Kuo skiriasi hepatitas B nuo hepatito C – simptomai, užsikrėtimas ir gydymas

Hepatitas B ir hepatitas C yra virusinės kepenų ligos, kurios gali sukelti tiek trumpalaikį, tiek ilgalaikį kepenų pažeidimą. Nors abi infekcijos perduodamos per kraują ir gali ilgą laiką nesukelti jokių simptomų, tarp jų yra nemažai svarbių skirtumų. Skiriasi ne tik virusų savybės, bet ir užsikrėtimo būdai, ligos eiga, gydymo galimybės bei profilaktika.

Dalis žmonių apie infekciją sužino tik po daugelio metų, kai atliekami kraujo tyrimai arba jau atsiranda kepenų pažeidimo požymių. Būtent todėl hepatitai dažnai vadinami „tyliosiomis“ ligomis. Laiku nediagnozuoti jie gali progresuoti į kepenų cirozę, kepenų nepakankamumą ar net kepenų vėžį.

Kas yra hepatitas B ir hepatitas C?

Hepatitas B ir hepatitas C yra virusinės infekcijos, pažeidžiančios kepenis. Abi ligas sukelia skirtingi virusai, tačiau jų poveikis organizmui yra panašus – virusai dauginasi kepenų ląstelėse ir sukelia uždegimą. Jei infekcija trunka ilgą laiką, kepenyse gali vystytis randėjimas (fibrozė), cirozė ar net kepenų vėžys.

Nors hepatitas B ir hepatitas C dažnai minimi kartu, tai nėra ta pati liga. Jie skiriasi viruso savybėmis, perdavimo būdais, gydymo galimybėmis ir profilaktika. Būtent todėl diagnozavus vieną iš šių infekcijų svarbu tiksliai žinoti, su kuriuo virusu susidurta.

Kaip virusai pažeidžia kepenis?

Patekę į organizmą hepatito virusai nukeliauja į kepenis ir pradeda daugintis kepenų ląstelėse. Organizmo imuninė sistema, bandydama kovoti su infekcija, sukelia uždegiminę reakciją.

Trumpalaikės infekcijos atveju organizmas kartais sugeba virusą pašalinti pats. Tačiau jei infekcija tampa lėtinė, uždegimas gali tęstis daugelį metų. Ilgainiui tai didina kepenų pažeidimo riziką ir gali sutrikdyti normalų šio organo darbą.

Kadangi kepenys neturi skausmo receptorių, net ir reikšmingas jų pažeidimas ilgą laiką gali nesukelti aiškių simptomų.

Kodėl hepatitai vadinami „tyliosiomis infekcijomis“?

Tiek hepatitas B, tiek hepatitas C dažnai nesukelia jokių simptomų daugelį metų. Žmogus gali jaustis visiškai sveikas, nors virusas tuo metu jau pažeidžia kepenis.

Dalis pacientų apie infekciją sužino visiškai atsitiktinai – atlikus profilaktinius kraujo tyrimus, donorystės metu arba tiriantis dėl kitų sveikatos problemų.

Būtent dėl šios priežasties gydytojai hepatitus dažnai vadina „tyliosiomis infekcijomis“. Ankstyva diagnostika yra itin svarbi, nes laiku pradėtas gydymas gali padėti išvengti sunkių komplikacijų.

Ar hepatitas visada tampa lėtinis?

Ne. Hepatito B atveju daugelis suaugusiųjų po ūmios infekcijos visiškai pasveiksta ir virusą pašalina iš organizmo. Tačiau kai kuriais atvejais infekcija tampa lėtinė.

Hepatito C atveju situacija kitokia – lėtinė infekcija išsivysto gerokai dažniau. Dėl šios priežasties negydomas hepatitas C ilgą laiką buvo viena pagrindinių kepenų cirozės ir kepenų transplantacijos priežasčių pasaulyje.

