Asmenybės sutrikimai: tipai, simptomai ir gydymas

Asmenybės sutrikimas – tai ne charakterio silpnumas ir ne blogas auklėjimas. Tai psichikos sveikatos būklė, kai žmogaus mąstymo, jausmų ir elgesio modeliai yra tokie nelankstūs ir persistentiniai, kad jie nuolat kenkia santykiams, darbui ir kasdieniam gyvenimui. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, asmenybės sutrikimai pasireiškia maždaug 6 – 12 % suaugusiųjų visame pasaulyje, tačiau daugelis jų niekada negauna tinkamos pagalbos.

Vienas iš labiausiai paplitusių klaidingų įsitikinimų yra tas, kad asmenybės sutrikimai yra nepagydomi – esą žmogus tiesiog „toks yra” ir niekas negali pasikeisti. Iš tiesų šiuolaikinė psichoterapija, ypač dialektinė elgesio terapija (angl. dialectical behavior therapy, DBT), siūlo moksliškai pagrįstus gydymo kelius. Kliūtis dažnai yra ne gydymo nebuvimas, o tai, kad žmonės su šiais sutrikimais retai suvokia savo elgesio problematiškumą ir todėl nesikreipia pagalbos.

Šiame straipsnyje apžvelgiami pagrindiniai asmenybės sutrikimai, jų tipai, simptomai, priežastys ir gydymo galimybės – remiantis tarptautinių medicinos institucijų, tokių kaip Mayo Clinic ir Pasaulio sveikatos organizacija, rekomendacijomis.

Kas yra asmenybės sutrikimas

Asmenybės sutrikimas – tai psichikos sveikatos būklė, kuriai būdingi giliai įsišakniję, nelankstūs elgesio ir vidinės patirties modeliai, ryškiai besiskiriantys nuo to, ko tikimasi tam tikroje kultūroje. Šie modeliai pasireiškia bent dviejose iš keturių sričių: pažinime (kaip žmogus suvokia save ir kitus), afekte (emocijų intensyvumas ir kintamumas), tarpasmeniniame funkcionavime ir impulsų kontrolėje. Skirtingai nuo epizodinio nerimo ar depresijos, asmenybės sutrikimai yra persistentiniai – jie prasideda ne vėliau kaip paauglystėje ar jauname suaugusiame amžiuje ir tęsiasi daugelį metų.

Tarptautinėje psichiatrijos praktikoje naudojama DSM-5 klasifikacija (angl. DSM-5 classification) skirsto asmenybės sutrikimus į tris grupes – klasterius. A klasteris (angl. Cluster A personality disorders) apima ekscentriškus, keistus sutrikimus: paranojinį, šizoidinį ir šizotipinį asmenybės sutrikimą. B klasteris apima dramatiškus, emocingus sutrikimus: antisocialinį, ribinį (angl. borderline), histrioninį ir narcisistinį. C klasteris apima nerimastingus, baiminančius sutrikimus: vengiančio tipo, priklausomą ir obsesinio-kompulsinio tipo asmenybės sutrikimą. Ši klasifikacija padeda klinikos specialistams pasirinkti tinkamiausią gydymo strategiją.

Asmenybės sutrikimas nėra charakterio yda ar sąmoningo pasirinkimo rezultatas. Žmogus, turintis šią būklę, dažniausiai pats kenčia, net jei jo elgesys kenkia ir aplinkiniams. Pasak Mayo Clinic, daugelis žmonių su asmenybės sutrikimais nežino, kad jų elgesys yra problemiškas, nes jis jiems atrodo visiškai natūralus – tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl pagalbos ieškoma vėlai arba visai nesikreipiama.

Simptomai ir požymiai

Asmenybės sutrikimai pasireiškia labai skirtingai priklausomai nuo tipo, tačiau yra keletas bendrų bruožų, kurie dažnai stebimi nepriklausomai nuo konkretaus klasterio. Nestabilūs arba intensyvūs tarpasmeniniai santykiai, sunkumai reguliuojant emocijas, iškraipytas arba nepastovus savęs suvokimas ir impulsyvus elgesys – tai simptomai, kurie dažniausiai pirmieji atkreipia artimųjų ar specialistų dėmesį. Šie požymiai nėra situaciniai – jie pasireiškia įvairiose aplinkose: namuose, darbe, draugų rate.

Kiekvienas klasteris turi savitų simptomų. A klasterio sutrikimams būdingas socialinis atsiribojimas, keistas ar ekscentriškas mąstymas ir nepasitikėjimas kitais be pakankamo pagrindo. B klasterio sutrikimams – ypač ribiniam asmenybės sutrikimui – būdingas intensyvus baimės būti apleistam jausmas, savižalos epizodai, greiti nuotaikų svyravimai ir nestabilūs santykiai, kurie svyruoja tarp idealizavimo ir nuvertinimo. C klasterio sutrikimams būdingas chroniškas nerimas, perdėtas paklusnumas, perfekcionizmas ir socialinės situacijos vengimas dėl baimės būti kritikuojamam.

