Ribinis asmenybės sutrikimas: simptomai, priežastys, santykiai ir gydymas

Ribinis asmenybės sutrikimas yra psichikos sveikatos būklė, kai žmogui tampa sunku reguliuoti emocijas, išlaikyti stabilų savęs vaizdą ir kurti saugius, pastovius santykius. Šis sutrikimas nereiškia, kad žmogus yra „sunkus“, „blogas“ ar „manipuliuojantis“. Dažniau tai yra ženklas, kad žmogaus emocinė sistema labai jautriai reaguoja į atstūmimą, vienišumą, konfliktą ar vidinį nesaugumą.

Žmonėms, turintiems ribinį asmenybės sutrikimą, emocijos gali kilti labai greitai ir būti itin stiprios. Tai gali pasireikšti staigiais nuotaikos pokyčiais, baime būti paliktam, intensyviais santykiais, impulsyviais sprendimais, tuštumos jausmu ar savęs žalojimo rizika. Vis dėlto svarbu žinoti: ribinis asmenybės sutrikimas yra gydomas, o tinkama psichoterapija daugeliui žmonių padeda gyventi stabiliau, saugiau ir ramiau. Psichoterapija laikoma pagrindiniu gydymo metodu, o vaistai gali būti skiriami gretutiniams simptomams, pavyzdžiui, depresijai, nerimui ar nemigai, palengvinti.

Kas yra ribinis asmenybės sutrikimas?

Ribinis asmenybės sutrikimas – tai ilgalaikis emocijų, savęs vertinimo, elgesio ir santykių reguliavimo sunkumas. Žmogus gali labai jautriai reaguoti į situacijas, kurios kitiems atrodo nedidelės: neatsakytą žinutę, šaltesnį toną, kritiką, ginčą ar baimę, kad artimas žmogus nutols. Tokiais momentais vidinė įtampa gali tapti tokia stipri, kad sunku ramiai pagalvoti, sustoti ir pasirinkti saugesnę reakciją.

Šiam sutrikimui būdinga labai jautri emocinė sistema. Emocijos gali kilti greitai, būti intensyvios ir lėtai atslūgti. Dėl to žmogus gali atrodyti permainingas: vieną akimirką labai prisirišęs, kitą – piktas, įskaudintas, atsitraukęs ar išsigandęs. Tačiau už tokio elgesio dažnai slypi ne noras manipuliuoti ar skaudinti kitus, o stiprus vidinis skausmas, nesaugumas ir baimė būti paliktam.

Ribinis asmenybės sutrikimas gali paveikti daugelį gyvenimo sričių. Jis gali apsunkinti romantinius santykius, draugystes, šeimos ryšius, darbą, mokslus ir kasdienius sprendimus. Žmogui gali būti sunku pasitikėti kitais, išlaikyti stabilų savęs vertinimą, pakelti kritiką ar susitvarkyti su vienišumo jausmu.

Kai kuriems žmonėms kartu pasireiškia ir kitos psichikos sveikatos problemos: depresija, nerimas, potrauminio streso simptomai, valgymo sutrikimai, priklausomybės ar savęs žalojimas. Dėl to labai svarbu, kad diagnozę vertintų psichikos sveikatos specialistas. Vien pagal interneto tekstus savęs diagnozuoti nereikėtų, nes panašūs simptomai gali pasireikšti ir esant kitoms būklėms.

Svarbiausia žinutė skaitytojui – ribinis asmenybės sutrikimas nėra žmogaus kaltė. Tai nėra „drama“, „silpnumas“ ar „dėmesio siekimas“. Tai būklė, kai žmogus dažnai išgyvena emocijas daug stipriau, nei pats norėtų, ir ne visada turi įgūdžių jas saugiai suvaldyti.

Kokie pagrindiniai ribinio asmenybės sutrikimo simptomai?

