Disociacinis sutrikimas: simptomai, tipai ir gydymas

Disociacinis sutrikimas – tai psichikos sveikatos būklė, kurios metu žmogus praranda ryšį su savo mintimis, jausmais, aplinka ar net tapatybe. Šis atsijungimas (disociacija) nėra sąmoningas pasirinkimas – tai gynybinis psichikos mechanizmas, dažniausiai susiformuojantis reaguojant į sunkią traumą. Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), disociaciniai sutrikimai yra kliniškai reikšminga grupė, reikalaujanti specialisto pagalbos.

Svarbiausia suprasti, kad disociacija nėra silpnumo ženklas. Tai psichikos bandymas apsisaugoti nuo nepakeliamo skausmo. Tyrimai rodo, kad apie 90 % disociacinio asmenybės sutrikimo atvejų siejami su vaikystėje patirta prievarta ar aplaidumu – tai rodo, koks glaudus ryšys tarp traumos ir disociacijos. Norint veiksmingai gydyti šiuos sutrikimus, būtina suprasti šią sąsają ir orientuotis į psichoterapiją, o ne vien medikamentinį gydymą.

Šiame straipsnyje apžvelgiami pagrindiniai disociacinių sutrikimų tipai, jų simptomai, priežastys, diagnostikos metodai ir gydymo galimybės – visa tai pateikiama aiškia, mokslu pagrįsta kalba, skirta žmogui, kuris ieško patikimos informacijos sau ar artimajam.

Kas yra disociacinis sutrikimas

Disociacinis sutrikimas – tai grupė psichikos sutrikimų, kuriems būdingas ryšio su savimi, aplinka ar praeitimi nutrūkimas. Psichiatrijoje disociacija reiškia, kad tam tikros psichinės funkcijos – atmintis, sąmonė, suvokimas, tapatybė – pradeda veikti atskirai viena nuo kitos, tarsi būtų „atjungtos”. Šis procesas gali trukti nuo kelių minučių iki daugelio metų ir pasireikšti labai skirtingais būdais.

Tarptautinėje ligų klasifikacijoje (TLK-11) išskiriami keli pagrindiniai disociacinių sutrikimų tipai. Kiekvienas jų turi savitų bruožų, tačiau visus juos vienija vienas bendras vardiklis – psichikos atsiribojimas nuo skausmingos patirties.

Disociacinis tapatybės sutrikimas

Disociacinis tapatybės sutrikimas (angl. Dissociative Identity Disorder, DID) – tai bene labiausiai žinomas ir kartu labiausiai klaidingas supratimas apie disociacinius sutrikimus. Jam būdingas dviejų ar daugiau atskirų tapatybės būsenų (kartais vadinamų „alternatyvomis”) egzistavimas viename žmoguje. Kiekviena iš šių būsenų gali turėti savo vardą, amžių, lytį, elgesio modelius ir net skirtingą fiziologinį atsaką. Perėjimas tarp jų dažnai lydimas atminties spragų – žmogus negali prisiminti, ką veikė „kita” tapatybė.

Pasak Mayo Clinic, DID beveik visada išsivysto kaip atsakas į sunkią, pasikartojančią vaikystės traumą – dažniausiai fizinę, seksualinę ar emocinę prievartą. Tyrimai rodo, kad apie 90 % DID atvejų siejami su vaikystės prievarta, o tai patvirtina, jog šis sutrikimas iš esmės yra išgyvenimo mechanizmas, o ne charakterio yda.

Disociacinė amnezija

Disociacinė amnezija (angl. Dissociative Amnesia) – tai nesugebėjimas prisiminti svarbios asmeninės informacijos, kurio negalima paaiškinti įprastu užmaršumu ar neurologine liga. Dažniausiai pamirštami su trauma susiję įvykiai, tačiau kai kuriais atvejais žmogus gali pamiršti visą savo gyvenimo istoriją. Ypatingas šio sutrikimo porūšis – disociacinė fuga (angl. dissociative fugue), kai žmogus netikėtai iškeliauja iš namų ir kuriam laikui praranda savo tapatybę.

Depersonalizacijos ir derealizacijos sutrikimas

Depersonalizacijos ir derealizacijos sutrikimas (angl. Depersonalization/Derealization Disorder) pasireiškia dviem glaudžiai susijusiais reiškiniais. Depersonalizacija – tai jausmas, kad žiūri į save iš šalies, tarsi būtum savo gyvenimo stebėtojas, o ne dalyvis. Derealizacija – tai pojūtis, kad aplinkinis pasaulis yra nerealus, miglotas ar dirbtinis, lyg žiūrėtum pro stiklą. Šie išgyvenimai gali būti labai bauginantys, tačiau žmogus paprastai išlaiko suvokimą, kad tai, ką jaučia, nėra tikrovė.

