dažnas rankų plovimas). Profesinė aplinka čia vaidina ypač svarbų vaidmenį: sveikatos priežiūros darbuotojai, kirpėjai, konditeriai ir valytojai priklauso didžiausios rizikos grupėms.

Alerginio kontaktinio dermatito atveju rizikos veiksniai yra kiek kitokie. Svarbiausia – ankstesnė sensibilizacija konkrečiam alergenui, kuri gali įvykti net po daugelio metų nekenksmingo kontakto. Atopinis dermatitas (egzema) yra reikšmingas rizikos veiksnys, nes pažeistas odos barjeras leidžia alergenams lengviau prasiskverbti. Genetinė predispozicija taip pat vaidina tam tikrą vaidmenį, nors konkretus genų modelis dar nėra iki galo išaiškintas.

Papildomai riziką didina:

• Ilgalaikis kontaktas su metalais (nikeliu, kobaltu, chromu) per papuošalus ar darbo įrankius
• Kosmetikos priemonių, turinčių kvepalų ar konservantų (pvz., metilizotiazolinono), naudojimas
• Latekso pirštinių dėvėjimas (ypač sveikatos priežiūros sektoriuje)
• Augalų (nuodingosios gebenės, chrizantemų) kontaktas
• Tam tikrų vaistų tepimas ant odos (pvz., neomicino, benzoklaino)

Sensibilizacija gali įvykti bet kuriame amžiuje ir net po daugelio metų saugaus produkto naudojimo. Tai reiškia, kad naujai atsiradęs bėrimas nuo seniai naudojamo produkto vis tiek gali būti alerginio pobūdžio.

Diagnostika

Kontaktinio dermatito diagnozė pirmiausia grindžiama išsamia anamneze ir klinikiniu odos tyrimu. Gydytojas dermatologas klausia apie profesinę veiklą, naudojamas kosmetikos ir buitinės chemijos priemones, papuošalus, vaistus ir bet kokius naujus produktus, su kuriais pacientas susidūrė prieš simptomus. Bėrimo lokalizacija dažnai suteikia svarbių užuominų: bėrimas ant riešų – galimas nikelio alergenų šaltinis iš apyrankių, bėrimas veide – kosmetika ar kvepalai, bėrimas ant kojų – batų medžiagos ar dažikliai.

Aukso standartas alerginio kontaktinio dermatito diagnostikoje – odos aplikacijos tyrimas (angl. patch test). Šio tyrimo metu ant nugaros odos prifiksavuojami nedideli kiekiai standartizuotų alergenų (paprastai naudojamas Europos standartinių alergenų rinkinys, apimantis 30 ir daugiau medžiagų). Po 48 valandų pleistrai nuimami, o reakcija vertinama po dar 48 – 96 valandų. Teigiamas rezultatas – paraudimas, patinimas ar pūslelės toje vietoje – patvirtina sensibilizaciją konkrečiam alergenui. Šis tyrimas yra neinvazinis ir saugus, tačiau jį turi atlikti ir interpretuoti patyręs specialistas.

Iritacinio kontaktinio dermatito atveju aplikacijos tyrimas paprastai būna neigiamas, nes reakcija nėra imuninė. Diagnozė grindžiama anamneze ir dirgiklio pašalinimo efektu. Kartais atliekamas ir kraujo tyrimas bendram bei specifiniam IgE nustatyti, tačiau jis yra mažiau informatyvus kontaktinio dermatito atveju nei, pavyzdžiui, maisto alergijų diagnostikoje.

Gydymas

Pirmasis ir svarbiausias žingsnis – dirgiklio ar alergeno pašalinimas. Be šio žingsnio joks medikamentinis gydymas nebus pakankamai veiksmingas. Jei sukėlėjas yra darbo aplinkoje, gali prireikti keisti darbo sąlygas, naudoti apsaugines priemones arba, kraštutiniais atvejais, keisti profesiją.

Kontaktinio dermatito vaistai parenkomi pagal simptomų sunkumą ir pažeisto odos ploto dydį. Lengvais atvejais, kai pažeistas nedidelis odos plotas, skiriamas kontaktinio dermatito tepalas – vietiniai kortikosteroidai (pvz., hidrokortizonas 1 % lengvesniems atvejams arba stipresni preparatai, kaip betametazonas, sunkesniems). Pasak NHS, vietiniai kortikosteroidai yra pirmojo pasirinkimo gydymas ir dažniausiai veiksmingai malšina uždegimą per 1 – 2 savaites.