Ribinis asmenybės sutrikimas gali pasireikšti skirtingai, todėl ne visi žmonės patiria tuos pačius simptomus ar vienodą jų intensyvumą. Vienam žmogui labiau dominuoja santykių nestabilumas ir stipri baimė būti paliktam, kitam – impulsyvumas, pykčio protrūkiai, savęs žalojimas ar nuolatinis tuštumos jausmas.

Svarbu suprasti, kad šie simptomai nėra „kaprizai“ ar sąmoningas noras apsunkinti kitų gyvenimą. Dažnai tai yra žmogaus bandymas susitvarkyti su labai stipria vidine įtampa, kurios jis tuo metu nebemoka kitaip sumažinti.

Stiprūs emocijų svyravimai

Vienas būdingiausių ribinio asmenybės sutrikimo požymių – labai intensyvūs ir greitai besikeičiantys jausmai. Nuotaika gali pasikeisti per kelias minutes ar valandas: nuo artumo, vilties ir meilės iki pykčio, nusivylimo, gėdos, baimės ar nevilties.

Dažnai emocijų pokytį sukelia santykių situacijos: neatsakyta žinutė, partnerio užimtumas, kritika, neaiškus tonas, atšauktas susitikimas ar net menkas ženklas, kad kitas žmogus gali nutolti. Žmogui tai gali atrodyti ne kaip nedidelis nesusipratimas, o kaip labai stiprus atstūmimas.

Tokiais momentais kūnas ir protas reaguoja tarsi į pavojų. Gali atsirasti nerimas, širdies plakimas, įtampa, noras kuo greičiau išsiaiškinti situaciją, rašyti daug žinučių, kaltinti save arba kitą žmogų. Kai emocija atslūgsta, žmogus gali jausti gėdą, kaltę ar nuovargį dėl savo reakcijos.

Baimė būti paliktam

Žmonės, turintys ribinį asmenybės sutrikimą, dažnai labai jautriai reaguoja į galimą atstūmimą ar išsiskyrimą. Net laikinas kito žmogaus užimtumas gali būti suprantamas kaip ženklas, kad santykiai griūva arba žmogus nebėra svarbus.

Ši baimė gali būti tokia stipri, kad žmogus pradeda elgtis impulsyviai: desperatiškai ieško patvirtinimo, prašo nuolat įrodyti meilę, tikrina, ar kitas žmogus vis dar šalia, arba priešingai – pats pirmas nutraukia ryšį, kad nebūtų paliktas. Iš šalies tai gali atrodyti prieštaringa, tačiau viduje dažnai vyksta labai skausminga kova tarp noro būti arti ir baimės būti įskaudintam.

Svarbu pabrėžti, kad baimė būti paliktam nebūtinai reiškia, jog žmogus nepasitiki be priežasties. Dažnai ši reakcija susiformuoja per ilgą laiką, ypač jei žmogus anksčiau patyrė emocinį nesaugumą, atstūmimą, netektis, nepastovius santykius ar traumines patirtis.

Intensyvūs, bet nestabilūs santykiai

Ribinis asmenybės sutrikimas dažnai labiausiai pastebimas artimuose santykiuose. Žmogus gali labai greitai prisirišti, stipriai idealizuoti kitą asmenį, jausti, kad jis yra „vienintelis, kuris supranta“. Tačiau įvykus konfliktui ar nusivylimui, tas pats žmogus gali būti staiga nuvertintas, suvokiamas kaip šaltas, abejingas ar pavojingas emociškai.

Tai nereiškia, kad jausmai yra netikri. Priešingai – jie dažnai būna labai tikri ir labai stiprūs. Problema ta, kad emocijos gali keisti santykio suvokimą: kai žmogus jaučiasi saugus, kitas atrodo geras ir artimas; kai žmogus jaučiasi atstumtas, tas pats žmogus gali atrodyti grėsmingas ar nemylintis.

