Gastritas (skrandžio uždegimas) – priežastys, simptomai ir kaip gydyti?

Gastritas – tai skrandžio gleivinės uždegimas, kuris gali būti ūmus arba lėtinis. Nors šios būklės pavadinimas skamba gana bendrai, iš tiesų tai sudėtinga liga, galinti turėti labai įvairų klinikinį vaizdą – nuo lengvo diskomforto po valgio iki stipraus skausmo ar net skrandžio kraujavimo.

Dėl šiuolaikinio gyvenimo būdo – streso, netinkamos mitybos, dažnos vaistų vartojimo – gastritas tapo viena dažniausių virškinimo sistemos ligų tiek tarp jaunų, tiek tarp vyresnio amžiaus žmonių. Neretai žmonės patys diagnozuoja sau „nervingą skrandį“ ar „padidintą rūgštingumą“, tačiau tikroji problema gali slypėti giliau.

Negydomas ar netinkamai gydomas gastritas gali sukelti rimtų komplikacijų – nuo lėtinio uždegimo iki skrandžio gleivinės atrofijos, o kai kuriais atvejais net padidinti skrandžio vėžio riziką. Todėl svarbu ne tik malšinti simptomus, bet ir ieškoti priežasties bei taikyti tikslinį gydymą.

Kas yra gastritas?

Skrandžio sienelę dengia speciali gleivinė, kuri apsaugo ją nuo rūgšties ir fermentų, padedančių virškinti maistą. Kai ši gleivinė pažeidžiama ar sudirgsta, atsiranda uždegimas – tai ir vadinama gastritu. Priklausomai nuo trukmės ir intensyvumo, išskiriamos kelios šios ligos formos.

Gastrito formos

Gastritas – tai ne viena konkreti liga, o bendras terminas, apimantis kelias skirtingas uždegimo formas. Jos gali skirtis pagal kilmę, trukmę, pažeidimo pobūdį ir simptomų intensyvumą. Būtent todėl svarbu žinoti, kokios yra dažniausiai pasitaikančios gastrito rūšys ir kaip jos pasireiškia.

Ūminis gastritas

Tai staiga prasidėjęs skrandžio gleivinės uždegimas, kuris dažnai kyla dėl trumpalaikio, bet stipraus dirgiklio – pavyzdžiui, alkoholio, stiprių vaistų, bakterinės infekcijos ar didelio streso. Jis gali pasireikšti labai aiškiais simptomais: pykinimu, skrandžio skausmu, vėmimu.

Lėtinis gastritas

Tai uždegimas, trunkantis ilgą laiką – mėnesius ar net metus. Lėtinis gastritas dažnai vystosi be ryškių simptomų ir diagnozuojamas atsitiktinai, atliekant gastroskopiją. Dažniausiai jį sukelia Helicobacter pylori infekcija, tačiau taip pat gali būti susijęs su imuniniais procesais ar nuolatiniu dirgikliu (pvz., ilgalaikiu NVNU vartojimu).

Kitos formos

Yra ir kitų, retesnių gastrito formų:

• Erozinis gastritas, kai atsiranda paviršinės žaizdelės (erozijos) gleivinėje
• Atrofinis gastritas, kai ilgainiui nyksta skrandžio liaukos – dažnai būna autoimuninės kilmės
• Reaktyvusis (cheminis) gastritas, kurį sukelia tulžies refliuksas arba vaistai

Šios formos reikalauja specialaus gydymo, todėl svarbu tiksliai nustatyti diagnozę.

Gastrito formų palyginimas

Pagrindinės gastrito priežastys

Skrandžio gleivinė nuolat susiduria su rūgštimi, fermentais, maistu ir išoriniais dirgikliais. Tam, kad ji nepažeistų pati savęs, būtinas subtilus apsaugos ir agresijos balansas. Gastritas išsivysto, kai šis balansas sutrinka – dėl išorinio poveikio ar vidinių organizmo pokyčių. Priežastys gali būti labai įvairios – nuo bakterinės infekcijos iki vaistų ar streso.

Dažniausi kaltininkai

Kai kalbama apie gastritą, dažniausiai minimos dvi priežastys: Helicobacter pylori infekcija ir nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU).