„Didžiausia hepatito B ir hepatito C problema yra ne simptomai, o tai, kad jų ilgą laiką gali visai nebūti. Dėl to žmonės dažnai kreipiasi pagalbos tik tada, kai kepenų pažeidimas jau būna pažengęs“, – teigia infekcinių ligų specialistas dr. Paul Martin.

Kuo skiriasi hepatitas B ir hepatitas C?

Nors hepatitas B ir hepatitas C pažeidžia tą patį organą – kepenis, tarp šių infekcijų yra nemažai svarbių skirtumų. Jie skiriasi viruso sandara, perdavimo būdais, ligos eiga, gydymo galimybėmis ir profilaktika.

Vienas svarbiausių skirtumų yra tas, kad nuo hepatito B galima apsisaugoti vakcina, o nuo hepatito C veiksmingos vakcinos kol kas nėra. Taip pat skiriasi ir gydymo rezultatai – šiuolaikiniai vaistai daugeliu atvejų leidžia visiškai išgydyti hepatitą C, tuo tarpu hepatitas B dažniausiai yra kontroliuojamas, bet ne visiškai pašalinamas iš organizmo.

Skirtumai užsikrėtimo būduose

Abi infekcijos perduodamos per užkrėstą kraują, tačiau hepatitas B yra gerokai užkrečiamesnis. Juo galima užsikrėsti ne tik per kraują, bet ir per lytinius santykius ar gimdymo metu iš infekuotos motinos vaikui.

Hepatitas C dažniausiai perduodamas tiesioginio kontakto su užkrėstu krauju metu. Šiandien dažniausiai rizika siejama su bendrų švirkštų naudojimu, nesteriliomis tatuiravimo ar auskarų vėrimo procedūromis bei retais atvejais – medicininėmis procedūromis šalyse, kuriose infekcijų kontrolė yra nepakankama.

Skirtumai ligos eigoje

Hepatito B infekcija kai kuriems žmonėms gali būti visiškai pašalinama natūralios imuninės sistemos dėka. Dauguma suaugusiųjų po ūmios infekcijos pasveiksta ir įgyja imunitetą.

Tuo tarpu hepatitas C daug dažniau tampa lėtinis. Būtent todėl ilgą laiką ši infekcija buvo viena pagrindinių kepenų cirozės priežasčių pasaulyje.

Skirtumai profilaktikoje

Vienas didžiausių hepatito B kontrolės laimėjimų yra vakcinacija. Nuo hepatito B skiepijami naujagimiai, o vakcina suteikia ilgalaikę apsaugą nuo infekcijos.

Hepatito C vakcinos kol kas nėra, todėl pagrindinės apsaugos priemonės yra saugus elgesys, kraujo kontakto prevencija ir ankstyvas infekuotų asmenų nustatymas.

„Nors hepatitas B ir hepatitas C dažnai minimi kartu, jų biologija ir gydymo galimybės labai skiriasi. Viena svarbiausių žinučių pacientams – hepatitas C šiandien daugeliu atvejų gali būti visiškai išgydomas, o nuo hepatito B galima veiksmingai apsisaugoti vakcinacija“, – teigia hepatologas dr. Jordan Feld.

Kokie simptomai būdingi?

Viena didžiausių hepatito B ir hepatito C problemų yra ta, kad daugelis užsikrėtusių žmonių ilgą laiką nejaučia jokių simptomų. Infekcija gali vystytis metų metus, o kepenų pažeidimas progresuoti nepastebimai.

Dėl šios priežasties nemaža dalis pacientų apie ligą sužino tik atlikę kraujo tyrimus arba jau atsiradus rimtesnėms komplikacijoms.

Ankstyvieji simptomai

Kai simptomai pasireiškia, jie dažniausiai būna nespecifiniai ir gali priminti daugelį kitų ligų. Žmogus gali jausti nuovargį, bendrą silpnumą, sumažėjusį apetitą ar pykinimą.