Dėl to santykiuose gali atsirasti daug konfliktų, susitaikymų, skausmingų pokalbių, pavydo, nepasitikėjimo ir emocinio išsekimo. Tiek pats žmogus, tiek jo artimieji gali jaustis pavargę ir pasimetę, nes santykiai tampa labai intensyvūs.

Nestabilus savęs vaizdas

Žmogui, turinčiam ribinį asmenybės sutrikimą, gali būti sunku stabiliai suprasti, kas jis yra, ko nori ir kokia jo vertė. Vieną dieną jis gali jaustis stiprus, reikalingas, mylimas, o kitą – visiškai niekam tikęs, kaltas ar tuščias.

Savęs vaizdas gali labai priklausyti nuo santykių ir kitų žmonių reakcijų. Jei žmogus jaučiasi priimtas, jis gali jaustis gerai. Jei patiria kritiką ar atstūmimą, savivertė gali staigiai griūti. Tokiais momentais gali kilti mintys: „su manimi kažkas negerai“, „aš viską sugadinu“, „manęs neįmanoma mylėti“.

Dėl nestabilaus savęs vaizdo žmogui gali būti sunku priimti ilgalaikius sprendimus, pasirinkti kryptį, išlaikyti nuoseklumą darbe, moksluose ar santykiuose. Kartais gali keistis tikslai, vertybės, planai ar net tai, kaip žmogus save pristato kitiems.

Tuštumos jausmas

Dar vienas dažnas simptomas – lėtinis vidinės tuštumos jausmas. Žmogus gali sakyti, kad jaučiasi „tuščias“, „lyg be vidaus“, „atsijungęs“, „nieko nejaučiantis“ arba „nežinantis, kas jis yra“. Šis jausmas gali būti labai varginantis ir gąsdinantis.

Kartais tuštumą žmogus bando užpildyti intensyviais santykiais, nuolatiniu bendravimu, darbu, impulsyviais pirkiniais, maistu, alkoholiu, rizikingu elgesiu ar kitais būdais, kurie trumpam sumažina įtampą. Tačiau ilgainiui tai dažnai nesuteikia tikro saugumo ir gali sukelti dar daugiau problemų.

Tuštumos jausmas nėra tinginystė ar dėmesio trūkumas. Tai gali būti gilus emocinis atsiskyrimas nuo savęs, savo poreikių ir stabilaus vidinio saugumo.

Impulsyvumas

Ribinis asmenybės sutrikimas gali pasireikšti impulsyviais sprendimais, ypač kai žmogus patiria stiprų stresą. Tai gali būti staigūs konfliktai, neapgalvoti santykių sprendimai, rizikingas vairavimas, neplanuoti pirkiniai, alkoholio ar kitų medžiagų vartojimas, persivalgymas, staigus darbo ar mokslų metimas.

Impulsyvus elgesys dažnai yra bandymas greitai sumažinti emocinį skausmą. Tą akimirką žmogui gali atrodyti, kad jis nebegali išbūti su įtampa. Tačiau vėliau, emocijoms atslūgus, gali atsirasti kaltė, gėda, finansinės, santykių ar sveikatos pasekmės.

Gydymo metu žmogus mokosi pastebėti pirmuosius impulso ženklus ir sukurti trumpą pauzę tarp emocijos ir veiksmo. Tai vienas svarbiausių įgūdžių, padedančių mažinti žalą sau ir santykiams.

Savęs žalojimas ar mintys apie savižudybę

Kai kuriems žmonėms ribinis asmenybės sutrikimas gali būti susijęs su savęs žalojimu, savižudiškomis mintimis ar stipriu noru išnykti. Apie tai būtina kalbėti labai rimtai ir jautriai. Tokie signalai nereiškia, kad žmogus „tiesiog nori dėmesio“. Dažnai tai rodo, kad vidinis skausmas tapo per sunkus pakelti vienam.