Rečiau pastebimi, tačiau kliniškai reikšmingi požymiai apima:

• Lėtinį tuštumos jausmą (ypač ribiniame asmenybės sutrikime)
• Paranojines idėjas streso metu, neperaugančias į visavertį psichozės epizodą
• Sunkumus atpažįstant kitų emocijas ir perspektyvą (empatijos deficitą)
• Disociacines reakcijas – trumpalaikį atitrūkimą nuo tikrovės ar savęs suvokimo
• Chronišką manipuliatyvų elgesį kaip vienintelį žinomą poreikių tenkinimo būdą

Šie rečiau aptariami simptomai dažnai lemia, kad žmogus ilgai negauna tinkamos diagnozės, nes jie gali būti klaidingai priskirti kitiems sutrikimams, pavyzdžiui, bipoliniam sutrikimui ar potrauminio streso sutrikimui.

Priežastys ir rizikos veiksniai

Asmenybės sutrikimai atsiranda dėl sudėtingos genetinių, neurobiologinių ir aplinkos veiksnių sąveikos. Nė vienas veiksnys pats savaime negarantuoja sutrikimo išsivystymo – tai visada daugiaveiksnė kilmė. Genetiniai tyrimai rodo, kad tam tikras temperamento bruožas, pavyzdžiui, padidėjęs emocinis reaktyvumas ar impulsyvumas, gali būti paveldimas, tačiau aplinkos patirtis lemia, ar šis polinkis išsivysto į klinikinį sutrikimą.

Ankstyvoji vaikystės trauma – fizinis, emocinis ar seksualinis smurtas, nepriežiūra arba nestabili šeimos aplinka – yra vienas stipriausių rizikos veiksnių, ypač ribiniam ir antisocialiniam asmenybės sutrikimui. Nesaugus prisirišimas prie pirminių globėjų vaikystėje formuoja ilgalaikius santykių modelius, kurie vėliau pasireiškia kaip asmenybės sutrikimo simptomai. Pasak Nacionalinio psichikos sveikatos instituto (angl. National Institute of Mental Health), ankstyvoji intervencija vaikams, patyrusiems traumą, gali sumažinti vėlesnio sutrikimo riziką.

Rizikos veiksniai, didinantys tikimybę susirgti asmenybės sutrikimu:

• Artimų giminaičių psichikos sveikatos sutrikimai, ypač asmenybės ar nuotaikos sutrikimai
• Vaikystės trauma, nepriežiūra ar ilgalaikis emocinis smurtas
• Nestabili, chaotiška šeimos aplinka ankstyvajame amžiuje
• Chroniškas stresas ar patyčios mokykloje
• Tam tikri temperamento bruožai – aukštas emocinis reaktyvumas, impulsyvumas

Svarbu pabrėžti, kad rizikos veiksnių turėjimas nereiškia, jog sutrikimas būtinai išsivystys. Apsauginiai veiksniai – bent vienas stabilus, palaikantis suaugusiojo santykis vaikystėje, geros emocinės reguliacijos įgūdžiai ir prieiga prie psichologinės pagalbos – gali reikšmingai sumažinti riziką.

Diagnostika

Asmenybės sutrikimo diagnozė nustatoma remiantis išsamiu klinikinės psichiatrijos ar psichologijos specialisto įvertinimu. Diagnozė nėra grindžiama vienu pokalbiu – ji reikalauja ilgesnio stebėjimo, nes sutrikimo požymiai turi būti stabilūs laikui bėgant ir pasireikšti įvairiose gyvenimo srityse. Specialistas paprastai atlieka struktūruotą klinikinį interviu, renka išsamią gyvenimo istoriją ir gali naudoti standartizuotus psichologinius klausimynus.

Svarbu atskirti asmenybės sutrikimą nuo kitų psichikos sveikatos būklių, kurios gali turėti panašių simptomų – bipolinio sutrikimo, potrauminio streso sutrikimo, didelio depresinio epizodo ar nerimo sutrikimų. Šie sutrikimai gali egzistuoti kartu su asmenybės sutrikimu (vadinamoji gretutinė liga), todėl diagnozė turi būti atidi ir nuosekli. Neurologiniai ar laboratoriniai tyrimai nėra tiesioginiai asmenybės sutrikimo diagnostikos įrankiai, tačiau gali būti atliekami siekiant atmesti organines priežastis.

