Psichosomatiniai sutrikimai – tai būklės, kai psichologiniai veiksniai tiesiogiai veikia kūno fizinę sveikatą arba sustiprina fizinius simptomus. Somatoforminis sutrikimas (dabar dažniau vadinamas somatiniu simptomu sutrikimu pagal DSM-5 klasifikaciją) yra vienas iš šios grupės sutrikimų, kai žmogus patiria realius, varginančius fizinius simptomus, kurių negalima iki galo paaiškinti vien organine liga.
Šie sutrikimai ilgai buvo klaidingai suprantami tiek medicinos specialistų, tiek pačių pacientų. Daugelis sergančiųjų metų metus lankosi pas įvairius gydytojus, atlieka daugybę tyrimų ir negauna aiškaus atsakymo, kodėl jiems skauda ar kodėl jie jaučiasi taip blogai. 2013 m. priimta DSM-5 (angl. Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders, 5th edition) klasifikacija iš esmės pakeitė požiūrį į šiuos sutrikimus – nebereikalaujama, kad simptomai būtų mediciniškai nepaaiškinti, o dėmesys nukreipiamas į paciento mąstymo ir elgesio modelius.
Šiame straipsnyje apžvelgiama, kas yra psichosomatiniai ir somatoforminiai sutrikimai, kokie jų simptomai, priežastys, kaip jie diagnozuojami ir gydomi, bei ką kiekvienas gali padaryti, kad sumažintų jų poveikį kasdieniam gyvenimui.
- Kas tai? Psichologinių ir fiziologinių procesų sąveikos sutrikimai, kai emociniai veiksniai sukelia arba sustiprina realius kūno simptomus.
- Simptomai Lėtinis skausmas, nuovargis, virškinimo problemos, galvos skausmai ir kiti kūno nusiskundimai, kurie neatitinka nustatytos organinės ligos masto.
- Priežastys Genetinis polinkis, ankstyvos traumos, lėtinis stresas, depresija, nerimo sutrikimai ir biologiniai nervų sistemos pokyčiai.
- Kada kreiptis Jei simptomai trunka ilgiau nei kelias savaites, stipriai riboja kasdienį gyvenimą arba lydimi nuolatinės baimės dėl sveikatos.
Kas yra psichosomatiniai ir somatoforminiai sutrikimai
Psichosomatiniai sutrikimai – tai plati sąvoka, apimanti būkles, kai psichikos procesai – stresas, nerimas, nesąmoningi konfliktai – tiesiogiai veikia kūno organus ir sistemas. Klasikiniai pavyzdžiai: streso sukeltas dirgliosios žarnos sindromas, įtampos galvos skausmas arba psichogeninis skausmas. Somatoforminis sutrikimas (pagal senesnę DSM-IV ir TLK-10 klasifikaciją) buvo atskira diagnostinė kategorija, apimanti somatizacinį sutrikimą, hipochondriją, konversinį sutrikimą ir kitus. Šiandien šios sąvokos iš dalies persidengė ir buvo iš naujo apibrėžtos.
2013 m. DSM-5 klasifikacija panaikino reikalavimą, kad simptomai būtų „mediciniškai nepaaiškinti”, ir įvedė naują kategoriją – somatinio simptomo sutrikimą (angl. somatic symptom disorder, SSD). Tai esminis paradigmos pokytis: diagnozė dabar grindžiama ne tuo, ar gydytojai randa organinę priežastį, o tuo, kaip pats pacientas reaguoja į simptomus – ar jie sukelia pernelyg didelį nerimą, ar užima neproporcingai daug laiko ir dėmesio, ar keičia elgesį. Taigi SSD gali būti diagnozuotas net tada, kai yra nustatyta organinė liga, jei psichologinis atsakas į ją yra neproporcingas.
Psichiatrinės gretutinės ligos (angl. psychiatric comorbidities) – depresija, generalizuotas nerimo sutrikimas, potrauminis streso sutrikimas – labai dažnai lydi somatinius sutrikimus. Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), depresija ir nerimas yra tarp dažniausių psichikos sveikatos problemų pasaulyje, o jų ryšys su fiziniais simptomais yra abipusis: lėtinis skausmas gali sukelti depresiją, o depresija – sustiprinti skausmo pojūtį. Šis ryšys paaiškina, kodėl gydant somatinius sutrikimus dažnai būtina kompleksinė – tiek somatinė, tiek psichiatrinė – pagalba.
