Persivalgymo sutrikimas: simptomai, priežastys ir gydymas

Persivalgymo sutrikimas (angl. binge eating disorder) yra dažniausiai pasitaikantis valgymo sutrikimas pasaulyje – dažnesnis nei anoreksija ir bulimija kartu sudėjus. Nepaisant to, jis lieka vienas labiausiai nediagnozuojamų psichikos sveikatos sutrikimų: tyrimų duomenimis, mažiau nei pusė sergančiųjų sulaukia tinkamo medicininio įvertinimo, o simptomai vidutiniškai trunka apie 15 metų prieš tai, kol žmogus gauna pagalbą.

Sutrikimui būdingi pasikartojantys nekontroliuojamo valgymo epizodai, kurių metu per trumpą laiką suvalgomas neįprastai didelis kiekis maisto, lydimas stipraus gėdos, kaltės ar bejėgiškumo jausmo. Skirtingai nei bulimija, persivalgymo sutrikimą sergantys žmonės paprastai nenaudoja kompensuojamojo elgesio – nesukelia vėmimo ir nevartoja vidurius laisvinančių priemonių. Tai svarbus diagnostinis skirtumas, kurį reikia suprasti tiek pacientams, tiek jų artimiesiems.

Ankstyvas sutrikimo atpažinimas yra esminis žingsnis, nes ilgai negydomas persivalgymo sutrikimas sukelia rimtas fizinės ir psichinės sveikatos komplikacijas. Šiame straipsnyje apžvelgiami pagrindiniai simptomai, žinomos priežastys, diagnostikos kriterijai ir šiuolaikiniai gydymo metodai, padėsiantys suprasti, kada ir kur kreiptis pagalbos.

Kas yra persivalgymo sutrikimas

Persivalgymo sutrikimas – tai oficialiai pripažintas psichikos sutrikimas, pirmą kartą įtrauktas į Amerikos psichiatrų asociacijos diagnostikos vadovą DSM-5 (angl. Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders, 5th edition) 2013 metais kaip atskira diagnozė. Pagal DSM-5-TR (atnaujintą redakciją) diagnozei nustatyti būtini pasikartojantys persivalgymo epizodai, kurių metu per maždaug dvi valandas suvalgomas kiekis, aiškiai viršijantis tai, ką dauguma žmonių suvalgo per tą patį laiką panašiomis aplinkybėmis, ir kurių metu žmogus jaučia, kad negali kontroliuoti savo valgymo. Epizodai turi kartotis vidutiniškai bent kartą per savaitę tris mėnesius ir sukelti ryškų psichologinį distresą.

Sutrikimas nėra paprastas valios stokos ar blogų įpročių klausimas – tai neurobiologiškai pagrįstas psichikos sveikatos sutrikimas. Pasak Mayo Clinic, persivalgymo sutrikimas vienodai paveikia skirtingo kūno svorio žmones, todėl jo negalima tapatinti vien su nutukimu ar nesveika mityba. Sutrikimas dažniau diagnozuojamas moterims, tačiau vyrai taip pat serga, ir jų atvejai dar rečiau atpažįstami.

Genetiniai tyrimai rodo, kad persivalgymo sutrikimas turi reikšmingą paveldimą komponentą. Dvynių studijos leidžia manyti, jog genetiniai veiksniai paaiškina apie 40 – 60 % sutrikimo išsivystymo rizikos. Tam tikri genų variantai, susiję su dopamino ir serotonino sistemų reguliavimu, gali padidinti polinkį į nekontroliuojamą valgymą. Tai reiškia, kad šeimose, kuriose valgymo sutrikimai pasitaikė anksčiau, rizika yra didesnė, nors aplinkos veiksniai taip pat vaidina svarbų vaidmenį.

Neurobiologiniu požiūriu persivalgymo sutrikimą iš dalies lemia atlygio sistemos (angl. reward system) disfunkcija. Smegenų atlygio grandinė, kurioje pagrindinis vaidmuo tenka dopaminui, pas kai kuriuos žmones reaguoja į maistą panašiai kaip į priklausomybę sukeliančias medžiagas – sukelia stiprų potraukį, o po valgymo – trumpalaikį palengvėjimą, kurį greitai keičia gėda ir kaltė. Šis ciklas sustiprina sutrikimą ir apsunkina jo savarankišką įveikimą.

Simptomai ir požymiai

Persivalgymo sutrikimo simptomai apima tiek elgesio, tiek emocinius požymius, kurie dažnai ilgą laiką lieka nepastebėti – tiek paties žmogaus, tiek jo artimųjų. Pagrindiniai elgesio požymiai yra greitas didelių maisto kiekių vartojimas, valgymas slapčia arba kai niekas nemato, valgymas iki skausmingo sotumo jausmo ir valgymas net tada, kai žmogus nėra alkanas. Epizodai dažniausiai vyksta vakare arba naktį ir yra susiję su emociniu stresu, nuoboduliu ar neigiamomis emocijomis.

