Afektiniai ir nuotaikos sutrikimai: simptomai ir gydymas

Afektiniai sutrikimai – tai plati psichikos ligų grupė, kuriai būdingi ryškūs nuotaikos pokyčiai, trukdantys kasdieniam gyvenimui, darbui ir santykiams. Jie apima tokias būkles kaip didžioji depresija (angl. major depressive disorder, MDD), bipolinis sutrikimas, distimija ir sezoninis afektinis sutrikimas. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, depresija yra viena iš pagrindinių negalios priežasčių pasaulyje, todėl šių sutrikimų atpažinimas ir tinkamas gydymas yra itin svarbus.

Nuotaikos sutrikimai dažnai klaidingai laikomi silpnumo požymiu arba laikina bloga nuotaika. Tačiau tai yra medicininės būklės, turinčios aiškius diagnostinius kriterijus, biologinį pagrindą ir įrodymais pagrįstus gydymo metodus. Gydymas paprastai yra daugiapakopis: derinamos vaistų terapija, psichoterapija ir gyvenimo būdo korekcija, o tyrimai rodo, kad kombinuotas požiūris duoda geresnius rezultatus nei kiekvienas metodas atskirai.

Šiame straipsnyje apžvelgiami pagrindiniai afektinių sutrikimų tipai, jų simptomai, priežastys, diagnostika ir šiuolaikiniai gydymo būdai, remiantis tarptautinių medicinos institucijų rekomendacijomis.

Kas yra afektiniai sutrikimai

Afektiniai sutrikimai – tai psichikos ligų kategorija, kurioje pagrindinis sutrikimas yra nuotaika, o ne mąstymas ar suvokimas (kaip, pavyzdžiui, šizofrenijoje). Tarptautinė ligų klasifikacija (TLK-11) ir Amerikos psichiatrų asociacijos diagnostikos vadovas (DSM-5) išskiria keletą pagrindinių tipų: didžiąją depresiją, bipolinį I ir II tipo sutrikimą, distimijos sutrikimą (nuolatinę depresinę būklę) bei sezoninį afektinį sutrikimą. Kiekvienas jų turi savitą simptomų profilį ir diagnostinius kriterijus, todėl teisingas jų atskyrimas yra būtinas norint paskirti tinkamą gydymą.

Didžiosios depresijos (MDD) diagnozei pagal DSM-5 reikalinga, kad bent penki iš devynių nustatytų simptomų būtų pastebimi beveik kasdien ne trumpiau kaip dvi savaites, o vienas iš jų turi būti arba prislėgta nuotaika, arba anhedonija (gebėjimo jausti malonumą praradimas). Ši dviejų savaičių riba nėra savavališka – ji padeda atskirti klinikinę depresiją nuo natūralios gedulo ar streso reakcijos. Bipolinis sutrikimas, priešingai, pasižymi kintančiais depresijos ir manijos (arba hipomanijos) epizodais, kurių metu žmogus gali jaustis neįprastai energingas, mažai miegoti ir priimti rizikingus sprendimus.

Simptomai ir požymiai

Nuotaikos sutrikimai pasireiškia plačiu simptomų spektru, apimančiu emocinius, kognityvinius (pažintinius) ir fizinius pokyčius. Depresijos atveju dažniausiai pastebimas nuolatinis liūdesys arba tuštuma, prarastas susidomėjimas veiklomis, kurios anksčiau teikė džiaugsmą, bei ryškus energijos sumažėjimas. Šie simptomai dažnai lydi miego sutrikimai – tiek nemiga, tiek per didelis mieguistumas – taip pat apetito pokyčiai, koncentracijos sunkumai ir lėtesnis mąstymas.

Rečiau aptariami, tačiau kliniškai reikšmingi simptomai apima psichomotorinius pokyčius – kai žmogus juda arba kalba neįprastai lėtai (retardacija) arba, priešingai, yra neramiai susijaudinęs. Kai kuriems pacientams pasireiškia psichoziniai simptomai: kliedesiai ar haliucinacijos, dažniausiai neigiamo turinio. Bipolinio sutrikimo manijos epizodui būdingi itin pakylėta arba dirgli nuotaika, sumažėjęs miego poreikis (žmogus miega 3 – 4 valandas ir jaučiasi pailsėjęs), padidėjęs kalbumas, mintys, „lekiančios” viena po kitos, ir impulsyvus elgesys.

Priežastys ir rizikos veiksniai

Afektinių sutrikimų kilmė yra daugiafaktorinė – nė vienas veiksnys pats vienas nepaaiškina ligos atsiradimo. Neurobiologiniu požiūriu svarbų vaidmenį atlieka neuromediatorių (cheminių medžiagų, perduodančių signalus tarp nervų ląstelių) disbalansas: serotonino, noradrenalino ir dopamino sistemų sutrikimai siejami su depresija, o bipoliniame sutrikyje – ir su dopamino bei glutamato pokyčiais. Pasak Mayo Clinic, genetinis polinkis yra vienas stipriausių rizikos veiksnių: jei vienas iš tėvų serga bipoliniu sutrikimu, vaiko rizika susirgti yra žymiai didesnė nei bendroje populiacijoje.