Jei žmogus galvoja apie savižudybę, savęs žalojimą arba jaučiasi negalintis išlikti saugus, būtina nedelsiant kreiptis pagalbos. Tokiu atveju svarbu nelikti vienam, susisiekti su artimu žmogumi, gydytoju, psichikos sveikatos specialistu arba skubios pagalbos tarnybomis.

Artimiesiems svarbu neignoruoti tokių žodžių kaip „nebematau prasmės“, „geriau manęs nebūtų“, „noriu viską baigti“. Net jei žmogus anksčiau yra taip sakęs, kiekvieną kartą reikia vertinti rimtai ir padėti jam pasiekti profesionalią pagalbą.

Pykčio protrūkiai ir stipri vidinė įtampa

Kai emocijos tampa per intensyvios, žmogus gali patirti stiprius pykčio protrūkius. Pyktis gali kilti staiga ir būti nukreiptas į artimuosius, save arba situaciją. Kartais žmogus po konflikto pats nesupranta, kaip taip greitai prarado kontrolę.

Dažnai po pykčio seka gėda, kaltė, atsiprašymai, baimė, kad santykiai nutrūks. Tai sukuria skausmingą ratą: žmogus bijo būti paliktas, stipriai reaguoja, konfliktas paaštrėja, o tada baimė būti paliktam dar labiau sustiprėja.

Svarbu suprasti, kad pykčio valdymas nėra vien „susitvardymas“. Dažnai žmogui reikia mokytis atpažinti ankstyvus emocinės perkrovos ženklus: įtampą kūne, greitą kvėpavimą, norą pulti ar bėgti, mintis „jis manęs nemyli“, „aš jam nerūpiu“, „mane tuoj paliks“. Kuo anksčiau šie ženklai pastebimi, tuo didesnė tikimybė sustoti prieš protrūkį.

Kada simptomai tampa sutrikimu?

Kiekvienas žmogus kartais gali patirti stiprų pyktį, pavydą, baimę būti paliktam ar emocinius svyravimus. Tai savaime nereiškia ribinio asmenybės sutrikimo. Apie sutrikimą galima galvoti tada, kai šie sunkumai yra ilgalaikiai, kartojasi skirtingose situacijose, trikdo santykius, darbą, mokslus, savijautą arba kelia pavojų žmogaus saugumui.

Diagnozę turi vertinti psichikos sveikatos specialistas. Svarbu įvertinti ne vieną simptomą, o visą žmogaus gyvenimo kontekstą: kada sunkumai prasidėjo, kaip dažnai kartojasi, kas juos sustiprina, ar yra savęs žalojimo rizika, kokios kitos būklės gali pasireikšti panašiai.

Ribinio asmenybės sutrikimo atpažinimas neturėtų tapti etikete, kuri žmogų apriboja. Priešingai – tinkamai suprasta diagnozė gali padėti pagaliau gauti aiškesnį paaiškinimą, mažiau save kaltinti ir pradėti mokytis įgūdžių, kurie realiai keičia gyvenimą.

Kaip ribinis asmenybės sutrikimas veikia kasdienį gyvenimą?

Ribinis asmenybės sutrikimas gali paveikti santykius, darbą, mokslus, savivertę ir kasdienius sprendimus. Žmogus dažnai gyvena su stipria vidine įtampa: jis gali labai norėti artumo, bet kartu bijoti būti atstumtas ar paliktas.

Artimuose santykiuose net nedidelės situacijos – neatsakyta žinutė, šaltesnis tonas, atšauktas susitikimas – gali būti išgyvenamos kaip rimtas atstūmimas. Dėl to žmogus gali reaguoti impulsyviai: pykti, atsitraukti, reikalauti patvirtinimo arba bijoti, kad santykiai tuoj nutrūks. Tai vargina ir patį žmogų, ir jo artimuosius.