Helicobacter pylori

Tai spiralės formos bakterija, gyvenanti skrandžio gleivinėje. Ji gali ilgą laiką nesukelti jokių simptomų, tačiau palaipsniui ardo gleivinės apsauginį sluoksnį, skatina uždegimą, o ilgainiui – opų ar net onkologinių procesų išsivystymą. Ši bakterija yra atsakinga už daugumą lėtinio gastrito atvejų pasaulyje.

Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU)

Dažnai vartojami vaistai nuo skausmo – tokie kaip ibuprofenas, diklofenakas ar aspirinas – slopina prostaglandinų gamybą, kurie apsaugo skrandžio gleivinę. Dėl to gleivinė tampa pažeidžiama rūgščiai ir greitai sudirginama. Reguliarus šių vaistų vartojimas ypač pavojingas vyresniems pacientams arba žmonėms, jau sergantiems kitomis virškinimo sistemos ligomis.

Kiti rizikos veiksniai

Be dviejų minėtų pagrindinių priežasčių, gastritą gali sukelti ir daugybė kitų veiksnių, kurie silpnina apsaugines skrandžio savybes ar tiesiogiai pažeidžia gleivinę.

Alkoholio vartojimas

Alkoholis dirgina gleivinę tiesiogiai – jis padidina rūgšties sekreciją, trikdo gleivinės kraujotaką ir skatina uždegiminių mediatorių išsiskyrimą. Reguliarus ar gausus alkoholio vartojimas dažnai sukelia erozinį gastritą, o kartais net ūminį gleivinės kraujavimą.

Rūkymas

Nors tai netiesioginis veiksnys, rūkymas mažina gleivinės regeneracijos gebėjimą, didina skrandžio rūgštingumą ir slopina kraujotaką. Visa tai prisideda prie uždegimo išsivystymo ir lėtesnio gijimo.

Netinkama mityba

Nereguliarus valgymas, labai aštrus, keptas, rūgštus ar labai sūrus maistas gali prisidėti prie gleivinės dirginimo. Nors maistas dažnai nėra pirminė gastrito priežastis, jis smarkiai pablogina eigą jau esant uždegimui.

Stresas

Ypač ūmaus ar lėtinio streso metu organizmas išskiria daug kortizolio ir kitų hormonų, kurie gali sumažinti gleivinės apsaugą. Streso metu taip pat pakinta virškinimo trakto judrumas, pablogėja kraujotaka. Todėl kalbant apie „nervingą skrandį“, dažnai iš tiesų turimas omeny stresinis gastritas.

Kaip pasireiškia gastritas?

Gastrito simptomai gali būti labai įvairūs – nuo vos juntamo diskomforto po valgio iki stipraus deginimo ar net kraujavimo. Dalis pacientų nejaučia jokių simptomų, ypač esant lėtinei formai, todėl liga gali progresuoti nepastebimai. Tačiau daugeliu atvejų pasireiškia gana aiškūs požymiai, susiję su skrandžio gleivinės dirginimu ir rūgšties poveikiu.

Dažniausi gastrito simptomai

Pacientai dažniausiai skundžiasi:

• Skausmu ar diskomfortu viršutinėje pilvo dalyje (epigastriume). Skausmas gali būti bukas, deginantis ar spaudžiantis.
• Rėmeniu – nemaloniu deginimo pojūčiu už krūtinkaulio, kylant rūgščiai.
• Pykinimu, kartais – vėmimu, ypač rytais arba nevalgius.
• Sotumo jausmu po nedidelio maisto kiekio, net jei skrandis tuščias.
• Raugėjimu, pilvo pūtimu, kartais nemaloniu kvapu iš burnos.

Šie simptomai dažnai paūmėja po riebaus, aštraus, rūgštaus ar kepto maisto, o kartais – išgėrus kavos ar alkoholio.

Skirtumai tarp ūminio ir lėtinio gastrito simptomų

Nors abi gastrito formos pasireiškia skrandžio gleivinės uždegimu, jų eiga ir simptomai gerokai skiriasi. Ūminis gastritas dažniausiai pasireiškia staiga ir intensyviai, tuo tarpu lėtinis – iš lėto progresuojantis, dažnai net nepastebimas. Šių skirtumų supratimas svarbus ne tik pacientui, bet ir gydytojui, parenkant tinkamiausią gydymo taktiką.