Kontaktinio dermatito gydymas eskaluojamas, kai pažeistas didelis odos plotas, bėrimas apima veidą, lytinius organus ar rankų delnus, arba kai vietinis gydymas neveiksmingai kontroliuoja simptomus. Tokiais atvejais skiriami sisteminiai kortikosteroidai geriamąja forma (pvz., prednizolonas), paprastai trumpu kursu – 5 – 14 dienų. Ilgalaikis sisteminis steroidų vartojimas vengtinas dėl šalutinių poveikių: osteoporozės, imunosupresijos, cukrinio diabeto rizikos.

Papildomos priemonės apima:

• Antihistamininius vaistus niežuliui mažinti (ypač sedinančius, jei niežulys trukdo miegui)
• Drėkinamuosius kremus ir emolentus odos barjerui atkurti
• Šaltus kompresus ūminiam patinimui ir niežuliui palengvinti
• Kalaminą turinčius losjonus kaip papildomą simptominę priemonę

Sunkiais lėtiniais atvejais, kai kortikosteroidai netinka ilgalaikiam vartojimui, gali būti svarstomi alternatyvūs imunomoduliatoriai, tokie kaip takrolimusas ar pimekrolimusas (vietiniai kalcineurino inhibitoriai), tačiau jų skyrimas priklauso nuo gydytojo dermatologo sprendimo.

Galimos komplikacijos

Neišgydytas ar netinkamai gydomas kontaktinis dermatitas gali sukelti antrinę bakterinę infekciją – ypač kai pūslelės plyšta ir atsiranda atvirų žaizdų. Dažniausias sukėlėjas tokiais atvejais yra Staphylococcus aureus. Infekcijos požymiai – padidėjęs skausmas, šiluma, pūlingas išskyras ir karščiavimas – reikalauja antibiotikų gydymo.

Lėtinis kontaktinis dermatitas, ypač profesinis, gali reikšmingai pabloginti gyvenimo kokybę ir darbingumą. Nuolatinis niežulys, matomos odos pažaidos ir skausmas gali sukelti psichologinį stresą, nerimą ir depresiją. Europos dermatologų tyrimai rodo, kad profesinis dermatitas yra viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių darbuotojai palieka savo profesiją.

Profilaktika ir savipagalba

Žinant konkretų alergeną ar dirgiklį, jo vengimas yra efektyviausia profilaktikos priemonė. Tai gali reikšti kosmetikos sudėties etikečių skaitymą, nikelio turinčių papuošalų atsisakymą arba apsauginių pirštinių dėvėjimą darbe. Apsauginės priemonės turi būti parinktos atidžiai: latekso pirštinės netinka latekso alergiją turintiems asmenims – jiems rekomenduojamos nitrilo ar vinilo pirštinės.

Odos barjero priežiūra yra svarbi tiek profilaktikai, tiek gydymui. Reguliarus drėkinamųjų kremų naudojimas, ypač po rankų plovimo, padeda išlaikyti odos apsauginę funkciją. Rekomenduojama rinktis kvapų neturinčias, hipoalergenines priemones. Pasak American Academy of Dermatology, drėkinamieji kremai turėtų būti tepami per 3 minutes po odos sudrėkinimo, kol ji dar šiek tiek drėgna – taip geriau išlaikoma drėgmė.

Kasdienėje aplinkoje verta laikytis šių principų:

• Ploviklius ir buitinę chemiją naudoti tik su apsauginėmis pirštinėmis
• Vengti ilgalaikio odos kontakto su vandeniu (pvz., indus plauti su pirštinėmis)
• Rinktis hipoalergenines kosmetikos priemones be kvepalų ir konservantų
• Drabužius skalbti be kvapiųjų skalbimo priemonių
• Reguliariai tikrinti darbo aplinkos chemines medžiagas ir naudoti asmenines apsaugos priemones

Jei simptomai kartojasi nepaisant atsargumo priemonių, būtina konsultacija su dermatologu ir, jei reikia, aplikacijos tyrimas, siekiant tiksliai identifikuoti alergeną.

Kontaktinis dermatitas – dažna, tačiau gerai valdoma odos liga, jei laiku nustatoma jos priežastis. Esminis diagnostinis žingsnis – atskirti iritacinį ir alerginį tipą, nes nuo to priklauso tiek gydymo strategija, tiek ilgalaikė profilaktika. Aplikacijos tyrimas išlieka patikimiausiu įrankiu nustatant konkretų alergeną, o gydymo eskalacija nuo vietinių tepalo formų iki sisteminių steroidų leidžia individualizuoti terapiją pagal ligos sunkumą.

Svarbiausia – neignoruoti pasikartojančių simptomų ir laiku kreiptis į dermatologą. Žinant tikslų sukėlėją, daugeliu atvejų pavyksta visiškai išvengti ligos atkryčių, išsaugoti odos sveikatą ir gerą gyvenimo kokybę.

Dažniausiai užduodami klausimai

Šaltiniai

• Contact Dermatitis — NHS