ARFID sutrikimas: kas tai, simptomai ir gydymas

ARFID sutrikimas (angl. Avoidant/Restrictive Food Intake Disorder – vengiantis ir ribojantis maisto vartojimo sutrikimas) yra palyginti neseniai oficialiai pripažinta klinikinė diagnozė, kuri 2013 metais buvo įtraukta į Amerikos psichiatrų asociacijos diagnostikos vadovą DSM-5. Nepaisant to, kad sutrikimas gali atrodyti panašus į įnoringą valgymą ar tiesiog „smulkų” apetitą, iš tikrųjų tai yra rimta medicininė būklė, galinti sukelti reikšmingą mitybos trūkumą, svorio kritimą ir kasdienio gyvenimo sutrikimus.

Skirtingai nuo anoreksijos ar bulimijos, ARFID sutrikimas neturi nieko bendra su kūno vaizdo iškraipymais ar noru sulieknėti. Žmonės, turintys šį sutrikimą, nevengia maisto dėl baimės priaugti svorio – jie riboja valgymą dėl ūmaus jutiminio jautrumo maisto tekstūrai, kvapui ar spalvai, dėl labai mažo apetito arba dėl ankstesnių nemalonių ar traumuojančių valgymo patirčių, pavyzdžiui, užspringimo ar vėmimo epizodų. Tai daro ARFID unikalią klinikinę būklę, reikalaujančią specifinio vertinimo ir gydymo.

Sutrikimas dažniausiai diagnozuojamas vaikams ir paaugliams, tačiau gali išlikti ir suaugus. Pasak Harvardo medicinos mokyklos tyrėjų, ARFID paplitimas tarp vaikų, besilankančių pas gastroenterologus, siekia nuo 1,5 iki 5 procentų, o tarp jaunų žmonių, gydomų nuo valgymo sutrikimų, – dar daugiau. Anksti atpažinus ir tinkamai gydant, prognozė yra gera, todėl svarbu suprasti šio sutrikimo požymius ir kreiptis pagalbos laiku.

Kas yra ARFID sutrikimas

ARFID sutrikimas – tai valgymo ir maitinimosi sutrikimas, kuriam būdingas nuolatinis vengimas valgyti tam tikrus maisto produktus arba itin ribotas jų pasirinkimas, dėl ko kyla reikšmingų mitybos, svorio ar kasdienio funkcionavimo problemų. Esminis skirtumas nuo kitų valgymo sutrikimų yra tas, kad ARFID sergantys žmonės neturi iškraipyto kūno vaizdo ir nesiekia sulieknėti – jų apribojimai kyla iš visiškai kitų šaltinių. Pasak Nacionalinio valgymo sutrikimų asociacijos (NEDA), šis sutrikimas gali paveikti bet kokio amžiaus žmones, tačiau dažniausiai prasideda vaikystėje.

Klinikinėje praktikoje išskiriami trys pagrindiniai ARFID potipiai, kurie gali pasireikšti atskirai arba derinyje. Pirmasis – mažas apetitas arba susidomėjimo maistu stoka, kai žmogus tiesiog nejunta alkio ar greitai prisotinamas. Antrasis – jutiminis jautrumas (angl. sensory sensitivity), kai maisto tekstūra, kvapas, spalva ar net garsas kramtant sukelia stiprų pasibjaurėjimą. Trečiasis – vengimas dėl baimės, susijusios su nemaloniu valgymo įvykiu: užspringimu, vėmimu, skausmu ar alergine reakcija, po kurių žmogus pradeda bijoti valgyti tam tikrus ar net daugelį produktų.

Medicininės komplikacijos, kylančios dėl ARFID, gali būti rimtos. Ilgalaikis maisto įvairovės ribojimas dažnai lemia baltymų, geležies, cinko, kalcio, vitamino D ir vitamino B12 trūkumą. Vaikams tai gali sulėtinti augimą ir brendimą, o suaugusiems – sukelti osteoporozę, anemiją ir imuninės sistemos susilpnėjimą. Kai kuriais atvejais mitybos trūkumas tampa toks ryškus, kad reikalingas papildomas maitinimas per zondą arba mitybos papildai.

ARFID dažnai pasireiškia kartu su kitais psichiatriniais sutrikimais. Ypač dažna sąsaja su nerimo sutrikimais – daugelis pacientų jaučia intensyvų nerimą prieš valgymą ar socialinėse situacijose, susijusiose su maistu. Autizmo spektro sutrikimas (ASS) taip pat yra reikšmingas rizikos veiksnys, nes jutiminis jautrumas yra vienas iš pagrindinių ASS požymių. Dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD) bei obsesinis-kompulsinis sutrikimas (OKS) taip pat pasitaiko dažniau nei bendrojoje populiacijoje.

