Šizoafektinis sutrikimas: tipai, simptomai ir gydymas

Šizoafektinis sutrikimas – tai psichikos sveikatos būklė, kurioje susipina du skirtingi sutrikimų pasauliai: šizofrenijos simptomų grupė ir nuotaikos sutrikimo požymiai. Žmogus, kuriam nustatytas šis sutrikimas, tuo pačiu metu arba skirtingais laikotarpiais gali patirti haliucinacijas ar kliedesius ir sunkius depresijos arba manijos epizodus. Dėl šio dvigubo pobūdžio sutrikimą kartais sunku atpažinti ir teisingai diagnozuoti.

Šizoafektinio sutrikimo prognozė yra geresnė nei grynos šizofrenijos – tai reiškia, kad tinkamai gydomi žmonės dažnai gali gyventi visavertį gyvenimą. Pasaulio sveikatos organizacijos ir klinikinių tyrimų duomenimis, sutrikimas pasireiškia maždaug 3 iš 1000 žmonių per visą gyvenimą. Ankstyvas tipo nustatymas ir individualiai pritaikytas gydymas – derinant antipsichotinius vaistus, nuotaikos stabilizatorius ir psichoterapiją – yra raktas į geresnę gyvenimo kokybę.

Kas yra šizoafektinis sutrikimas

Šizoafektinis sutrikimas yra lėtinė psichikos liga, kurios esminis bruožas – didelio nuotaikos epizodo (depresyvaus arba maninio) ir psichozės simptomų buvimas tuo pačiu metu. Tai nėra nei gryna šizofrenija, nei grynasis bipolinis sutrikimas – tai savita, atskira diagnozė, turinti abiejų ligų požymių. Pagal tarptautines klasifikacijas (TLK-10, DSM-5) diagnozei patvirtinti būtina, kad psichozės simptomai išliktų bent dvi savaites net ir tuo laikotarpiu, kai nuotaikos simptomai nėra ryškūs.

Sutrikimas gali prasidėti jauname amžiuje – dažniausiai paauglystėje ar ankstyvoje suaugystėje – ir tęstis visą gyvenimą, tačiau jo eiga skiriasi nuo žmogaus prie žmogaus. Kai kurie žmonės patiria ryškius epizodus, po kurių seka santykinai ramūs laikotarpiai, kiti – nuolatinius simptomus. Suomijoje atliktas epidemiologinis tyrimas parodė, kad šizoafektinį sutrikimą per gyvenimą išvysto apie 0,3 % gyventojų.

Bipolinis tipas

Bipolinio tipo šizoafektinis sutrikimas diagnozuojamas tada, kai nuotaikos epizodai apima ir manijos (arba hipomanijos) fazes, ir depresijos fazes. Manijos epizodo metu žmogus gali jaustis neįprastai euforiškas, turėti išpūstą savigarbą, mažai miegoti ir elgtis impulsyviai. Šis tipas dažnesnis jaunesniems žmonėms ir, pasak klinikinių apžvalgų, paprastai turi šiek tiek geresnę prognozę nei depresyvusis tipas.

Depresyvusis tipas

Šizoafektinis sutrikimas depresijos tipas pasireiškia tada, kai nuotaikos epizodai apima tik didžiąją depresiją – be manijos ar hipomanijos. Žmogus patiria gilų liūdesį, energijos stoką, beviltiškumą ir kartu – psichozės simptomus, tokius kaip haliucinacijos ar kliedesiai. Šis tipas dažnesnis vyresnio amžiaus žmonėms ir dažnai reikalauja ilgesnio bei intensyvesnio gydymo.

Atipiniai antipsichotikai kaip pirmosios eilės gydymas

Atipiniai antipsichotikai (angl. atypical antipsychotics) – tai vaistų grupė, veikianti kelis smegenų neurotransmiterių receptorius vienu metu, todėl jie efektyviai mažina tiek psichozės, tiek nuotaikos simptomus. Dėl šių farmakologinių savybių jie laikomi pagrindiniu šizoafektinio sutrikimo gydymo pagrindu. Palyginti su senesniais (tipiniais) antipsichotikais, atipiniai paprastai sukelia mažiau judėjimo sutrikimų, nors gali turėti kitų šalutinių poveikių, tokių kaip svorio padidėjimas ar medžiagų apykaitos pokyčiai.

Simptomai ir požymiai

Šizoafektinio sutrikimo simptomai skirstomi į dvi pagrindines grupes: psichozės simptomus ir nuotaikos sutrikimo simptomus. Šios grupės gali pasireikšti vienu metu arba skirtingais laikotarpiais, todėl klinikinį vaizdas kiekvienam pacientui atrodo skirtingai. Svarbu suprasti, kad simptomai nėra pastovūs – jų intensyvumas svyruoja priklausomai nuo ligos fazės.