Emociniai simptomai yra ne mažiau svarbūs. Po persivalgymo epizodo žmogus dažniausiai patiria stiprų gėdos, kaltės, pasibjaurėjimo savimi ar liūdesio jausmą. Šie jausmai neskatina kompensuojamojo elgesio (kaip bulimijos atveju), tačiau dažnai tampa kito epizodo priežastimi – susiformuoja užburtas ratas. Žemiau pateikiami dažniausiai pasitaikantys simptomai:

• Pasikartojantys nekontroliuojamo valgymo epizodai
• Greitas valgymas, nekreipiant dėmesio į sotumą
• Valgymas slapčia arba vengimas valgyti su kitais
• Stiprus gėdos ar kaltės jausmas po epizodo
• Ryškus psichologinis diskomfortas dėl valgymo įpročių
• Valgymas kaip atsakas į stresą, liūdesį ar nuobodulį, o ne į fiziologinį alkį

Rečiau pastebimi požymiai apima maisto kaupimą, slėpimą ar specialų pirkimą persivalgymo epizodams, taip pat socialinę izoliaciją, susijusią su gėda dėl valgymo įpročių. Kai kurie žmonės taip pat praneša apie disociacijos jausmą epizodo metu – tarsi stebėtų save iš šalies. Šie požymiai dažnai klaidingai priskiriami stresui ar blogiems įpročiams, o ne psichikos sveikatos sutrikimui, todėl diagnozė vėluoja.

Priežastys ir rizikos veiksniai

Persivalgymo sutrikimo priežastys yra daugiafaktorinės – jokio vieno veiksnio nepakanka sutrikimui išsivystyti. Genetinis polinkis, neurobiologiniai ypatumai, psichologinė istorija ir aplinkos veiksniai veikia kartu. Ankstyvoji traumuojanti patirtis – ypač fizinis ar emocinis smurtas vaikystėje, patyčios dėl kūno svorio ar griežtas tėvų kontroliavimas maisto atžvilgiu – reikšmingai padidina riziką.

Psichologiniai rizikos veiksniai apima žemą savigarbą, perfekcionizmą, nerimą, depresiją ir sunkumus reguliuojant emocijas. Pasak Nacionalinio valgymo sutrikimų asociacijos (angl. National Eating Disorders Association, NEDA), daugelis sergančiųjų persivalgymo sutrikimu naudoja maistą kaip emocinį reguliavimo mechanizmą – tai yra, valgymą kaip būdą susidoroti su nemaloniais jausmais. Lėtinis stresas darbe, santykiuose ar finansinėje srityje taip pat gali būti provokuojantis veiksnys.

Griežtos ribojančios dietos ir svorio kontrolės bandymai yra kitas svarbus rizikos veiksnys. Paradoksalu, tačiau ilgalaikis maisto ribojimas biologiškai ir psichologiškai padidina persivalgymo tikimybę – organizmas reaguoja į badavimą stiprėjančiu potraukiu maistui. Kultūrinis spaudimas dėl kūno išvaizdos ir lieknumo idealų taip pat prisideda prie sutrikimo išsivystymo, ypač paauglystėje.

Diagnostika

Persivalgymo sutrikimas diagnozuojamas remiantis klinikiniais kriterijais – laboratorinių tyrimų, kurie tiesiogiai patvirtintų diagnozę, nėra. Gydytojas ar psichikos sveikatos specialistas atlieka išsamų pokalbį apie valgymo įpročius, emocines būsenas ir sutrikimo poveikį kasdieniam gyvenimui. Svarbu, kad pacientas jaustųsi saugiai ir galėtų atvirai kalbėti, nes gėda dažnai trukdo atskleisti tikrąjį simptomų mastą.

Diagnozei patvirtinti naudojami standartizuoti klausimynai, pavyzdžiui, EDE-Q (angl. Eating Disorder Examination Questionnaire). Gydytojas taip pat įvertina, ar simptomai atitinka DSM-5-TR kriterijus: epizodų dažnumą, trukmę ir su jais susijusį distresą. Svarbu atmesti kitas galimas priežastis, tokias kaip Prader-Willi sindromas ar tam tikrų vaistų šalutinis poveikis, kurie taip pat gali sukelti padidėjusį apetitą.

Papildomi tyrimai gali apimti kraujo tyrimus metabolinėms komplikacijoms įvertinti – cholesterolio, gliukozės, kepenų fermentų lygiui nustatyti – ypač jei žmogus ilgą laiką sirgo ir yra padidėjęs kūno svoris. Tačiau šie tyrimai nustato komplikacijas, o ne patį sutrikimą. Lietuvoje pirminis kreipimosi taškas gali būti šeimos gydytojas, kuris prireikus nukreipia pas psichiatrą ar psichologą.

Gydymas

Persivalgymo sutrikimas gerai reaguoja į gydymą, ypač kai jis pradedamas anksti. Pagrindiniai gydymo metodai apima psichoterapiją, farmakoterapiją ir mitybos konsultacijas, dažniausiai taikomi kartu. Pasak Mayo Clinic, kognityvinio elgesio terapija (angl. cognitive behavioral therapy, KET) laikoma pirmos eilės gydymo metodu – ji padeda atpažinti ir keisti mąstymo bei elgesio modelius, susijusius su persivalgymu.