Simptomai ir požymiai

Dažniausiai pastebimas ARFID požymis – itin siauras valgomų maisto produktų spektras, dažnai apimantis vos kelis „saugius” produktus. Žmogus gali valgyti tik tam tikros tekstūros, spalvos ar prekės ženklo maistą ir kategoriškai atsisakyti bet ko naujo. Vaikams tai gali pasireikšti kaip atsisakymas valgyti kartu su šeima, didelė įtampa prie stalo ar verkimas, kai siūlomas nepažįstamas maistas.

Kiti dažni simptomai apima:

• Reikšmingą svorio kritimą arba nepakankamą svorio augimą vaikams
• Lėtą augimą ar brendimo vėlavimą
• Nuolatinį nuovargį, silpnumą ar koncentracijos sunkumus dėl mitybos trūkumų
• Stiprų nerimą ar panikuojančią reakciją, kai siūlomas naujas maistas
• Vengimą socialinių situacijų, susijusių su maistu (pvz., gimtadienio vakarėlių, mokyklos pietų)
• Priklausomybę nuo mitybos papildų ar specialių produktų kaip pagrindinio maisto šaltinio

Rečiau pastebimi, tačiau kliniškai svarbūs požymiai – virškinimo trakto simptomai, tokie kaip pykinimas ar pilvo skausmas prieš valgymą, kurie gali būti susiję su nerimu, o ne su organine liga. Kai kurie pacientai jaučia stiprų pasibjaurėjimą net matydami ar užuosdami tam tikrą maistą, nors patys jo nevalgytų. Šie simptomai dažnai klaidingai interpretuojami kaip kaprizingumas ar auklėjimo problema, todėl diagnozė vėluoja.

Priežastys ir rizikos veiksniai

ARFID sutrikimo priežastys yra daugiafaktorės ir iki galo neišaiškintos. Genetiniai veiksniai vaidina svarbų vaidmenį – tyrimai rodo, kad valgymo sutrikimų rizika yra didesnė šeimose, kuriose jau yra buvę panašių problemų. Neurologinis jautrumas, ypač susijęs su jutimų apdorojimo ypatumais, laikomas vienu iš pagrindinių biologinių mechanizmų, paaiškinančių, kodėl kai kurie žmonės reaguoja į maistą daug intensyviau nei kiti.

Aplinkos ir psichologiniai veiksniai taip pat yra reikšmingi. Traumuojantys valgymo įvykiai ankstyvoje vaikystėje – užspringimas, vėmimas, skausminga rijimo patirtis ar sunkios alergijos reakcija – gali suformuoti ilgalaikę baimę, kuri vėliau virsta sisteminiu vengimu. Nerimo polinkis, perfekcionizmas ir padidėjęs jautrumas naujovėms (angl. neophobia) taip pat didina riziką susirgti ARFID.

Rizikos grupei priklauso:

• Vaikai ir paaugliai, ypač berniukai (ARFID dažnesnis nei kituose valgymo sutrikimuose)
• Asmenys, turintys autizmo spektro sutrikimą
• Žmonės su nerimo sutrikimais ar OKS
• Neišnešiotukai ar vaikai, turėję ankstyvų maitinimosi sunkumų
• Asmenys, patyrę virškinimo trakto ligas ar procedūras

Svarbu pabrėžti, kad ARFID nėra tėvų kaltė ar auklėjimo nesėkmė. Tai yra biologiškai ir psichologiškai pagrįstas sutrikimas, kuriam reikalinga profesionali pagalba, o ne griežtesnė disciplina ar priverstinis maitinimas.

Diagnostika

ARFID diagnozė nustatoma remiantis klinikiniais kriterijais, išdėstytais DSM-5 diagnostikos vadove. Pagrindiniai kriterijai apima: nuolatinį maisto vengimą ar ribojimą, dėl kurio kyla reikšmingas svorio kritimas, mitybos trūkumas, priklausomybė nuo papildomo maitinimo arba ryškus psichosocialinis sutrikimas – ir visa tai nesant kūno vaizdo iškraipymų ar kultūrinių/religinių maisto apribojimų. Diagnozuojantis specialistas turi atmesti kitas galimas priežastis, tokias kaip organinės virškinimo ligos ar kiti psichiatriniai sutrikimai, kurie geriau paaiškintų simptomus.

Diagnostikos procesas paprastai apima išsamų klinikinį pokalbį su pacientu ir (vaikų atveju) su tėvais, mitybos įpročių vertinimą bei psichologinį įvertinimą. Gali būti atliekami kraujo tyrimai mitybos trūkumams nustatyti – hemoglobino, feritino, vitamino D, B12, cinko ir kitų mikroelementų kiekiui įvertinti. Kai kuriais atvejais rekomenduojama gastroenterologinė konsultacija, siekiant atmesti organines virškinimo trakto ligas. Daugiadisciplininė komanda, apimanti pediatrą ar šeimos gydytoją, dietologą, psichologą ir, esant poreikiui, psichiatrą, yra optimalus diagnostikos ir gydymo modelis.