Ūminis gastritas

Ūminis uždegimas dažniausiai pasireiškia staiga. Dažniausi požymiai:

• Intensyvus skausmas ar deginimas epigastriume
• Pykinimas, vėmimas, kartais su kraujo priemaišomis
• Bendras silpnumas, apetito stoka

Lėtinis gastritas

Ši forma gali progresuoti be aiškių simptomų. Dažnai pacientai skundžiasi ilgalaikiu maudimu, diskomfortu po valgio, pasikartojančiu rėmeniu ar nepaaiškinamu nuovargiu. Simptomai paprastai būna lengvesni, bet ilgalaikiai.

Pavojingi simptomai – kada būtina kreiptis į gydytoją?

Yra tam tikri požymiai, kurie gali rodyti rimtesnį gleivinės pažeidimą arba komplikacijas (pvz., opą, kraujavimą, naviką). Nedelskite kreiptis į gydytoją, jei pastebite:

• Juodą, tarsi degutą primenantį tuštinimąsi (melena) – tai gali rodyti viršutinio virškinamojo trakto kraujavimą.
• Kraują vemaluose – dar vienas ženklas apie kraujavimą skrandžio srityje.
• Ilgalaikį apetito praradimą ir svorio kritimą be aiškios priežasties.
• Nuolatinį rėmenį, kuris nepraeina vartojant vaistus.
• Geležies stokos anemijos požymius – silpnumą, blyškumą, dusulį.

„Jei žmogus ilgą laiką gydo save nuo rėmens be aiškios diagnozės – tai klaida. Simptomų užslopinimas nepašalina priežasties, o uždelsta diagnozė gali kainuoti brangiai.“
— dr. Karolis Grigaitis, gastroenterologas

Kaip nustatomas gastritas?

Gastrito diagnozavimas remiasi ne vien simptomais – jie gali būti labai įvairūs arba visai nežymūs. Todėl norint tiksliai įvertinti skrandžio gleivinės būklę, reikalingi instrumentiniai ir laboratoriniai tyrimai. Tinkamai atlikta diagnostika leidžia ne tik patvirtinti uždegimą, bet ir nustatyti jo priežastį – pavyzdžiui, ar tai bakterinė infekcija, autoimuninė reakcija, ar cheminis dirginimas.

Kaip gydytojas įvertina būklę?

Pirmasis žingsnis – išsami paciento apklausa: gydytojas teiraujasi apie simptomus, jų trukmę, maitinimosi įpročius, vartojamus vaistus (ypač NVNU), stresą ir lėtines ligas. Tai padeda įtarti gastrito tipą. Tačiau norint patvirtinti diagnozę, dažniausiai skiriami konkretūs tyrimai.

Gastroskopija – pagrindinis diagnostikos metodas

Gastroskopija – tai endoskopinis tyrimas, kurio metu plonas lankstus vamzdelis su kamera įvedamas pro burną į stemplę, skrandį ir dvylikapirštę žarną. Tai leidžia tiesiogiai apžiūrėti gleivinę, įvertinti jos būklę, pažeidimų mastą, rasti erozijas, opas ar gleivinės atrofiją.

Be vizualinio įvertinimo, gastroskopijos metu dažnai atliekamos ir biopsijos – paimami nedideli gleivinės mėginiai tyrimui. Tai padeda:

• Patvirtinti uždegimo buvimą
• Nustatyti Helicobacter pylori infekciją (histologiniu ar ureazės testu)
• Įvertinti gleivinės atrofijos ar metaplazijos požymius
• Atmesti onkologinius pakitimus

„Gastroskopija nėra skausminga, o informacija, kurią ji suteikia, yra nepakeičiama. Tai vienintelis būdas įvertinti skrandžio gleivinę realiu laiku ir tiksliai nustatyti uždegimo priežastį.“
— dr. Viktorija Juškienė, gastroenterologė

Helicobacter pylori tyrimai

Kadangi ši bakterija – viena dažniausių gastrito priežasčių, jos nustatymas yra itin svarbus. Yra keli tyrimo metodai:

• Kvėpavimo testas su 13C ar 14C karbamidu – labai tikslus, neskausmingas tyrimas, naudojamas tiek diagnozei, tiek kontrolei po gydymo.
• Išmatų antigeno testas – patogus, ypač vaikams ar tiems, kurie negali atlikti gastroskopijos.
• Kraujo antikūnų tyrimas – parodo, ar žmogus buvo užsikrėtęs, bet ne visada parodo aktyvią infekciją.

