Klausa yra viena svarbiausių žmogaus jutimų sistemų – ji leidžia bendrauti, orientuotis aplinkoje ir saugiai gyventi. Kai šis procesas sutrinka, pasekmės gali būti jaučiamos kiekvienoje kasdienio gyvenimo srityje: nuo pokalbių šeimoje iki profesinės veiklos. Klausos sutrikimai yra viena dažniausių pasaulyje pasitaikančių negalių, tačiau daugelis žmonių ilgai nesikreipia pagalbos, nes simptomai dažnai ryškėja palaipsniui.
Klausos sutrikimas – tai bet koks dalinis ar visiškas gebėjimo girdėti sumažėjimas viename ar abiejuose ausyse. Medicinos specialistai šiuos sutrikimus skirsto į keturias pagrindines kategorijas: laidžiuosius, sensorineurinius, mišrius ir auditorinės neuropatijos spektro sutrikimus. Kiekvienas tipas turi skirtingas priežastis, požymius ir gydymo galimybes, todėl tiksli diagnostika yra labai svarbi norint pasirinkti tinkamą gydymą.
- Kas tai? Klausos sutrikimas – dalinis arba visiškas gebėjimo girdėti sumažėjimas, skirstomas į laidžiuosius, sensorineurinius, mišrius ir auditorinės neuropatijos spektro sutrikimus.
- Simptomai Dažniausi požymiai – sunkumas suprasti kalbą, ypač triukšmingoje aplinkoje, spengimas ausyse ir poreikis didinti garso garsumą.
- Priežastys Sutrikimą gali sukelti ilgalaikis triukšmo poveikis, infekcijos, genetiniai veiksniai, senėjimas arba ausies struktūros pažeidimai.
- Kada kreiptis Reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją, jei klausa staiga pablogėjo, atsiranda stiprus spengimas ausyse arba klausa prastėja viename ausyje.
Klausos sutrikimų tipai
Klausos sutrikimai nėra vienalytė būklė – tai plati grupė skirtingų sutrikimų, kuriuos vienija bendras požymis: sumažėjęs gebėjimas girdėti garsus. Medicinos praktikoje jie skirstomi pagal tai, kuri klausos sistemos dalis yra pažeista ir kaip pažeidimas veikia garso perdavimą.
Laidžiųjų klausos sutrikimų (angl. conductive hearing loss) atveju garsas negali tinkamai pereiti per išorinę arba vidurinę ausį. Tai gali lemti ausies kanalo užsikimšimas (pvz., susikaupęs ausų vaškas), vidurinės ausies infekcija, skystis būgnelio ertmėje, ausies būgnelio perforacija arba kaulėlių (plaktukas, priekalas, kilpelė) pažeidimas. Šio tipo sutrikimas dažnai yra laikinas ir gydomas medikamentais arba chirurginiu būdu.
Sensorineuriniai klausos sutrikimai (angl. sensorineural hearing loss) kyla dėl vidinės ausies – sraigės (angl. cochlea) – arba klausos nervo pažeidimo. Tai pats dažniausias klausos sutrikimo tipas suaugusiesiems. Pažeidžiamos plaukų ląstelės sraigėje, kurios paverčia garso bangas nerviniais signalais, todėl šis procesas tampa neefektyvus. Sensorineurinis klausos sutrikimas dažniausiai yra nuolatinis ir negali būti visiškai atkurtas medikamentais ar operacija, tačiau klausos aparatai ar kochleariniai implantai gali labai pagerinti gyvenimo kokybę.
Mišrūs klausos sutrikimai apima tiek laidžiojo, tiek sensorineurinio tipo pažeidimus vienu metu. Pavyzdžiui, žmogus gali turėti su amžiumi susijusį sensorineurinį sutrikimą ir kartu – vidurinės ausies infekciją. Gydymas tokiais atvejais yra sudėtingesnis, nes reikia spręsti abi problemas.
Auditorinės neuropatijos spektro sutrikimai (angl. auditory neuropathy spectrum disorder) – tai rečiau pasitaikanti būklė, kai garsas į ausį patenka normaliai, tačiau klausos nervas arba vidinės ausies plaukų ląstelės neperduoda signalų smegenims tinkamai. Žmonės, turintys šį sutrikimą, dažnai girdi garsus, bet sunkiai supranta kalbą, ypač triukšmingoje aplinkoje.
Simptomai ir požymiai
Klausos sutrikimo simptomai gali ryškėti palaipsniui arba pasireikšti staiga – tai priklauso nuo priežasties ir sutrikimo tipo. Lėtas klausos blogėjimas dažnai nepastebimas ilgą laiką, nes žmogus nesąmoningai prisitaiko: pradeda labiau žiūrėti į pašnekovo lūpas, prašo pakartoti, didina televizoriaus garsumą.