Lietuvoje psichikos sveikatos specialistai – psichiatrai ir klinikiniai psichologai – dirba tiek valstybinėse, tiek privačiose įstaigose. Pirminis žingsnis dažniausiai yra kreipimasis į šeimos gydytoją, kuris gali išduoti siuntimą pas psichiatrą arba psichologą.

Gydymas ir gydymo būdai

Asmenybės sutrikimai gydomi pirmiausia psichoterapija. Šiuo metu geriausiai moksliškai pagrįstas metodas ribiniam asmenybės sutrikimui – ir plačiai taikomas kitiems B klasterio sutrikimams – yra dialektinė elgesio terapija (angl. dialectical behavior therapy, DBT). Ją devintajame dešimtmetyje sukūrė psichologė Marsha Linehan, pati išgyvenusi ribinį asmenybės sutrikimą. DBT derina kognityvinės elgesio terapijos principus su dėmesingumo (angl. mindfulness) praktikomis ir moko keturių pagrindinių įgūdžių grupių: dėmingumo, distreso tolerancijos, emocijų reguliacijos ir tarpasmeninės efektyvumo.

Vaistai nėra pagrindinis asmenybės sutrikimų gydymo metodas ir nė vienas vaistas nėra oficialiai patvirtintas konkrečiam asmenybės sutrikimui gydyti. Tačiau psichiatras gali skirti vaistus gretutiniams simptomams – depresijai, nerimui ar impulsyvumui – palengvinti, kai jie reikšmingai trukdo funkcionuoti ar dalyvauti terapijoje. Pasak Mayo Clinic, vaistai veiksmingiausi kaip papildoma priemonė, o ne kaip savarankiškas gydymas.

Didžiausia kliūtis gydymui – motyvacijos stoka. Daugelis žmonių su asmenybės sutrikimais neatpažįsta savo elgesio kaip problematiško ir todėl nesikreipia pagalbos arba nutraukia terapiją anksti. Motyvacinio pokalbio (angl. motivational interviewing) technikų taikymas pradiniame gydymo etape gali padėti specialistui ir pacientui kartu rasti prasmingą priežastį keistis.

Profilaktika ir savipagalba

Visiškai išvengti asmenybės sutrikimo neįmanoma, ypač kai svarbų vaidmenį vaidina genetiniai veiksniai. Tačiau ankstyvoji intervencija ir apsauginių veiksnių stiprinimas gali reikšmingai sumažinti sutrikimo sunkumą arba atidėti jo pasireiškimą. Vaikams, patyrusiems traumą, laiku suteikta psichologinė pagalba – viena veiksmingiausių profilaktikos priemonių.

Suaugusiems, jau turintiems diagnozę arba pastebintiems nerimą keliančius elgesio modelius, savipagalba nėra terapijos pakaitalas, tačiau gali ją reikšmingai papildyti. Reguliari dėmingumo praktika, struktūruotas dienos režimas, fizinis aktyvumas ir palaikančių socialinių ryšių puoselėjimas – tai kasdienės priemonės, kurios padeda stabilizuoti emocinę būseną. DBT įgūdžių knygos ir struktūruotos savipagalbos programos, pagrįstos šiuo metodu, yra prieinamos ir gali būti naudojamos savarankiškai arba kartu su terapija.

Artimieji taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Supratimas, kad mylimo žmogaus elgesys kyla iš sutrikimo, o ne iš piktavališkumo, padeda išlaikyti santykius ir skatinti pagalbos ieškojimą. Šeimos terapija ar specialios paramos grupės artimiesiems gali suteikti reikalingų įrankių.

Asmenybės sutrikimai – tai rimtos, tačiau gydytinos psichikos sveikatos būklės, kurios per ilgą laiką gali reikšmingai paveikti žmogaus santykius, darbą ir bendrą gyvenimo kokybę. Klaidingas įsitikinimas, kad šie sutrikimai yra nepagydomi, dažnai atgraso žmones nuo pagalbos ieškojimo – tačiau šiuolaikinė psichoterapija, ypač dialektinė elgesio terapija, siūlo konkrečius, moksliškai pagrįstus kelius į pokyčius.

Jei pastebite, kad jūsų ar artimo žmogaus elgesio modeliai nuolat kenkia santykiams ar gerovei, kreipimasis į psichikos sveikatos specialistą – psichiatrą ar klinikinį psichologą – yra svarbiausias pirmasis žingsnis. Diagnozė nėra etiketė – ji yra kelrodis, padedantis rasti tinkamą pagalbą.

Dažniausiai užduodami klausimai

Šaltiniai

• Personality disorders — National Institute of Mental Health (NIMH)
• Borderline personality disorder — National Institute of Mental Health (NIMH)
• Personality disorders — World Health Organization (WHO) ICD-11