Gastroskopijos metu taip pat atliekamas ureazės testas – gleivinės mėginys įdedamas į terpę, kuri keičia spalvą esant H. pylori bakterijai.

Kiti kraujo ir laboratoriniai tyrimai

Priklausomai nuo įtariamos gastrito formos, gydytojas gali skirti:

• Bendrąjį kraujo tyrimą – įvertinti galimą anemiją (ypač esant atrofiniam ar kraujuojančiam gastritui)
• Vitaminų ir mineralų tyrimus – B12, geležies kiekis
• Uždegiminių žymenų vertinimą – CRB, sedimentacija
• Autoantikūnų tyrimus – įtariant autoimuninį gastritą (antikūnai prieš vidinį faktorių ar parietalines ląsteles)

Kaip gydyti gastritą?

Gastrito gydymas visada turi būti pritaikytas konkrečiai priežasčiai ir ligos formai – vien tik simptominio palengvinimo nepakanka. Tinkama mityba, gyvenimo būdo keitimas ir tikslingai parinkti vaistai leidžia sumažinti uždegimą, pagreitinti gleivinės gijimą ir užkirsti kelią komplikacijoms. Gydymas paprastai apima tiek medikamentus, tiek nemedikamentines priemones.

Mitybos korekcija

Pirmas ir dažnai nepakankamai įvertinamas žingsnis – mitybos pakeitimas. Nors vien dieta gastrito neišgydys, tačiau ji gali ženkliai palengvinti simptomus ir padėti skrandžiui atsistatyti.

Rekomenduojama:

• Valgyti reguliariai, nedidelėmis porcijomis kas 3–4 val.
• Rinktis šiltą, termiškai apdorotą maistą – virtą, troškintą, garuose ruoštą
• Vengti kepto, aštraus, rūgštaus, labai sūraus ar riebaus maisto
• Atsisakyti gazuotų gėrimų, alkoholio, stiprios kavos
• Stebėti individualų jautrumą – kai kuriems pacientams netgi duona ar kefyras gali išprovokuoti simptomus

Svarbu – nevalgyti vėlai vakare, ypač likus mažiau nei 2–3 val. iki miego, ir neperalkti.

Ką skiria gydytojas?

Vaistai pasirenkami pagal gastrito formą, simptomų intensyvumą ir priežastį. Dažniausiai skiriamos šios grupės:

Protonų siurblio inhibitoriai (PPI)

Tai pagrindiniai vaistai, mažinantys skrandžio rūgšties gamybą. Jie sumažina dirginimą, skatina gleivinės gijimą ir palengvina simptomus. Dažniausi:

• Omeprazolas
• Pantoprazolas
• Esomeprazolas

Vartojami 4–8 savaites, o kartais – ir ilgiau, jei uždegimas lėtinis.

H2 receptorių blokatoriai

Mažina rūgšties sekreciją kitu mechanizmu, nei PPI. Naudojami rečiau, bet gali būti naudingi pacientams, kurie blogai toleruoja PPI. Pvz., ranitidinas ar famotidinas.

Gleivinės apsaugos preparatai

Tai vaistai, padedantys apsaugoti skrandžio gleivinę nuo rūgšties:

• Sukralfatas – dengia gleivinę apsauginiu sluoksniu
• Bizmuto preparatai – turi ir antibakterinį poveikį (naudojami kartu su antibiotikais prieš H. pylori)

Antibiotikai (jei nustatytas Helicobacter pylori)

Jei gastritą sukelia H. pylori bakterija, taikomas eradikacijos gydymas – tai kelių vaistų derinys (paprastai 2 antibiotikai + PPI):

• Klaritromicinas
• Amoksicilinas arba metronidazolas
• Omeprazolas ar kitas PPI

Gydymo kursas trunka 7–14 dienų. Po to būtina atlikti kontrolinį tyrimą, kad įsitikintumėte, jog bakterija pašalinta.