Kai kuriems pacientams pasireiškia:

• maudžiantis skausmas dešinėje pašonėje;
• raumenų ir sąnarių skausmai;
• nedidelis karščiavimas;
• virškinimo sutrikimai;
• padidėjęs nuovargis.

Dėl šių požymių hepatitai dažnai lieka neatpažinti, nes simptomai nėra būdingi tik kepenų ligoms.

Gelta – vienas žinomiausių požymių

Kai kepenų pažeidimas tampa ryškesnis, gali atsirasti gelta. Tokiu atveju pagelsta oda ir akių baltymai, šlapimas tampa tamsesnis, o išmatos gali pašviesėti.

Vis dėlto svarbu žinoti, kad daugelis sergančiųjų hepatitu B ar hepatitu C niekada nepatiria geltos, todėl jos nebuvimas nereiškia, kad kepenys nėra pažeidžiamos.

Lėtinės infekcijos simptomai

Jei infekcija tampa lėtinė, simptomai dažnai vystosi palaipsniui. Daugelį metų žmogus gali jausti tik nuolatinį nuovargį arba sumažėjusį darbingumą.

Ligai progresuojant gali atsirasti:

• nuolatinis silpnumas;
• svorio kritimas;
• pilvo pūtimas;
• skysčių kaupimasis pilvo ertmėje;
• odos niežėjimas;
• kraujavimo sutrikimai.

Šie simptomai dažniausiai rodo jau pažengusį kepenų pažeidimą.

Ar simptomai skiriasi tarp hepatito B ir hepatito C?

Praktiškai ne. Vien pagal simptomus atskirti hepatitą B nuo hepatito C dažniausiai neįmanoma. Abi infekcijos gali sukelti labai panašius negalavimus arba ilgą laiką visai nesukelti jokių požymių.

Būtent todėl diagnozei nustatyti reikalingi specialūs kraujo tyrimai, kurie leidžia tiksliai nustatyti, kuriuo virusu žmogus yra užsikrėtęs.

Kaip užsikrečiama?

Tiek hepatitas B, tiek hepatitas C perduodami tuomet, kai virusas patenka į kito žmogaus organizmą. Dažniausiai tai įvyksta per kontaktą su užkrėstu krauju, tačiau šių dviejų infekcijų perdavimo keliai nėra visiškai vienodi.

Hepatitas B laikomas viena užkrečiamiausių virusinių infekcijų pasaulyje. Jis randamas ne tik kraujyje, bet ir kituose organizmo skysčiuose, todėl užsikrėtimo galimybės yra platesnės nei hepatito C atveju.

Užsikrėtimas per kraują

Abiem hepatitais galima užsikrėsti, jei užkrėstas kraujas patenka į kito žmogaus kraujotaką. Tokia situacija gali susidaryti naudojant bendrus švirkštus ar adatas, atliekant tatuiruotes arba auskarų vėrimą nesteriliomis priemonėmis, naudojantis bendrais skustuvais ar dantų šepetėliais, ant kurių gali būti kraujo pėdsakų.

Šiuolaikinėse gydymo įstaigose ir kraujo donorystės centruose užsikrėtimo rizika yra labai maža, nes taikomos griežtos infekcijų kontrolės priemonės ir atliekama kruopšti donorų patikra.

Lytiniai santykiai

Hepatitas B gana dažnai perduodamas lytinių santykių metu. Dėl šios priežasties nesaugūs lytiniai santykiai laikomi vienu svarbiausių šios infekcijos rizikos veiksnių.

Hepatitas C lytiniu keliu perduodamas rečiau, tačiau tokia galimybė taip pat egzistuoja. Rizika padidėja esant lytiniu keliu plintančioms infekcijoms, gleivinių pažeidimams arba dažnai keičiant lytinius partnerius.

Perdavimas iš motinos vaikui

Hepatitu B užsikrėtusi motina gali perduoti virusą naujagimiui gimdymo metu. Dėl šios priežasties nėščiosios reguliariai tiriamos dėl šios infekcijos. Laiku nustačius infekciją ir pritaikius apsaugos priemones naujagimiui, užsikrėtimo rizika gali būti labai reikšmingai sumažinta.