Simptomai ir požymiai
Somatiniai sutrikimai pasireiškia labai įvairiai, todėl juos atpažinti sudėtinga. Dažniausiai pasitaikantys simptomai apima lėtinį skausmą (galvos, nugaros, sąnarių, pilvo), nuovargį, virškinimo sutrikimus (pykinimą, vidurių užkietėjimą ar viduriavimą), kvėpavimo sunkumus ir širdies plakimo pojūtį. Šie simptomai yra realūs – pacientas jų nesimulsuoja – tačiau jų intensyvumas ar trukmė neatitinka to, ką galima paaiškinti vien organine patologija.
Rečiau pasitaikantys požymiai gali būti neurologinio pobūdžio: galūnių tirpimas, trumpalaikis regėjimo ar kalbos sutrikimas (konversinis sutrikimas), atminties ir koncentracijos sunkumai. Svarbu pažymėti, kad somatizacinis sutrikimas – viena iš somatoforminių sutrikimų formų – pasireiškia daugybe skirtingų kūno sistemų simptomų vienu metu, trunkančių daugelį metų. Pacientai dažnai aprašo simptomus kaip labai varginančius ir nevaldomus, o tai savaime yra diagnostiškai reikšminga.
| Simptomų grupė | Dažni pavyzdžiai | Paplitimas |
|---|---|---|
| Skausmo simptomai | Galvos, nugaros, pilvo, sąnarių skausmas | Labai dažnas |
| Virškinimo trakto | Pykinimas, vidurių sutrikimas, rijimo sunkumai | Dažnas |
| Neurologiniai | Tirpimas, silpnumas, trumpalaikiai jutimo sutrikimai | Vidutinis |
| Širdies ir kraujagyslių | Širdies plakimas, krūtinės spaudimas | Vidutinis |
| Bendri | Nuovargis, miego sutrikimai, apetito pokyčiai | Dažnas |
Simptomai paprastai sustiprėja streso, konfliktų ar emociškai sunkių laikotarpių metu. Daugelis pacientų pastebi, kad simptomai šiek tiek atslūgsta atostogų ar ramesnių gyvenimo etapų metu, tačiau visiškai neišnyksta. Tai svarbus požymis, padedantis atskirti šiuos sutrikimus nuo grynai organinių ligų.
Priežastys ir rizikos veiksniai
Psichosomatinių sutrikimų kilmė yra daugiafaktorinė – nėra vienos aiškios priežasties. Biologiniu lygmeniu svarbų vaidmenį vaidina autonominės nervų sistemos disreguliacija, pakitęs skausmo suvokimas (centrinis jautrinimas) ir streso hormonų – kortizolių bei adrenalino – lėtinis padidėjimas. Šie pokyčiai keičia tai, kaip smegenys apdoroja kūno signalus, todėl normalūs pojūčiai gali būti suvokiami kaip skausmingi ar pavojingi.
Psichologiniai veiksniai apima ankstyvos vaikystės traumas, emocinį ar fizinį smurtą, disfunkcinę šeimos aplinką ir išmoktus elgesio modelius, kai kūno simptomai buvo vienintelis būdas gauti dėmesio ar rūpesčio. Lėtinis stresas darbe ar santykiuose, perfekcionizmas ir sunkumai atpažįstant bei išreiškiant emocijas (aleksitimija) taip pat didina riziką susirgti somatiniais sutrikimais.
Rizikos veiksniai, kuriuos nurodo Mayo Clinic ir kiti šaltiniai, apima:
- Moterų lytis (somatizacinis sutrikimas dažnesnis moterims)
- Gretutinė depresija arba nerimo sutrikimas
- Ankstesnė fizinė ar emocinė trauma
- Šeimos narių, sergančių lėtinėmis ligomis, buvimas
- Žemas socialinis ir ekonominis statusas
- Polinkis katastrofizuoti – manyti, kad bet koks simptomas reiškia sunkią ligą
Šie veiksniai nesąlygoja sutrikimo neišvengiamai, tačiau jų derinys reikšmingai padidina tikimybę, kad psichologiniai procesai pradės reikštis kūno simptomais. Svarbu suprasti, kad tai nėra silpnumo ar valios stokos požymis – tai biologiškai ir psichologiškai pagrįstas atsakas į ilgalaikę įtampą.