Psichosocialiniai veiksniai taip pat yra svarbūs. Sunkūs gyvenimo įvykiai – artimo žmogaus netektis, skyrybos, darbo praradimas ar ilgalaikis stresas – gali išprovokuoti pirmąjį depresijos epizodą, ypač genetiškai pažeidžiamiems asmenims. Lėtinės somatinės ligos (širdies ir kraujagyslių ligos, cukrinis diabetas, skydliaukės sutrikimai) taip pat didina afektinių sutrikimų riziką. Tam tikri vaistai, alkoholis ir psichoaktyviosios medžiagos gali tiek sukelti, tiek paūminti nuotaikos sutrikimus.

Rizikos veiksniai, kuriuos verta žinoti:

• Šeimos istorija: artimi giminaičiai, sergantys depresija ar bipoliniu sutrikimu
• Ankstesni depresijos epizodai
• Lėtinis stresas arba trauminis patyrimas vaikystėje
• Lėtinės fizinės ligos
• Piktnaudžiavimas alkoholiu ar narkotikais
• Moterims – hormoniniai pokyčiai (pogimdyminė depresija, menopauzė)

Šie veiksniai nesąlygoja ligos neišvengiamumo, tačiau jų žinojimas padeda anksti atpažinti pirmąsias apraiškas ir laiku kreiptis pagalbos.

Diagnostika

Afektinių sutrikimų diagnozė grindžiama klinikiniu pokalbiu, standartizuotais simptomų vertinimo skalėmis ir, kai reikia, laboratoriniais tyrimais, siekiant atmesti organines priežastis. Gydytojas psichiatras arba psichologas vertina simptomų pobūdį, trukmę, intensyvumą ir jų poveikį kasdieniam funkcionavimui. Plačiai naudojamos priemonės – Beko depresijos inventorius (angl. Beck Depression Inventory) ir Hamiltonos depresijos vertinimo skalė – padeda kiekybiškai įvertinti simptomų sunkumą ir stebėti gydymo dinamiką.

Laboratoriniai tyrimai (skydliaukės hormonai, bendras kraujo tyrimas, vitamino D lygis) atliekami siekiant atmesti medicinines būkles, galinčias imituoti depresiją. Bipolinio sutrikimo diagnostika reikalauja ypatingos atidos, nes manijos epizodai gali būti trumpi ir paciento neįsiminti, o gydytojas gali matyti tik depresinę fazę. Pasak Nacionalinio psichikos sveikatos instituto (angl. National Institute of Mental Health, NIMH), bipolinis sutrikimas vidutiniškai diagnozuojamas praėjus keletui metų nuo pirmųjų simptomų, nes jis dažnai klaidingai laikomas vienpolio tipo depresija.

Gydymas ir gydymo būdai

Šiuolaikinis afektinių sutrikimų gydymas yra daugiapakopis ir individualizuotas. Tyrimų duomenys nuosekliai rodo, kad farmakoterapijos ir psichoterapijos derinys duoda geresnius ilgalaikius rezultatus nei kiekvienas metodas atskirai – tai ypač aktualu vidutinio sunkumo ir sunkios depresijos atvejais.

Farmakoterapijoje depresijos gydymui dažniausiai skiriami selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI, pvz., fluoksetinas, sertralinas) arba serotonino ir noradrenalino reabsorbcijos inhibitoriai (SNRI). Bipoliniame sutrikyje pirmojo pasirinkimo vaistai yra nuotaikos stabilizatoriai – litis ir valproatas – kurie mažina tiek manijos, tiek depresijos epizodų dažnį ir intensyvumą. Kai kuriais atvejais naudojami atipiniai antipsichotikai (pvz., kvetiapinas, olanzapinas), ypač ūminės manijos ar psichozinių simptomų metu. Svarbu žinoti, kad antidepresantai bipoliniame sutrikyje be nuotaikos stabilizatoriaus gali išprovokuoti manijos epizodą, todėl gydymą visada turi prižiūrėti psichiatras.

Psichoterapija – ypač kognityvinė elgesio terapija (KET) – yra įrodymais pagrįstas metodas tiek depresijos, tiek bipolinio sutrikimo gydymui. KET padeda pacientui atpažinti ir keisti neigiamus mąstymo modelius, o tarpasmeninė terapija (angl. interpersonal therapy) – spręsti santykių problemas, dažnai susijusias su nuotaikos sutrikimais. Bipoliniame sutrikyje taip pat naudojama psichoedukacija (mokymas apie ligą) ir šeimos terapija, padedanti artimiesiems suprasti sutrikimą ir palaikyti pacientą.