Gydymas ir gydymo būdai

ARFID gydymas yra individualizuotas ir priklauso nuo dominuojančio potipio bei sutrikimo sunkumo. Šiuo metu labiausiai įrodymais pagrįstas gydymo metodas yra kognityvinė elgesio terapija (KET), pritaikyta ARFID specifikai. Jungtinėje Karalystėje ir JAV sukurtos specialios KET protokolų versijos, skirtos būtent šiam sutrikimui, kurios padeda pacientams palaipsniui plėsti valgomų maisto produktų spektrą, mažinti nerimą ir keisti vengimo elgesį.

Ekspozicijos terapija (laipsniškas, kontroliuojamas kontaktas su vengiamais maisto produktais) ypač veiksminga tiems, kurių ARFID grindžiamas baime ar jutiminio jautrumo mechanizmu. Svarbu, kad šis procesas vyktų lėtai, be spaudimo ir su profesionalo priežiūra – priverstinis maitinimas ar spaudimas valgyti gali pabloginti būklę. Dietologas padeda užtikrinti tinkamą mitybą gydymo metu ir sudaro struktūruotą valgymosi planą, kuris palaipsniui plečiamas.

Kai mitybos trūkumas yra ryškus, gali prireikti mitybos papildų ar, sunkiais atvejais, enterinio maitinimo (maitinimo per zondą). Tai laikoma laikina priemone, kol terapija duoda rezultatų. Vaistai (dažniausiai selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai – SSRI) gali būti skiriami kaip papildoma priemonė, jei ARFID lydi ryškus nerimas ar OKS, tačiau jie nėra pagrindinis gydymo metodas.

Profilaktika ir savipagalba

Visiškai užkirsti kelią ARFID sutrikimui nėra įmanoma, nes jo priežastys iš dalies biologinės. Tačiau ankstyvoji intervencija ir palankios aplinkos kūrimas gali reikšmingai sumažinti sutrikimo sunkumą ir pagerinti ilgalaikę prognozę. Pasak Mayo Clinic specialistų, svarbu vengti spaudimo ar bausmių, susijusių su maistu, ir kurti teigiamą, ramią valgymo aplinką nuo ankstyvos vaikystės.

Kasdienėje savipagalboje naudinga laikytis kelių principų:

• Valgyti reguliariai, tuo pačiu metu, struktūruotoje aplinkoje
• Naujus maisto produktus pristatyti palaipsniui, be spaudimo – pradedant nuo mažų porcijų ar tik nuo vizualinio kontakto
• Vengti neigiamų komentarų ar bausmių, susijusių su maistu
• Ieškoti paramos grupių ar bendruomenių, kuriose dalijamasi patirtimi
• Reguliariai stebėti mitybos rodiklius ir konsultuotis su dietologu

Šeimos narių palaikymas yra itin svarbus, ypač vaikų atveju. Tėvai, suprantantys ARFID sutrikimo prigimtį, gali tapti svarbiausia pagalbos jėga – ne spausdami vaiką valgyti, o kantriai ir nuosekliai palaikydami terapijos procesą. Suaugusiems pacientams savipagalba apima ir socialinių situacijų, susijusių su maistu, palaipsnį įtraukimą į kasdienį gyvenimą, siekiant sumažinti izoliaciją ir gerinti gyvenimo kokybę.

ARFID sutrikimas yra rimta, tačiau gydoma klinikinė būklė, kuri per ilgą laiką buvo nepakankamai atpažįstama ir dažnai klaidingai laikoma paprastu kaprizingumu ar auklėjimo problema. Supratimas, kad šio sutrikimo šaknys yra biologinės ir psichologinės – o ne valios stoka ar tėvų kaltė – yra pirmasis žingsnis į veiksmingą pagalbą. Tinkamas gydymas, apimantis kognityvinę elgesio terapiją, mitybos konsultavimą ir, esant poreikiui, šeimos terapiją, gali reikšmingai pagerinti paciento gyvenimo kokybę.

Jei pastebite, kad jūs ar jūsų artimasis vengia didelio maisto produktų kiekio, praranda svorį arba jaučia stiprų nerimą dėl valgymo, kreipkitės į šeimos gydytoją ar pediatrą. Kuo anksčiau sutrikimas atpažįstamas ir pradedamas gydymas, tuo geresnė ilgalaikė prognozė. ARFID nėra gyvenimo nuosprendis – su tinkama pagalba daugelis žmonių sėkmingai plečia savo mitybos įpročius ir grįžta prie visaverčio socialinio gyvenimo.

Dažniausiai užduodami klausimai

Šaltiniai

• Avoidant/Restrictive Food Intake Disorder (ARFID) — National Eating Disorders Association (NEDA)