Diagnostika
Psichosomatinių ir somatoforminių sutrikimų diagnozavimas reikalauja kruopštaus ir nuoseklaus proceso. Pirmiausia gydytojas turi atmesti organines ligas, galinčias paaiškinti simptomus – atliekami kraujo tyrimai, vaizdiniai tyrimai (ultragarsas, rentgenas, magnetinio rezonanso tomografija) ir kiti specifiniai tyrimai pagal simptomų pobūdį. Tik įsitikinęs, kad organinė patologija nepaaiškina simptomų pilnai, gydytojas gali svarstyti psichosomatinę ar somatoforminę diagnozę.
Pagal DSM-5, somatinio simptomo sutrikimo diagnozei reikalingi trys kriterijai: pirma, vienas ar daugiau varginančių somatinių simptomų; antra, pernelyg didelės mintys, jausmai ar elgesys, susiję su simptomais (pavyzdžiui, nuolatinė baimė dėl ligos, neproporcingai daug laiko ir energijos skiriama simptomams); trečia, simptomai trunka ilgiau nei šešis mėnesius. Šis požiūris leidžia diagnozuoti sutrikimą net tada, kai yra nustatyta organinė liga – pavyzdžiui, žmogus, sergantis cukriniu diabetu, gali kartu turėti ir SSD, jei jo reakcija į ligą yra neproporcionai intensyvi.
Diagnostikos procese dažnai dalyvauja kelių sričių specialistai: šeimos gydytojas, neurologas, gastroenterologas ar kitas specialistas pagal simptomus, taip pat psichiatras ar psichologas. Standartizuoti klausimynai – pavyzdžiui, PHQ-15 (angl. Patient Health Questionnaire-15) somatinių simptomų vertinimui – padeda objektyviau įvertinti simptomų naštą ir stebėti pokyčius gydymo metu.
Gydymas
Psichosomatinių sutrikimų gydymas yra kompleksinis ir reikalauja tiek paciento, tiek specialistų komandos pastangų. Šiuo metu labiausiai įrodymais pagrįstas metodas yra kognityvinė elgesio terapija (angl. cognitive-behavioral therapy, KET). Ji padeda pacientui atpažinti ir keisti neadaptyvius mąstymo modelius – pavyzdžiui, katastrofizavimą ar pernelyg didelį dėmesio sutelkimą į kūno pojūčius – ir ugdyti sveikesnius elgesio įpročius. Pasak Mayo Clinic, KET yra vienas efektyviausių psichosomatinių sutrikimų gydymo būdų.
Farmakologinis gydymas gali būti naudingas, ypač kai yra ryški gretutinė depresija ar nerimas. Antidepresantai iš selektyvių serotonino reabsorbcijos inhibitorių (SSRI) grupės arba serotonino-norepinefrino reabsorbcijos inhibitoriai (SNRI) dažnai skiriami ne tik nuotaikai gerinti, bet ir lėtiniam skausmui mažinti. Svarbu pabrėžti, kad vaistai paprastai nėra vienintelis sprendimas – jie efektyviausi derinami su psichoterapija.
Kiti gydymo metodai apima:
- Mindfulness (sąmoningo dėmesingumo) praktikos, padedančios sumažinti stresą ir geriau toleruoti nemalonius pojūčius
- Fizioterapija ir reguliari fizinė veikla, ypač esant skausmo simptomams
- Psichoedukacija – paciento mokymas suprasti ryšį tarp emocijų ir kūno simptomų
- Šeimos terapija, kai simptomai susiję su šeimos dinamika
Gydymo trukmė priklauso nuo sutrikimo sunkumo ir trukmės. Lengvesniais atvejais reikšmingų pokyčių galima pasiekti per kelias savaites, tačiau lėtiniais atvejais gydymas gali trukti metus. Svarbu, kad pacientas turėtų realistiškus lūkesčius – tikslas dažnai yra ne visiškas simptomų išnykimas, o reikšmingas gyvenimo kokybės pagerėjimas ir simptomų valdymo įgūdžių ugdymas.
Profilaktika ir savipagalba
Nors psichosomatinius sutrikimus ne visada įmanoma visiškai išvengti, yra daug kasdienių priemonių, galinčių sumažinti jų riziką arba sušvelninti esamų simptomų intensyvumą. Reguliari fizinė veikla – bent 150 minučių vidutinio intensyvumo aerobinių pratimų per savaitę, kaip rekomenduoja PSO – mažina streso hormonų lygį, gerina miegą ir stiprina psichologinį atsparumą. Miegas yra itin svarbus: lėtinis miego trūkumas tiesiogiai didina skausmo jautrumą ir emocinį reaktyvumą.