Dažniausi psichozės simptomai apima:

• Haliucinacijas – dažniausiai girdimas balsas ar balsai, rečiau regimosios ar lytėjimo haliucinacijos
• Kliedesius – tvirtus, nepagrįstus įsitikinimus (pvz., persekiojimo, didybės ar kontrolės kliedesiai)
• Dezorganizuotą kalbą – nelogiški sakiniai, staigūs temos pokyčiai, nesugebėjimas aiškiai reikšti minčių
• Neigiamus simptomus – sumažėjęs emocinis reagavimas, socialinis atsitraukimas, motyvacijos stoka

Nuotaikos simptomai priklauso nuo tipo: bipoliniame tipe tai gali būti euforija, padidinta energija, sumažėjęs miego poreikis ir impulsyvumas manijos metu, o depresyvaus tipo atveju – gilus liūdesys, beviltiškumas, malonumo praradimas ir nuovargis. Šių dviejų simptomų grupių persipynimas daro šizoafektinį sutrikimą ypač sudėtingu tiek pacientui, tiek gydytojui.

Priežastys ir rizikos veiksniai

Tikslios šizoafektinio sutrikimo priežastys iki šiol nėra visiškai išaiškintos. Moksliniai tyrimai rodo, kad sutrikimo atsiradimą lemia kelių veiksnių sąveika – genetiniai, neurobiologiniai ir aplinkos. Tai reiškia, kad nė vienas veiksnys pats savaime negarantuoja ligos išsivystymo.

Pagrindiniai žinomi rizikos veiksniai:

• Genetika – artimi giminaičiai, sergantys šizofrenija, bipoliniu sutrikimu ar šizoafektiniu sutrikimu, didina riziką
• Smegenų chemija ir struktūra – dopamino ir serotonino sistemų disbalansas siejamas su psichozės ir nuotaikos simptomais
• Stresą sukeliantys gyvenimo įvykiai – sunkūs išgyvenimai, ypač vaikystėje ar paauglystėje, gali paskatinti ligos pradžią
• Psichoaktyvių medžiagų vartojimas – kai kurių medžiagų (ypač kanapių) vartojimas gali paskatinti psichozės epizodus jautrių asmenų grupėje
• Amžius ir lytis – moterims šizoafektinis sutrikimas diagnozuojamas dažniau nei vyrams, ypač depresyvusis tipas

Svarbu pabrėžti, kad šizoafektinis sutrikimas nėra žmogaus silpnumo ar charakterio trūkumo pasekmė – tai biologinė liga, reikalaujanti medicininio gydymo.

Diagnostika

Šizoafektinio sutrikimo diagnozavimas yra sudėtingas procesas, nes jo simptomai persidengia su kitomis psichikos ligomis – šizofrenija, bipoliniu sutrikimu ir didžiąja depresija su psichoziniais požymiais. Psichiatras turi atidžiai įvertinti simptomų pobūdį, trukmę ir seką. Pagal DSM-5 kriterijus, diagnozei patvirtinti būtina, kad didelis nuotaikos epizodas (depresyvus arba maninis) būtų buvęs didžiąją dalį aktyvios ligos fazės ir kad psichozės simptomai išliktų bent dvi savaites be ryškių nuotaikos simptomų.

Diagnostikos procesas paprastai apima:

• Išsamų psichiatrinį pokalbį (anamnezę) su pacientu ir, jei įmanoma, su artimaisiais
• Psichikos būklės įvertinimą – kalbos, mąstymo, nuotaikos ir elgesio stebėjimą
• Medicininius tyrimus (kraujo tyrimai, smegenų vaizdavimas) kitoms ligoms atmesti
• Ilgalaikį stebėjimą, nes galutinė diagnozė kartais paaiškėja tik po kelių epizodų

Diagnozė nėra nustatoma per vieną vizitą – ji reikalauja laiko ir nuoseklaus stebėjimo. Tai normalu ir nereiškia, kad gydytojas nežino, ką daro.

Gydymas ir gydymo būdai

Šizoafektinio sutrikimo gydymas yra kompleksinis ir individualiai pritaikomas. Jis apima psichotropinius vaistus, psichologinę pagalbą, socialinę priežiūrą ir reabilitaciją. Nė vienas metodas pats savaime nėra pakankamas – geriausi rezultatai pasiekiami derinant kelis požiūrius.