Simptomai ir požymiai

Disociacinių sutrikimų simptomai gali labai skirtis priklausomai nuo sutrikimo tipo ir jo sunkumo. Kai kurie žmonės patiria trumpus, retai pasikartojančius epizodus, kiti gyvena su nuolatiniu atsiribojimo jausmu. Svarbu žinoti, kad lengva disociacija (pavyzdžiui, „išsijungimas” nuobodžios paskaitos metu) yra normali patirtis – kliniškai reikšminga ji tampa tada, kai sutrikdo kasdienį gyvenimą.

Dažniausiai pasitaikantys simptomai apima šiuos požymius:

• Atminties spragos – nesugebėjimas prisiminti svarbių asmeninių įvykių, žmonių ar laikotarpių
• Jausmas, kad esi atskirtas nuo savo kūno ar minčių (depersonalizacija)
• Aplinkos suvokimas kaip nerealaus ar sapniško (derealizacija)
• Tapatybės sumaištis – neaiškus ar kintantis savęs suvokimas
• Staigūs nuotaikos, elgesio ar net balso pokyčiai, kurių žmogus negali paaiškinti
• Girdimi vidiniai balsai ar dialogai (DID atveju – ne psichozė, o skirtingų tapatybių komunikacija)
• Transo būsenos ar „išsijungimo” epizodai

Rečiau pasitaikantys požymiai gali būti somatiniai (kūniški) simptomai be medicininės priežasties – skausmas, paralyžius ar regėjimo sutrikimai. Kai kurie žmonės su disociaciniu sutrikimais taip pat patiria depresiją, nerimą, miego sutrikimus ar mintis apie savižalą. Šie lydintys simptomai dažnai būna pirmoji priežastis, dėl kurios žmogus kreipiasi pagalbos, o tikrasis disociacinis sutrikimas nustatomas tik vėliau.

Priežastys ir rizikos veiksniai

Disociaciniai sutrikimai beveik visada kyla kaip atsakas į traumą. Psichikos sistema, ypač vaikystėje, kai ji dar tik formuojasi, gali reaguoti į nepakeliamą stresą „atjungdama” skausmingą patirtį nuo sąmoningo suvokimo. Tai leidžia žmogui funkcionuoti toliau, tačiau ilgainiui sukuria psichologinius „skyrius”, kurie gali tapti patologiški.

Pagrindinės priežastys ir veiksniai, didinantys riziką:

• Fizinė, seksualinė ar emocinė prievarta vaikystėje
• Vaikystės aplaidumas arba ilgalaikis emocinis neprieinamumas šeimoje
• Liudijimas smurto ar katastrofos (ypač vaikystėje)
• Kariniai konfliktai, nelaisvė ar kankinimas
• Stichinės nelaimės ar sunkios avarijos
• Ankstyvoji netektis ar atskyrimas nuo tėvų

Rizikos veiksniai taip pat apima genetinį polinkį į psichikos sutrikimus ir asmenybės bruožus, susijusius su aukštu hipnozabilumu (gebėjimu lengvai panirti į transo būsenas). Tačiau net ir esant šiems veiksniams, disociacinis sutrikimas paprastai neišsivysto be reikšmingos traumos. Pasak Nacionalinio psichikos sveikatos instituto (NIMH), socialinė parama ir saugūs santykiai vaikystėje gali reikšmingai sumažinti disociacijos riziką net ir po traumos.

Diagnostika

Disociacinių sutrikimų diagnozavimas yra sudėtingas procesas, reikalaujantis patyrimo ir laiko. Daugelis žmonių su šiais sutrikimais metų metus gauna klaidingą diagnozę – dažniausiai depresiją, bipolinį sutrikimą ar šizofreniją – nes simptomai persidengia su kitomis ligomis. Vidutinis laikas nuo pirmųjų simptomų iki teisingos diagnozės, pasak tarptautinių tyrimų, gali siekti septynerius metus.