Streso valdymo įgūdžiai – kvėpavimo technikos, meditacija, laiko planavimas – padeda sumažinti autonominės nervų sistemos įtampą. Socialiniai ryšiai ir atviras bendravimas su artimaisiais taip pat yra apsauginiai veiksniai. Jei pastebite, kad emocijos sunkiai išreiškiamos žodžiais arba kūno simptomai nuolat sustiprėja streso metu, verta kreiptis į psichologą dar prieš tai, kol simptomai tampa lėtiniai.
Galimos komplikacijos
Negydomi ar vėlai diagnozuoti psichosomatiniai ir somatoforminiai sutrikimai gali sukelti rimtų ilgalaikių pasekmių. Dažniausia komplikacija – socialinė izoliacija ir darbingumo sumažėjimas: žmonės, kenčiantys nuo lėtinių nepaaiškintų simptomų, dažnai vengia socialinių situacijų, praranda darbą arba tampa priklausomi nuo artimųjų pagalbos. Tai savo ruožtu gilina depresiją ir nerimą, sudarydamas užburtą ratą.
Kita svarbi komplikacija – iatrogeniška žala (angl. iatrogenic harm), t. y. žala, atsirandanti dėl per didelio medicininio ištyrimo ar nereikalingų procedūrų. Kai diagnozė ilgai nenustatoma, pacientai gali patirti daugybę invazinių tyrimų, operacijų ar ilgalaikio vaistų vartojimo, kurie ne tik nepadeda, bet kartais ir pakenkia. Ankstyva ir tiksli diagnozė – geriausia apsauga nuo šios komplikacijos.
Kognityvinės elgesio terapijos privalumai
- Įrodymais pagrįstas metodas, efektyvus net esant lėtiniams simptomams
- Ugdo ilgalaikius simptomų valdymo įgūdžius
- Nėra šalutinių poveikių, būdingų vaistams
- Gali būti taikoma kartu su farmakologiniu gydymu
Iššūkiai ir apribojimai
- Reikalauja aktyvaus paciento įsitraukimo ir laiko
- Efektas pasireiškia ne iš karto – gali praeiti kelios savaitės ar mėnesiai
- Prieiga prie kvalifikuotų psichoterapeutų Lietuvoje gali būti ribota
- Kai kuriems pacientams sunku priimti psichologinį sutrikimo aspektą
Psichosomatiniai ir somatoforminiai sutrikimai yra realios, dažnai labai varginančios būklės, kurioms reikia tokio pat rimto požiūrio kaip ir bet kuriai kitai ligai. DSM-5 paradigmos pokytis – atsisakymas reikalauti mediciniškai nepaaiškintų simptomų – atvėrė kelią ankstesnei diagnozei ir efektyvesniam gydymui, sutelkiant dėmesį į tai, kaip žmogus gyvena su simptomais, o ne vien ieškant jų organinės priežasties.
Jei jūs ar jūsų artimasis ilgą laiką kenčia nuo fizinių simptomų, kurių priežasties nepavyksta nustatyti, ir tai reikšmingai riboja kasdienį gyvenimą – kreipkitės į gydytoją. Tinkama pagalba egzistuoja, o ankstyva intervencija gerokai pagerina prognozę.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kuo skiriasi psichosomatiniai sutrikimai nuo somatoforminių sutrikimų?
Kokie yra pagrindiniai somatinio simptomo sutrikimo (SSD) diagnostikos kriterijai?
Kaip psichosomatiniai sutrikimai susiję su depresija ir nerimo sutrikimais?
Kokios yra efektyviausios psichosomatinių sutrikimų gydymo strategijos?
Ar psichosomatiniai sutrikimai gali būti visiškai išgydyti?
Koks yra psichosomatinių sutrikimų paplitimas?
Šaltiniai
- Somatic symptom and related disorders – American Psychiatric Association (DSM-5) — American Psychiatric Association
- Mental disorders – World Health Organization — World Health Organization
- Somatic symptom disorder – StatPearls, NCBI Bookshelf — National Center for Biotechnology Information
Kiti straipsniai
Emociniai sutrikimai: priežastys, simptomai ir pagalba