Hepatitas C taip pat gali būti perduodamas iš motinos vaikui, tačiau toks perdavimo būdas pasitaiko rečiau nei hepatito B atveju.

Kas priklauso didesnės rizikos grupėms?

Didesnė rizika užsikrėsti hepatitu B ar hepatitu C būdinga žmonėms, kurie naudoja arba anksčiau naudojo švirkščiamuosius narkotikus, dažnai keičia lytinius partnerius, dirba sveikatos priežiūros srityje arba gyvena kartu su užsikrėtusiu asmeniu. Rizika taip pat gali būti didesnė žmonėms, kuriems reguliariai atliekamos hemodializės procedūros arba kurie buvo tatuiruojami ar auskaruojami vietose, kuriose neužtikrinamas tinkamas sterilumas.

Priklausymas rizikos grupei nebūtinai reiškia, kad žmogus yra užsikrėtęs, tačiau tokiems asmenims rekomenduojama reguliariai atlikti tyrimus.

Kas hepatito neperduoda?

Apie hepatitus vis dar egzistuoja nemažai klaidingų įsitikinimų. Svarbu žinoti, kad nei hepatitas B, nei hepatitas C neplinta kasdienio bendravimo metu. Užsikrėsti negalima apsikabinant, spaudžiant ranką, kosint, čiaudint, naudojantis tuo pačiu tualetu, valgant prie vieno stalo ar geriant iš to paties puodelio.

Dėl šios priežasties hepatitu sergantys žmonės neturėtų būti vengiami ar diskriminuojami kasdienėje aplinkoje. Įprastas bendravimas su infekuotu asmeniu nekelia pavojaus aplinkiniams.

Kaip diagnozuojami hepatitai?

Hepatito B ir hepatito C pagal savijautą patikimai nustatyti neįmanoma, nes abi infekcijos ilgą laiką gali nesukelti jokių simptomų. Diagnozei reikalingi kraujo tyrimai, kurie parodo, ar žmogus yra užsikrėtęs, ar virusas aktyvus ir kaip infekcija veikia kepenis.

Kraujo tyrimai

Hepatito B atveju dažniausiai tiriamas HBsAg antigenas. Jis parodo, ar organizme yra hepatito B virusas. Hepatito C atveju pirmiausia atliekamas anti-HCV tyrimas, o jei jis teigiamas – papildomas HCV RNR tyrimas, patvirtinantis aktyvią infekciją.

Kepenų būklės vertinimas

Nustačius infekciją, vertinama kepenų būklė. Tam atliekami ALT ir AST fermentų tyrimai, viruso kiekio tyrimai, ultragarsas arba elastografija. Šie tyrimai padeda suprasti, ar kepenys jau pažeistos ir ar reikalingas gydymas.

Ankstyva diagnostika leidžia pradėti gydymą dar prieš atsirandant rimtam kepenų pažeidimui, todėl rizikos grupėms tyrimai yra ypač svarbūs.

Kaip gydomi hepatitas B ir hepatitas C?

Nors hepatitas B ir hepatitas C yra panašios kepenis pažeidžiančios infekcijos, jų gydymas skiriasi. Per pastaruosius dešimtmečius gydymo galimybės labai pagerėjo, todėl šiandien daugumą pacientų galima sėkmingai gydyti ir apsaugoti nuo sunkių komplikacijų.

Hepatito B gydymas

Ne visiems hepatitu B užsikrėtusiems žmonėms gydymas reikalingas iš karto. Sprendimas priklauso nuo viruso aktyvumo, kepenų pažeidimo laipsnio ir kraujo tyrimų rezultatų.

Jei infekcija aktyvi ir kelia grėsmę kepenims, gali būti skiriami antivirusiniai vaistai. Jų tikslas – sumažinti viruso dauginimąsi, sulėtinti ligos progresavimą ir apsaugoti kepenis nuo cirozės bei kepenų vėžio.