Darbe ar moksluose sunkumų dažnai sukelia kritika, neaiškumas ir stresas. Pastaba dėl klaidos gali būti suprantama ne kaip konkreti pastaba, o kaip ženklas, kad žmogus yra nepakankamas ar nemėgstamas. Dėl to gali kilti nerimas, gėda, pyktis arba noras viską mesti.

Savivertė taip pat gali labai svyruoti. Vieną dieną žmogus jaučiasi reikalingas ir mylimas, kitą – niekam tikęs ar kaltas. Dažnai savęs vertinimas priklauso nuo kitų žmonių reakcijų, todėl kritika ar atstūmimas gali sukelti labai stiprų emocinį skausmą.

Kasdienybėje tai gali pasireikšti impulsyviais sprendimais: staigiais konfliktais, santykių nutraukimu, neapgalvotais pirkiniais, alkoholio vartojimu ar kitais veiksmais, kurie trumpam sumažina įtampą, bet vėliau sukelia kaltę ir pasekmes.

Svarbu žinoti, kad šie sunkumai nėra žmogaus „blogas būdas“. Dažnai tai ženklas, kad jam trūksta įgūdžių saugiai suvaldyti labai stiprias emocijas. Tinkama psichoterapija padeda atpažinti trigerius, sustoti prieš impulsyvų veiksmą, ramiau kalbėti apie poreikius ir kurti stabilesnius santykius.

Kodėl atsiranda ribinis asmenybės sutrikimas?

Ribinis asmenybės sutrikimas dažniausiai neturi vienos aiškios priežasties. Jis formuojasi dėl kelių veiksnių derinio: biologinio jautrumo, ankstyvųjų gyvenimo patirčių, santykių aplinkos, traumų ir išmoktų emocijų valdymo būdų.

Kai kurie žmonės nuo mažens būna jautresni emocijoms. Jie greičiau sureaguoja į stresą, stipriau išgyvena atstūmimą, sunkiau nusiramina po konflikto ar įtampos. Jei toks jautrumas susitinka su nesaugia, nepastovia ar emociškai skausminga aplinka, žmogui gali būti sunkiau išmokti stabiliai reguliuoti emocijas.

Riziką gali didinti vaikystėje patirtas emocinis apleistumas, patyčios, smurtas, netektys, nuolatiniai konfliktai šeimoje, nepastovūs santykiai ar trauminės patirtys. Tačiau svarbu pabrėžti: ne kiekvienas žmogus, patyręs traumą, turės ribinį asmenybės sutrikimą, ir ne kiekvienas žmogus, turintis šį sutrikimą, gali aiškiai įvardyti vieną traumą.

Šis sutrikimas nėra žmogaus kaltė. Taip pat tai nėra paprastas „blogo auklėjimo“ rezultatas. Dažniausiai kalbama apie sudėtingą jautrios nervų sistemos ir gyvenimo patirčių sąveiką.

„Žmonėms labai svarbu išgirsti, kad ribinis asmenybės sutrikimas nėra jų kaltė. Tai nereiškia, kad žmogus nenori keistis. Dažnai jis tiesiog ilgą laiką neturėjo saugių būdų susitvarkyti su labai stipriomis emocijomis.“ – dr. Emily Carter

Laiku suteikta pagalba gali pakeisti šį modelį. Psichoterapijoje žmogus mokosi suprasti savo reakcijas, atpažinti emocinius trigerius ir kurti naujus, saugesnius būdus reaguoti į stresą, santykių įtampą ar baimę būti paliktam.

Ribinis asmenybės sutrikimas ir santykiai

Ribinis asmenybės sutrikimas dažnai labiausiai išryškėja artimuose santykiuose. Žmogus gali labai norėti meilės, artumo ir saugumo, tačiau kartu stipriai bijoti būti paliktas, išduotas ar atstumtas.

Dėl šios baimės santykiai gali tapti labai intensyvūs. Vieną akimirką artimas žmogus gali atrodyti labai svarbus ir vienintelis suprantantis, o po konflikto ar nusivylimo – šaltas, abejingas ar keliantis grėsmę.