Elektrokonvulsyvinė terapija (EKT) – tai medicininė procedūra, kurios metu kontroliuojami elektros impulsai stimuliuoja smegenis. Ji skiriama sunkios, atsparios gydymui depresijos atvejais arba kai kyla tiesioginis pavojus gyvybei. Pasak Mayo Clinic, EKT yra vienas greičiausiai veikiančių metodų sunkiai depresijai gydyti ir yra saugi, kai atliekama specializuotoje įstaigoje.

Fizinė veikla kaip gydymo dalis

Fizinis aktyvumas yra neatsiejama daugiapakopės afektinių sutrikimų gydymo strategijos dalis. Keletas aukštos kokybės klinikinių tyrimų parodė, kad reguliari aerobinė veikla (pvz., ėjimas, bėgimas, plaukimas) gali reikšmingai sumažinti depresijos simptomus – kai kuriais atvejais efektas palyginamas su antidepresantų poveikiu lengvos ir vidutinės depresijos atveju. Manoma, kad fizinis krūvis skatina endorfinų ir smegenų kilmės neurotrofinio faktoriaus (BDNF) išsiskyrimą, kuris palaiko nervų ląstelių sveikatą.

PSO rekomenduoja suaugusiesiems bent 150 minučių vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos per savaitę. Nuotaikos sutrikimų kontekste net ir mažesnis, bet reguliarus aktyvumas – pvz., 30 minučių ėjimo penkis kartus per savaitę – gali turėti teigiamą poveikį. Fizinė veikla taip pat pagerina miego kokybę, mažina stresą ir didina savęs efektyvumo jausmą, kuris dažnai nukenčia sergant depresija.

Profilaktika ir savipagalba

Visiškai išvengti afektinių sutrikimų ne visada įmanoma, tačiau tam tikros strategijos gali sumažinti epizodų dažnį ir sunkumą. Reguliarus miego režimas yra ypač svarbus bipoliniame sutrikyje – miego trūkumas gali išprovokuoti manijos epizodą. Streso valdymo technikos, tokios kaip sąmoningumo meditacija (angl. mindfulness) ir atsipalaidavimo pratimai, padeda sumažinti psichologinę įtampą.

Socialinis palaikymas – ryšiai su šeima, draugais ar palaikymo grupėmis – yra vienas stipriausių apsauginių veiksnių. Alkoholio ir psichoaktyviųjų medžiagų vengimas yra būtinas, nes jie gali destabilizuoti nuotaiką ir mažinti vaistų efektyvumą. Pacientams, sergantiems bipoliniu sutrikimu, labai naudinga vesti nuotaikos dienoraštį – tai padeda anksti pastebėti epizodo pradžią ir laiku koreguoti gydymą kartu su gydytoju.

Galimos komplikacijos

Negydomi arba netinkamai gydomi afektiniai sutrikimai gali sukelti rimtų pasekmių. Ilgalaikė depresija didina širdies ir kraujagyslių ligų, cukriniu diabetu sergančių pacientų glikemijos kontrolės pablogėjimo ir imuninės sistemos susilpnėjimo riziką. Socialinės komplikacijos – santykių sutrikimai, darbo praradimas, socialinė izoliacija – dažnai sustiprėja, jei liga paliekama be gydymo.

Rimčiausia komplikacija yra savižudiškos mintys ir elgesys. Pasak PSO, depresija yra vienas pagrindinių savižudybės rizikos veiksnių. Bipoliniame sutrikyje savižudybės rizika taip pat yra žymiai didesnė nei bendroje populiacijoje, ypač mišriuose epizodų laikotarpiais. Todėl bet kokios mintys apie savižudybę ar savęs žalojimą reikalauja neatidėliotinos medicininės pagalbos.

Afektiniai ir nuotaikos sutrikimai yra medicininės būklės, kurioms būdingi aiškūs diagnostiniai kriterijai ir veiksmingos gydymo galimybės. Tinkamas sutrikimo tipo nustatymas – ypač atskyrimas tarp vienpolio tipo depresijos ir bipolinio sutrikimo – yra būtinas norint paskirti tinkamą gydymą. Kombinuotas požiūris, derinantis farmakoterapiją, psichoterapiją ir gyvenimo būdo pokyčius (įskaitant fizinį aktyvumą), šiandien laikomas efektyviausiu.

Jei pastebite ilgiau nei dvi savaites trunkančius nuotaikos pokyčius, kurie trukdo kasdieniam gyvenimui, nedvejodami kreipkitės į specialistą. Ankstyva diagnostika ir laiku pradėtas gydymas žymiai pagerina ilgalaikę prognozę ir gyvenimo kokybę.

Dažniausiai užduodami klausimai

Šaltiniai

• Depression and Other Common Mental Disorders: Global Health Estimates — World Health Organization (WHO)
• Depressive Disorder (Depression) — World Health Organization (WHO)
• Bipolar Disorder — National Institute of Mental Health (NIMH)
• Physical activity — World Health Organization (WHO)
• Overview – Bipolar disorder — NHS