Dažniausi požymiai, kuriuos verta atpažinti:
- Sunkumas suprasti kalbą, ypač telefonu arba triukšmingoje aplinkoje
- Poreikis prašyti pašnekovų kalbėti garsiau arba aiškiau
- Televizoriaus ar radijo garsumo didinimas iki lygio, kuris kitiems atrodo per garsus
- Spengimas, ūžimas arba švilpimas ausyse (tinnitus)
- Jausmas, kad ausys „užsikimšusios” arba pilnos
- Galvos svaigimas arba pusiausvyros sutrikimai (dažniau susiję su vidinės ausies problemomis)
Rečiau pasitaikantys požymiai apima skausmą ausyje, išskyras iš ausies kanalo arba staigų vieno ausies klausos praradimą. Staigus klausos praradimas – tai medicininė būklė, reikalaujanti skubios konsultacijos, nes ankstyvasis gydymas gali būti lemiamas veiksnys atkuriant klausą. Auditorinės neuropatijos atveju žmogus gali girdėti garsus, bet nesuprasti žodžių – tai specifinis požymis, kurį svarbu atskirti nuo kitų tipų.
Priežastys ir rizikos veiksniai
Klausos sutrikimų priežastys yra labai įvairios ir priklauso nuo sutrikimo tipo. Laidžiuosius sutrikimus dažniausiai sukelia mechaninės kliūtys arba uždegimas, o sensorineurinius – ląstelių lygio pažeidimai.
Pagrindinės priežastys:
- Ilgalaikis triukšmo poveikis – viena dažniausių sensorineurinio klausos sutrikimo priežasčių; nuolatinis didelio intensyvumo garsų poveikis pažeidžia sraigės plaukų ląsteles
- Senėjimas – su amžiumi susijęs klausos blogėjimas (presbycusis) yra natūralus procesas, dažniausiai pažeidžiantis aukštų dažnių garsų suvokimą
- Infekcijos – vidurinės ausies uždegimas (otitis media), tymų, kiaulytės ar meningito komplikacijos
- Genetiniai veiksniai – dalis klausos sutrikimų yra įgimti arba paveldimi
- Ototoksiniai vaistai – kai kurie antibiotikai (pvz., aminoglikozidai) ir chemoterapiniai preparatai gali pažeisti klausos nervą
- Ausies trauma – staigus sprogimo bangos poveikis, galvos trauma arba ausies būgnelio perforacija
- Navikai – akustinė neuroma (gerybinis klausos nervo navikas) gali sukelti vienpusį klausos sutrikimą
Rizikos veiksniai, didinantys tikimybę susirgti, apima darbą triukšmingoje aplinkoje be ausų apsaugos, rūkymą, cukriniu diabetu arba širdies ir kraujagyslių ligomis sergančių asmenų grupę, taip pat vyresnius nei 65 metų žmones.
Diagnostika
Klausos sutrikimui nustatyti reikalinga audiologinė apžiūra – specialisto atliktas klausos vertinimas. Pirmiausia gydytojas apžiūri ausies kanalą ir būgnelį otoskopu, siekdamas atmesti mechanines kliūtis ar infekcijos požymius.
Pagrindinis diagnostinis tyrimas yra audiograma – tyrimas, kurio metu pacientas klausosi skirtingo dažnio ir garsumo signalų per ausines ir reaguoja į juos. Rezultatai atvaizduojami grafike, kuris parodo, kokio intensyvumo garsus žmogus girdi skirtingais dažniais. Papildomai gali būti atliekama timpanometrija – vidurinės ausies slėgio ir būgnelio judesio matavimas, padedantis nustatyti skystį ausyje arba Eustacho vamzdelio disfunkciją. Kalbos audiometrija vertina, kaip gerai žmogus supranta žodžius, o ne tik girdi tonus.
Jei įtariamas auditorinės neuropatijos spektro sutrikimas arba navikas, gali būti skiriami papildomi tyrimai: smegenų kamieno klausos sukeltų potencialų tyrimas (ABR) arba magnetinio rezonanso tomografija (MRT). Tikslios diagnostikos svarba yra ypač didelė, nes nuo sutrikimo tipo tiesiogiai priklauso gydymo strategija.
Gydymas ir gydymo būdai
Klausos sutrikimų gydymas labai skiriasi priklausomai nuo tipo, priežasties ir sutrikimo laipsnio. Nėra vieno universalaus sprendimo – kiekvienas atvejis vertinamas individualiai.
| Sutrikimo tipas | Pagrindiniai gydymo metodai |
|---|---|
| Laidžiųjų | Medikamentai (antibiotikai, kortikosteroidai), chirurgija, ausų valymas |
| Sensorineurinių | Klausos aparatai, kochleariniai implantai |
| Mišrių | Kombinuotas gydymas: chirurgija ir klausos aparatai |
| Auditorinės neuropatijos | Kochleariniai implantai, FM sistemos, klausos reabilitacija |
Laidžiųjų klausos sutrikimų atveju gydymas dažnai duoda gerų rezultatų. Ausies infekcija gydoma antibiotikais, skystis vidurinėje ausyje – kartais chirurgiškai įdedant ventiliacijos vamzdelius (angl. grommets). Ausies būgnelio perforacija gali būti užtaisyta chirurginiu būdu (miringo plastika). Otosklerozė – kaulėlių sukietėjimas – gydoma operacija arba klausos aparatais.