Natūralios priemonės ir papildomos priemonės

Nors jos negali pakeisti vaistų, kai kurios priemonės gali būti papildomas palengvinimas:

• Ramunėlių arbata – veikia priešuždegimiškai
• Linų sėmenų nuoviras – apsaugo gleivinę, mažina dirginimą
• Melisų, mėtos, saldymedžio preparatai – švelnina diskomfortą

Vis dėlto natūralūs metodai turėtų būti derinami su gydytojo paskirtu gydymu, o ne jį pakeisti.

Kada būtina kreiptis į gydytoją?

Lengvas ar epizodinis skrandžio diskomfortas dar nereiškia, kad sergate gastritu. Tačiau jei simptomai kartojasi, stiprėja, ar yra lydimi bendros savijautos pablogėjimo – tai jau rimtas signalas. Neretai žmonės mėnesiais ar net metais vartoja rūgštingumą mažinančius vaistus be aiškios diagnozės, bet tai gali būti klaida.

Į gydytoją būtina kreiptis, jei:

• Skrandžio skausmas ar rėmuo nepraeina per kelias savaites
• Pastebite kraują vemaluose ar juodą, degutą primenantį išmatų atspalvį
• Krentate svorio, nepaisant normalaus apetito
• Jaučiate silpnumą, galvos svaigimą, anemijos požymius
• Dažnai reikia vaistų nuo rėmens ar skausmo, bet jie padeda tik trumpam
• Jau turėjote opų, buvote gydytas nuo H. pylori, bet simptomai sugrįžo
• Esate vyresnio amžiaus arba turite padidėjusią skrandžio vėžio riziką

Svarbiausia – neignoruoti simptomų ir nelaukti, kol liga „praeis savaime“. Tai ypač aktualu tiems, kurie vartoja NVNU, turi autoimuninių ligų, serga cukriniu diabetu ar kitomis lėtinėmis būklėmis.

Kaip išvengti gastrito paūmėjimų ir komplikacijų?

Net ir sėkmingai gydytas gastritas gali pasikartoti, jei nesikeičia gyvenimo būdas ar nepašalinamos priežastys. Todėl svarbu ne tik gydyti, bet ir profilaktiškai rūpintis skrandžio gleivinės sveikata.

Kas padeda sumažinti riziką?

• Laikytis reguliarios mitybos – vengti ilgo nevalgymo, persivalgymo, labai vėlyvų vakarienių
• Riboti ar visiškai atsisakyti alkoholio, rūkymo
• Nevartoti NVNU be būtinybės – jei reikia, derinti juos su PPI
• Vengti streso ar išmokti jį valdyti (relaksacija, miegas, fizinis aktyvumas)
• Gydyti H. pylori, jei infekcija patvirtinta
• Stebėti organizmo signalus, ypač jei jau sirgote gastritu ar opalige

„Dauguma pacientų pradeda rūpintis skrandžiu tik tada, kai skausmas tampa kasdienybė. Tačiau gastritas gali progresuoti tyliai. Todėl svarbiausia – nepraleisti pirmų signalų ir nepaisyti lėtinių simptomų.“
— dr. Jurga Naruševičienė, vidaus ligų gydytoja

Apibendrinimas

Gastritas – tai rimta, bet valdomą eiga turinti liga. Svarbiausia – laiku ją atpažinti ir gydyti, nes uždegimas gali ilgainiui pažeisti gleivinę, sukelti komplikacijas ar net pereiti į pavojingesnes būkles. Negana tik malšinti simptomus – būtina išsiaiškinti tikrąją priežastį: bakterinę, cheminę ar autoimuninę.

Praktiniai žingsniai:

• Jei simptomai kartojasi – atliekama gastroskopija ir H. pylori tyrimai
• Gydymas turi būti individualizuotas – vaistai, dieta, streso valdymas
• Savarankiškas gydymas gali tik užmaskuoti problemą – būtina medikų priežiūra
• Rūgštį mažinantys vaistai padeda, bet negali būti ilgalaikis sprendimas be aiškios diagnozės

Jei gastritą prižiūrime atsakingai, jis dažnai gali būti sėkmingai kontroliuojamas arba visiškai išgydomas.

Dažniausiai užduodami klausimai apie gastritą