Augimo hormonas suaugusiesiems: kada tiriamas jo trūkumas

Suaugusiesiems augimo hormono trūkumas tiriamas tada, kai yra pagrįstų įtarimų dėl hipofizės ar ją valdančios smegenų srities veiklos. Vien nuovargis, didesnė liemens apimtis ar atsitiktinai mažas augimo hormono rodmuo šios diagnozės nepatvirtina.

Dažniausiai reikia ligos istorijos, kitų hormonų įvertinimo ir specialiai prižiūrimo stimuliacinio mėginio. Tyrimų planą sudaro endokrinologas. Tai nėra bendras „jaunystės hormonų“ patikrinimas ar būdas pasirinkti preparatą sportiniams rezultatams gerinti.

Svarbiausia trumpai

Kas yra augimo hormonas

Augimo hormoną, dar žymimą GH arba STH, gamina hipofizė – nedidelė liauka smegenų pamate. Vaikystėje jis svarbus augimui, bet jo veikla nesibaigia žmogui pasiekus suaugusiojo ūgį. Suaugus jis dalyvauja palaikant raumenų ir riebalų santykį, kaulų būklę bei medžiagų apykaitą.

Hormono poveikis iš dalies perduodamas per insulino tipo augimo faktorių 1, trumpinamą IGF-1. Šis pavadinimas nereiškia, kad tai insulinas ar gliukozės tyrimas. Tyrimai susiję, tačiau matuoja skirtingus dalykus ir negali būti laikomi vienas kito pakaitalu.

Kada įtarimas yra pagrįstas

Svarbus pagrindas vertinti galimą trūkumą – žinoma hipofizės arba ją valdančio pagumburio liga, operacija ar spindulinis gydymas šioje srityje. Įvertinimo gali reikėti ir po tam tikrų galvos traumų, ypač kai kartu nustatoma kitų hipofizės hormonų stoka. Ne kiekvienas galvos sutrenkimas automatiškai reiškia, kad reikia tirti GH.

Jeigu vaikystėje augimo hormonas buvo skirtas dėl nustatyto trūkumo, pasiekus suaugusiojo ūgį kartais atliekamas pakartotinis įvertinimas. Dalies žmonių trūkumas išlieka, kitų – ne. Sprendimas priklauso nuo pradinės priežasties; žinomos genetinės ar negrįžtamos struktūrinės ligos atveju tvarka gali skirtis.

Su liaukos struktūriniais pakitimais supažindina tekstas apie hipofizės adenomą. Tačiau vien rastas darinys nepasako, ar žmogui tikrai trūksta augimo hormono. Struktūra ir hormonų funkcija vertinamos atskirai.

Kodėl simptomų nepakanka

Galimas trūkumas siejamas su sumažėjusia raumenų jėga, prastesne fizinio krūvio tolerancija, didesniu riebalų kiekiu ties liemeniu, kaulų tankio ar savijautos pokyčiais. Tai nėra požymių sąrašas savidiagnostikai. Šie simptomai pasitaiko ir dėl daugelio kitų priežasčių.

Jeigu vienintelis skundas yra nuovargis, gydytojas vertina miegą, bendrą sveikatos būklę, vartojamus vaistus bei kitus galimus paaiškinimus. Natūralus su amžiumi susijęs hormonų kitimas savaime nereiškia ligos, kurią reikėtų gydyti GH. Neaiškus „hormonų paketo“ rezultatas be klinikinio konteksto gali sukelti daugiau painiavos nei suteikti naudos.

Praktiškai svarbu pasakyti, kas pasikeitė ir kada: ar sunkiau užlipti laiptais, ar mažėjo jėga, ar buvo lūžių, operacijų, kitų hormoninių diagnozių. Konkreti eiga gydytojui vertingesnė už bendrą įspūdį, kad organizmas „nebegamina pakankamai hormonų“.

Ką parodo GH ir IGF-1

GH kraujyje išskiriamas bangomis. Tarp jų net sveikam žmogui gali būti išmatuotas mažas kiekis, o paėmus kraują išskyrimo bangos metu – didesnis. Todėl atsitiktinis vienkartinis tyrimas paprastai netinka patikimai diagnozuoti trūkumą.

IGF-1 kinta mažiau, todėl yra naudingas vertinimo elementas. Jo rezultatą reikia lyginti su konkrečios laboratorijos amžių atitinkančiomis ribomis ir kitais duomenimis. Mažas IGF-1 gali būti susijęs ir su kitomis būklėmis, pavyzdžiui, nepakankama mityba, kepenų liga ar blogai kontroliuojamu diabetu.

Normalus IGF-1 ne visada atmeta trūkumą, jei ligos istorija jį leidžia įtarti. Kita vertus, vien mažas IGF-1 be tokios istorijos nėra automatinis gydymo pagrindas. Rezultatą gali veikti ir kai kurie vaistai, įskaitant geriamus estrogenus, todėl specialistui svarbus visas jų sąrašas.

Kaip vyksta stimuliacinis mėginys

Stimuliacinis mėginys parodo, kaip hipofizė geba išskirti augimo hormoną gavusi tam tikrą paskatą. Prižiūrint medicinos komandai duodamas parinktas preparatas ir nustatytais intervalais imami keli kraujo mėginiai. Vertinamas atsakas per laiką, o ne vien pradinis skaičius.