Psichoterapijos tikslas – ne tik simptomų mažinimas, bet ir socialinių įgūdžių stiprinimas bei kognityvinių (mąstymo) funkcijų gerinimas, siekiant išvengti recidyvų ir galimo pakartotinio hospitalizavimo. Pasak Cleveland Clinic specialistų, reguliarus bendradarbiavimas su psichiatrijos komanda ir vaistų vartojimas pagal paskirtį yra svarbiausi veiksniai, lemiantys gerą ilgalaikę eigą.

Galimos komplikacijos

Negydomas arba netinkamai gydomas šizoafektinis sutrikimas gali sukelti rimtų komplikacijų, turinčių įtakos visoms gyvenimo sritims. Socialinė izoliacija, sunkumai darbe ar mokykloje, santykių problemos ir priklausomybė nuo psichoaktyvių medžiagų – tai dažniausiai pasitaikančios pasekmės. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į savižudybės riziką, kuri sergant šizoafektiniu sutrikimu yra padidėjusi, ypač depresyvaus tipo atveju.

Kitos galimos komplikacijos apima medžiagų apykaitos sutrikimus (susijusius su kai kuriais vaistais), kognityvinį nuosmukį ir sunkumus palaikant savarankišką gyvenimą. Anksti pradėtas ir nuosekliai tęsiamas gydymas reikšmingai sumažina šių komplikacijų tikimybę.

Profilaktika ir savipagalba

Nors šizoafektinio sutrikimo visiškai išvengti ar išgydyti neįmanoma, yra daug dalykų, kuriuos pats žmogus gali daryti, kad palaikytų savo sveikatą ir sumažintų recidyvų riziką. Reguliarus miegas, subalansuota mityba ir fizinis aktyvumas teigiamai veikia tiek nuotaiką, tiek bendrą sveikatos būklę. Streso valdymo įgūdžiai – kvėpavimo technikos, dėmesingumo praktikos – taip pat gali padėti.

Praktinės savipagalbos rekomendacijos:

• Vartoti vaistus tiksliai pagal gydytojo paskirtį ir nenutraukti gydymo be konsultacijos
• Reguliariai lankytis pas psichiatrą ir psichologą, net jei jaučiatės gerai
• Vengti alkoholio ir narkotinių medžiagų, kurios gali išprovokuoti epizodus
• Palaikyti ryšius su šeima ir draugais, net kai tai atrodo sunku
• Išmokti atpažinti įspėjamuosius ženklus (pvz., miego sutrikimus, padidėjusį nerimą) ir laiku kreiptis pagalbos
• Dalyvauti palaikymo grupėse ar psichoedukacijos programose

Artimieji taip pat atlieka svarbų vaidmenį – jų supratimas, kantrybė ir aktyvus dalyvavimas gydymo procese gali reikšmingai pagerinti paciento gyvenimo kokybę.

Šizoafektinis sutrikimas – tai sudėtinga, tačiau gerai pažįstama psichikos liga, kurią galima sėkmingai valdyti. Anksti atpažinus tipą – bipolinį ar depresyvųjį – ir parinkus individualiai pritaikytą gydymą, derinantį atipinių antipsichotikų, nuotaikos stabilizatorių ir psichoterapijos galimybes, daugelis žmonių gali gyventi prasmingą ir aktyvų gyvenimą. Svarbiausia – neatidėlioti kreipimosi į specialistą ir nepertraukti gydymo, kai simptomai atslūgsta.

Jei jūs ar jūsų artimasis patiriate šiame straipsnyje aprašytus simptomus, drąsiai kreipkitės į šeimos gydytoją arba psichiatrą. Ankstyva pagalba – tai investicija į geresnę ateitį. Psichikos sveikata yra tokia pat svarbi kaip ir fizinė, o šizoafektinis sutrikimas nėra priežastis atsisakyti pilnaverčio gyvenimo.

Dažniausiai užduodami klausimai

Šaltiniai

• [Schizoaffective disorder: clinical symptoms and present-day approach to treatment] – PubMed — pubmed.ncbi.nlm.nih.gov
• Schizoaffective disorder: clinical aspects, differential diagnosis, and treatment – PubMed — pubmed.ncbi.nlm.nih.gov
• Schizoaffective disorder: A review – PubMed — pubmed.ncbi.nlm.nih.gov
• Antipsychotic Management of Schizoaffective Disorder: A Review – PubMed — pubmed.ncbi.nlm.nih.gov
• Challenges in schizoaffetive disorder therapeutic – a case report of a patient with hiperprolactinemia — ncbi.nlm.nih.gov
• Schizoaffective Disorder: What It Is, Symptoms & Treatment — my.clevelandclinic.org