KET metu pacientas mokosi identifikuoti persivalgymo epizodus provokuojančius veiksnius, ugdo emocijų reguliavimo įgūdžius ir keičia neadaptyvius įsitikinimus apie maistą, kūną ir savigarbą. Tyrimai rodo, kad KET sumažina persivalgymo epizodų dažnumą ir intensyvumą bei pagerina bendrą psichologinę savijautą. Interpersoninė terapija (angl. interpersonal therapy) ir dialektinė elgesio terapija (angl. dialectical behavior therapy) taip pat rodo teigiamus rezultatus, ypač kai sutrikimas susijęs su tarpasmeniniais sunkumais ar emocijų reguliavimo problemomis.

Farmakologinis gydymas gali papildyti psichoterapiją. Lisedeksamfetaminas (angl. lisdexamfetamine) yra vienintelis vaistas, patvirtintas specialiai persivalgymo sutrikimui gydyti kai kuriose šalyse. Antidepresantai iš selektyviųjų serotonino reabsorbcijos inhibitorių (SSRI) grupės taip pat gali sumažinti persivalgymo epizodų dažnumą ir lydimą depresiją ar nerimą. Vaistų skyrimą ir tinkamumą visada turi įvertinti gydytojas psichiatras.

Galimos komplikacijos

Ilgai negydomas persivalgymo sutrikimas sukelia reikšmingas fizinės ir psichinės sveikatos komplikacijas. Fizinės komplikacijos apima 2 tipo cukrinį diabetą, širdies ir kraujagyslių ligas, arterinę hipertenziją, padidėjusį cholesterolio kiekį ir miego apnėją. Šios komplikacijos dažnai išsivysto palaipsniui ir gali būti pirmasis ženklas, kad žmogus kreipsis pagalbos – tačiau tuo metu sutrikimas jau būna tęsęsis daugelį metų.

Psichinės sveikatos komplikacijos yra ne mažiau rimtos. Depresija, nerimo sutrikimai ir socialinė izoliacija dažnai lydi persivalgymo sutrikimą arba išsivysto jo eigoje. Žema savigarba ir neigiamas kūno įvaizdis gali stiprėti, apsunkindami tiek kasdienį gyvenimą, tiek gydymą. Kai kuriems žmonėms išsivysto ir kiti priklausomybės ar impulsų kontrolės sutrikimai.

Profilaktika ir savipagalba

Visiškai išvengti persivalgymo sutrikimo neįmanoma, tačiau tam tikri veiksmai gali sumažinti jo išsivystymo riziką arba palengvinti simptomus gydymo laikotarpiu. Sveikas santykis su maistu – be griežtų draudimų ir kaltės jausmo – yra vienas svarbiausių apsauginių veiksnių. Reguliarus, subalansuotas maitinimasis padeda išvengti biologinio alkio, kuris provokuoja persivalgymo epizodus.

Emocinės sveikatos priežiūra taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Streso valdymo įgūdžiai, pakankamas miegas, fizinis aktyvumas ir palaikantys socialiniai ryšiai mažina persivalgymo riziką. Jei pastebite, kad maistą naudojate kaip pagrindinį emocinių sunkumų sprendimo būdą, verta pasikonsultuoti su psichologu dar prieš tai, kol išsivysto visavertis sutrikimas. Savipagalbos programos, pagrįstos KET principais, taip pat gali būti naudingos kaip papildoma priemonė.

Tėvams ir pedagogams svarbu žinoti, kad paauglystėje formuojasi daugelis valgymo sutrikimų. Nekritikuoti vaiko kūno svorio, nekurti griežtų maisto taisyklių ir skatinti sveiką savigarbą – tai praktiniai žingsniai, mažinantys riziką ateityje.

Persivalgymo sutrikimas yra rimtas, tačiau gydomas psichikos sveikatos sutrikimas, kurio atpažinimas ir savalaikė pagalba gali iš esmės pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę. Deja, gėda, informacijos stoka ir klaidingi įsitikinimai lemia, kad daugelis žmonių kenčia tyliai daugelį metų. Kuo anksčiau sutrikimas atpažįstamas ir pradedamas gydymas, tuo mažesnė tikimybė, kad išsivystys rimtos fizinės ar psichinės sveikatos komplikacijos.

Jei atpažįstate šiame straipsnyje aprašytus simptomus – savyje ar artimajame – drąsiai kreipkitės į šeimos gydytoją arba psichikos sveikatos specialistą. Persivalgymo sutrikimas nėra charakterio silpnybė ir nėra neišgydomas – tinkama pagalba leidžia atgauti sveiką santykį su maistu ir savimi.

Dažniausiai užduodami klausimai

Šaltiniai

• Binge eating disorder — National Eating Disorders Association (NEDA)
• Binge eating disorder — NHS (National Health Service, UK)
• Feeding and Eating Disorders – DSM-5-TR — American Psychiatric Association