Sensorineurinių sutrikimų atveju pažeistų plaukų ląstelių atkurti šiuo metu nėra galimybės. Klausos aparatai sustiprina garsus ir yra pirmoji pagalbos priemonė esant vidutiniam ar sunkiam sutrikimui. Kochlearinis implantas – tai chirurgiškai implantuojamas prietaisas, kuris tiesiogiai stimuliuoja klausos nervą ir tinka žmonėms, kuriems klausos aparatai nebepadeda. Staigaus sensorineurinio klausos praradimo atveju gydytojas gali skirti kortikosteroidus – tai receptiniai vaistai, kurių dozę ir trukmę nustato gydytojas; jie turi kontraindikacijų (pvz., nekontroliuojamas diabetas, aktyvios infekcijos), todėl vartojami tik prižiūrint specialistui.
Profilaktika ir savipagalba
Daugelio klausos sutrikimų, ypač susijusių su triukšmo poveikiu, galima išvengti arba bent jau atidėti jų atsiradimą. Prevencinės priemonės yra paprastos, tačiau reikalauja nuoseklumo.
Triukšmo sukelto klausos sutrikimo prevencija prasideda nuo ausų apsaugos naudojimo – ausų kištukai arba apsauginės ausinės turėtų būti naudojamos visada, kai dirbama ar ilgai būnama aplinkoje, kurioje garsas viršija 85 dB (pvz., statybvietėse, koncertuose). Asmeninių garso prietaisų (ausinukų) garsumas neturėtų viršyti 60 % maksimalaus lygio, o klausymosi trukmė turėtų būti ribojama. Reguliarios klausos patikros rekomenduojamos vyresnio amžiaus žmonėms ir tiems, kurie dirba triukšmingoje aplinkoje – anksti aptiktas sutrikimas leidžia laiku pradėti gydymą. Infekcijų profilaktika (pvz., skiepijimas nuo tymų, kiaulytės ir meningito) taip pat mažina klausos sutrikimų riziką.
Galimos komplikacijos
Negydomas arba vėlai diagnozuotas klausos sutrikimas gali turėti platesnių pasekmių nei vien tik sunkumas girdėti. Suaugusiesiems nuolatinis klausos sutrikimas dažnai susijęs su socialine izoliacija, nes bendravimas tampa varginantis ir reikalaujantis didelių pastangų. Tyrimai rodo ryšį tarp negydomo klausos sutrikimo ir padidėjusios demencijos rizikos vyresnio amžiaus žmonėms, nors priežastinis ryšys dar tiriamas.
Vaikams klausos sutrikimas, jei laiku nenustatomas, gali sulėtinti kalbos ir kognityvinių gebėjimų raidą. Dėl šios priežasties naujagimių klausos tikrinimas yra įtrauktas į Lietuvos sveikatos priežiūros sistemą. Suaugusiesiems ilgalaikis klausos sutrikimas gali paveikti profesinę veiklą ir psichinę sveikatą – padidėja nerimo ir depresijos rizika. Ankstyvoji diagnostika ir tinkamas gydymas šias komplikacijas gali žymiai sumažinti.
Klausos sutrikimai yra plati ir įvairi sutrikimų grupė, kurią vienija vienas bendras bruožas – sumažėjęs gebėjimas girdėti. Tačiau tai, kas slepiasi po šiuo bendru pavadinimu, gali būti labai skirtinga: nuo lengvai išgydomo ausies kanalo užsikimšimo iki nuolatinio sensorineurinio pažeidimo, reikalaujančio klausos aparato ar implanto. Būtent dėl šios priežasties tiksli diagnostika yra pirmasis ir svarbiausias žingsnis.
Šiame straipsnyje aptarti keturi pagrindiniai klausos sutrikimų tipai, jų priežastys, požymiai ir gydymo galimybės leidžia geriau suprasti, kodėl kiekvienas atvejis yra individualus. Ankstyvoji diagnostika, tinkama apsauga nuo triukšmo ir reguliarios klausos patikros – tai priemonės, kurios gali apsaugoti klausą arba laiku pradėti jos atkūrimą. Jei pastebite bet kokį klausos pablogėjimą, kreipkitės į šeimos gydytoją arba otolaringologą – specialistą, gydantį ausų, nosies ir gerklės ligas.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kokie yra pagrindiniai klausos sutrikimų tipai?
Kas sukelia klausos sutrikimus?
Kaip diagnozuojami klausos sutrikimai?
Ar klausos sutrikimai gali būti išgydyti?
Koks skirtumas tarp laidžiojo ir sensorineurinio klausos nusilpimo?
Kada reikia skubiai kreiptis į gydytoją dėl klausos?
Šaltiniai
- Deafness and hearing loss — World Health Organization
- Hearing loss — NHS
- Auditory Neuropathy — National Institute on Deafness and Other Communication Disorders (NIDCD)
- Noise-Induced Hearing Loss — National Institute on Deafness and Other Communication Disorders (NIDCD)
Kiti straipsniai