Gali būti taikomas insulino toleravimo, gliukagono ar kitas prieinamas mėginys. Ne visi jie tinka kiekvienam žmogui. Pavyzdžiui, insulino mėginio pasirinkimą riboja tam tikros širdies ligos ir traukulių rizika, todėl negalima savarankiškai rinktis testo pagal kainą ar greitį.

Mėginys gali užtrukti kelias valandas; kraujui imti dažnai paliekama plona kaniulė venoje, kad nereikėtų vis durti iš naujo. Tiksli trukmė ir paruošimas priklauso nuo metodo bei įstaigos. Kai kuriems žmonėms, turintiems aiškią ligos priežastį ir kelis kitų hormonų trūkumus, gydytojas gali nustatyti kitokią patvirtinimo tvarką.

Kaip pasiruošti paskirtam tyrimui

Vadovaukitės konkrečios įstaigos rašytine instrukcija dėl nevalgymo, vandens, vaistų ir atvykimo laiko. Skirtingų mėginių paruošimo negalima sumaišyti. Jeigu sergate diabetu, esate nėščia ar nėštumas galimas, turite širdies ligą arba traukulių istoriją, praneškite komandai iš anksto.

Atsineškite vaistų ir papildų sąrašą, ankstesnius hormonų atsakymus su datomis bei laboratorijų normomis, turimus hipofizės vaizdinių tyrimų ir gydymo dokumentus. Savarankiškai nenutraukite hormonų, insulino ar kitų vaistų, net jei kitos ligoninės internetiniame apraše radote kitokią tvarką.

Paklauskite, kiek laiko reikės būti įstaigoje, ar po tyrimo bus galima iš karto valgyti ir kaip saugiai grįžti namo. Jei paskirtą dieną susirgote ar nesilaikėte paruošimo, susisiekite su tyrimą atliekančia komanda. Informacijos nuslėpimas gali sumažinti tyrimo patikimumą.

Kaip vertinamas atsakymas

Vienos visiems mėginiams tinkamos GH ribos nėra. Svarbus stimuliavimo metodas, laboratorinis matavimo būdas, kūno masės indeksas ir tikimybė, kad žmogus iš tiesų turi šį sutrikimą. Nutukimas taip pat gali slopinti GH atsaką, todėl paprastas palyginimas su internete rasta lentele klaidina.

Kartais reikia pakartotinio ar papildomo mėginio, ypač kai ligos priežastis neaiški arba duomenys nesutampa. Gydytojas taip pat įvertina kitų hipofizės hormonų veiklą. Magnetinio rezonanso tyrimas gali padėti nustatyti priežastį, tačiau pats vienas nepakeičia hormonų funkcijos įvertinimo.

Svarbu: tyrimo atsakymas turėtų baigtis paaiškintu sprendimu: ar trūkumas patvirtintas, ar reikia papildomo vertinimo, ar ieškoma kitos simptomų priežasties. Neaiškų atsakymą aptarkite su specialistu, užuot pradėję preparatą „pabandymui“.

Ką keičia patvirtinta diagnozė

Patvirtinus trūkumą, endokrinologas aptaria galimą pakaitinį gydymą somatropinu, jo naudą, kontraindikacijas ir stebėjimą. Gydymas parenkamas individualiai; tai nėra vienas visiems vienodas kursas. Vertinama ne tik IGF-1 koncentracija, bet ir savijauta bei nepageidaujami reiškiniai.

Galimi tinimai, sąnarių ar raumenų skausmai, riešo srities simptomai ir gliukozės apykaitos pokyčiai. Dėl to negalima savarankiškai didinti dozės ar vartoti internetu įsigyto hormono. Hormonų skyrimas patvirtintam trūkumui nėra tas pats, kas vartojimas senėjimui stabdyti ar sportinei formai gerinti.

Šis straipsnis skirtas diagnostikos logikai, o ne dozėms ar injekcijų schemoms. Platesnė apžvalga hormonų sutrikimai ir tiksliniai tyrimai padeda suprasti, kodėl gydymas turi remtis konkrečia diagnoze.

Kada nereikia laukti tyrimo

Lėtinis nuovargis ar įtariamas GH trūkumas paprastai vertinamas planine tvarka. Tačiau staigus labai stiprus galvos skausmas su nauju regėjimo sutrikimu, dvejinimusi ar sąmonės pokyčiu nėra įprastas „mažo hormono“ požymis. Tokiai būklei reikia skubaus įvertinimo.

Jeigu atsirado toks simptomų derinys, skambinkite 112. Ypač svarbu nedelsti žmogui, kuriam jau nustatyta hipofizės liga, tačiau anksčiau žinomos diagnozės nebuvimas ūmios būklės neatmeta. Planinio mėginio ar konsultacijos data neturi tapti priežastimi laukti namuose.

Šaltiniai

• Endocrine Society – suaugusiųjų GH trūkumo gairės
• Endocrine Society – hipofizės hormonų pakaitinis gydymas
• Hormones Australia – augimo hormono trūkumas
• Pituitary Foundation – suaugusiųjų trūkumo vertinimas
• Cambridge University Hospitals – gliukagono mėginys suaugusiesiems
• MedlinePlus – GH išskyrimas ir tyrimo ribos
• Society for Endocrinology – skubios hipofizės būklės gairės