Diagnozę nustato psichiatras arba klinikos psichologas, remdamasis išsamiu klinikiniu pokalbiu. Naudojamos standartizuotos vertinimo priemonės, pavyzdžiui, Disociacinių patirčių skalė (angl. Dissociative Experiences Scale, DES), kuri padeda įvertinti disociacijos dažnumą ir intensyvumą. Taip pat atliekamas neurologinis ištyrimas, siekiant atmesti organines priežastis – galvos smegenų traumas, epilepsiją ar kitas neurologines ligas, kurios gali sukelti panašius simptomus.

Gydymas

Disociacinių sutrikimų gydymo pagrindas yra psichoterapija. Medikamentai neturi tiesioginio poveikio disociacijai kaip tokiai – jie gali padėti valdyti lydinčius simptomus (depresiją, nerimą, miego sutrikimus), tačiau nepašalina paties sutrikimo. Tai esminis skirtumas nuo daugelio kitų psichikos ligų, kur farmakologinis gydymas vaidina centrinį vaidmenį.

Veiksmingiausiai taikomos šios psichoterapijos formos:

• Traumos fokusavimo kognityvinė elgesio terapija – padeda žmogui saugiai apdoroti traumines patirtis ir pakeisti destruktyvius mąstymo modelius
• EMDR terapija (angl. Eye Movement Desensitization and Reprocessing) – akių judesiais grįstas traumos apdorojimo metodas, kurį rekomenduoja PSO ir NIMH
• Dialektinė elgesio terapija (DBT) – moko emocijų reguliavimo ir tolerancijos stresui įgūdžių
• Struktūrinė disociacijos terapija – specialiai pritaikyta DID ir sudėtingiems disociaciniams sutrikimams

Gydymo procesas paprastai vyksta etapais. Pirmajame etape siekiama stabilizuoti žmogaus būklę ir sukurti saugumą – tik tada galima pradėti gilesnį traumos apdorojimą. Šis procesas gali trukti metus, o kartais ir ilgiau. Svarbu, kad terapeutas turėtų patirties dirbant su trauma ir disociacija, nes netinkamas požiūris gali pabloginti būklę. Gydymo tikslas – ne „sunaikinti” skirtingas tapatybės dalis (DID atveju), o padėti joms integruotis ir bendradarbiauti.

Profilaktika ir savipagalba

Visiškai išvengti disociacinių sutrikimų neįmanoma, ypač jei trauma jau patirta. Tačiau tam tikri veiksniai gali sumažinti riziką arba padėti lengviau susidoroti su simptomais. Ankstyvoji psichologinė pagalba po trauminio įvykio – viena efektyviausių prevencinių priemonių.

Kasdienėje savipagalboje naudinga laikytis šių principų:

• Reguliari psichoterapija su specialistu, turinčiu traumos gydymo patirties
• Miego higiena – reguliarus miego grafikas padeda stabilizuoti nervų sistemą
• Fizinis aktyvumas – net ir lengvas judėjimas mažina streso hormonų lygį
• Saugių socialinių ryšių palaikymas – izoliacija stiprina disociacijos simptomus
• Streso valdymo technikos – kvėpavimo pratimai, sąmoningumo meditacija (angl. mindfulness)
• Vengimas alkoholio ir psichoaktyvių medžiagų, kurios gali sustiprinti disociacijos epizodus

Artimieji taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Supratimas, kantrybė ir neteisimas – tai, ko labiausiai reikia žmogui su disociaciniu sutrikimu. Psichoedukacija (informacijos apie sutrikimą suteikimas) šeimai gali reikšmingai pagerinti gydymo rezultatus ir sumažinti nesusipratimus bei stigmą.

Disociaciniai sutrikimai – tai rimtos, tačiau gydytinos psichikos sveikatos būklės, kurios dažniausiai kyla iš gilios traumos, patirtos ankstyvame gyvenime. Supratimas, kad disociacija yra psichikos gynybos mechanizmas, o ne charakterio silpnumas ar apsimetimas, yra pirmasis žingsnis tiek pacientui, tiek jo artimiesiems. Kuo anksčiau pradedamas tinkamas gydymas, tuo geresnės ilgalaikės prognozės.

Jei jūs ar jūsų artimasis patiria disociacijos simptomus, kreipkitės į psichiatą ar psichologą, turintį traumos gydymo patirties. Psichoterapija, pagrįsta traumos apdorojimo principais, gali iš esmės pagerinti gyvenimo kokybę ir padėti atgauti ryšį su savimi bei aplinka.

Dažniausiai užduodami klausimai

Šaltiniai

• ICD-11: Dissociative disorders — World Health Organization
• EMDR therapy for trauma-related disorders — American Psychological Association