Svarbu žinoti, kad daugeliu atvejų hepatito B virusas visiškai neišnyksta iš organizmo. Dažniausiai gydymo tikslas yra ilgalaikė infekcijos kontrolė.

Hepatito C gydymas

Hepatito C gydymas pastaraisiais metais tapo viena didžiausių šiuolaikinės medicinos sėkmių. Šiandien naudojami tiesioginio veikimo antivirusiniai vaistai leidžia daugumą pacientų visiškai išgydyti.

Gydymas dažniausiai trunka nuo 8 iki 12 savaičių. Daugeliu atvejų virusas po gydymo nebeaptinkamas kraujyje ir nebegrįžta.

Dėl šios priežasties hepatitas C šiandien laikomas viena iš nedaugelio lėtinių virusinių infekcijų, kurią dažniausiai galima visiškai pašalinti iš organizmo.

Kokios yra pasveikimo galimybės?

Hepatito C atveju pasveikimo tikimybė dažnai viršija 95 procentus. Tuo tarpu hepatito B atveju pagrindinis tikslas yra ilgalaikė viruso kontrolė ir komplikacijų prevencija.

Kuo anksčiau infekcija nustatoma, tuo didesnė tikimybė išvengti negrįžtamo kepenų pažeidimo.

Kaip apsisaugoti nuo hepatito B ir hepatito C?

Nors hepatitas B ir hepatitas C gali sukelti rimtų kepenų pažeidimų, daugeliu atvejų užsikrėtimo galima išvengti. Svarbiausia žinoti pagrindinius infekcijos plitimo kelius ir laikytis prevencijos priemonių.

Kadangi hepatitai dažnai nesukelia simptomų, apsauga yra ne mažiau svarbi nei ankstyva diagnostika. Tai ypač aktualu žmonėms, priklausantiems didesnės rizikos grupėms.

Vakcinacija nuo hepatito B

Veiksmingiausia apsauga nuo hepatito B yra vakcinacija. Ši vakcina naudojama jau daugelį metų ir laikoma saugia bei labai efektyvia.

Lietuvoje naujagimiai nuo hepatito B skiepijami pagal vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių. Vakcinacija taip pat rekomenduojama suaugusiesiems, kurie nebuvo paskiepyti vaikystėje ir priklauso padidintos rizikos grupėms.

Nuo hepatito C vakcinos šiuo metu nėra, todėl šios infekcijos prevencija remiasi kitomis apsaugos priemonėmis.

Saugūs lytiniai santykiai

Kadangi hepatitas B gali būti perduodamas lytiniu keliu, saugūs lytiniai santykiai yra svarbi prevencijos dalis. Prezervatyvų naudojimas padeda sumažinti užsikrėtimo riziką, ypač jei partnerio infekcijos statusas nėra žinomas.

Hepatito C perdavimo lytinių santykių metu rizika yra mažesnė, tačiau ji nėra lygi nuliui.

Vengti kontakto su svetimu krauju

Svarbu nenaudoti bendrų švirkštų, adatų, skustuvų, dantų šepetėlių ar kitų daiktų, ant kurių gali būti kraujo pėdsakų.

Tatuiruotes ir auskarų vėrimo procedūras reikėtų atlikti tik patikimose vietose, kuriose laikomasi sterilumo reikalavimų.

Medicinos įstaigose naudojamos vienkartinės arba tinkamai sterilizuotos priemonės, todėl užsikrėtimo rizika yra labai maža.

Reguliarūs tyrimai rizikos grupėms

Žmonėms, kurie priklauso didesnės rizikos grupėms, rekomenduojama periodiškai atlikti hepatito tyrimus net ir tuomet, kai nėra jokių simptomų.

Ankstyvas infekcijos nustatymas leidžia pradėti gydymą dar iki atsirandant negrįžtamam kepenų pažeidimui.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)