Tai nereiškia, kad jausmai netikri. Dažniau emocijos tiesiog tampa tokios stiprios, kad tuo metu pakeičia santykio suvokimą. Žmogus gali rašyti daug žinučių, prašyti patvirtinimo, bijoti nutolimo arba pats atsitraukti, kad nebūtų paliktas.

Artimiesiems svarbu suprasti, kad toks elgesys dažnai kyla iš baimės ir emocinio skausmo, bet kartu būtina išlaikyti aiškias ribas. Sveiki santykiai reikalauja ir empatijos, ir nuoseklumo.

„Santykiuose su žmogumi, turinčiu ribinį asmenybės sutrikimą, svarbu derinti supratimą su aiškiomis ribomis. Empatija padeda jaustis išgirstam, o ribos saugo abi puses.“ – dr. Michael Turner

Gydymo metu žmogus mokosi atpažinti savo baimes, kalbėti apie poreikius ramiau ir sustoti prieš impulsyvias reakcijas. Nuosekli pagalba gali sumažinti konfliktus ir padėti kurti stabilesnius, saugesnius santykius.

Ribinis asmenybės sutrikimas: ką gali duoti atpažinimas ir kokios rizikos kyla negydant?

Ribinio asmenybės sutrikimo atpažinimas gali būti labai svarbus žingsnis. Žmogus pagaliau gali suprasti, kodėl emocijos kartais atrodo nevaldomos, kodėl santykiai taip greitai tampa skausmingi ir kodėl tam tikrose situacijose jis reaguoja impulsyviai.

Tai nėra etiketė ar nuosprendis. Tinkamai suprasta diagnozė gali padėti pasirinkti veiksmingą pagalbą, sumažinti kaltės jausmą ir pradėti mokytis naujų emocijų reguliavimo įgūdžių.

Svarbiausia – atpažinimas turėtų skatinti ne savęs kaltinimą, o pagalbos paiešką. Kuo anksčiau žmogus gauna tinkamą emocinę ir psichoterapinę pagalbą, tuo didesnė tikimybė sumažinti krizines reakcijas ir pagerinti gyvenimo kokybę.

Kaip nustatomas ribinis asmenybės sutrikimas?

Ribinį asmenybės sutrikimą nustato psichikos sveikatos specialistas – dažniausiai psichiatras, klinikinis psichologas arba psichoterapeutas. Diagnozė nėra nustatoma vien pagal vieną simptomą ar trumpą savijautos testą. Vertinama visa žmogaus emocijų, elgesio, santykių ir savęs suvokimo istorija.

Specialistas gali klausti apie nuotaikos svyravimus, baimę būti paliktam, santykių sunkumus, impulsyvumą, savęs žalojimą, tuštumos jausmą, ankstesnes traumas, šeimos istoriją ir kitas psichikos sveikatos problemas. Taip pat svarbu įvertinti, ar panašūs simptomai nėra susiję su depresija, bipoliniu sutrikimu, potrauminiu stresu, ADHD, priklausomybėmis ar kitomis būklėmis.

Savidiagnostika pagal interneto informaciją gali būti klaidinanti. Žmogus gali atpažinti dalį požymių, tačiau tai dar nereiškia, kad jis tikrai turi ribinį asmenybės sutrikimą. Panašūs simptomai gali atsirasti dėl stipraus streso, traumos, santykių krizės ar kitos psichikos sveikatos būklės.

„Diagnozė turėtų padėti žmogui geriau suprasti save, o ne tapti etikete. Svarbiausia ne vien pavadinimas, bet tai, kokios pagalbos žmogui reikia, kad jis jaustųsi saugiau ir stabiliau.“ – dr. Laura Bennett

Jei žmogus įtaria ribinį asmenybės sutrikimą, geriausias žingsnis – kreiptis į psichikos sveikatos specialistą. Tinkamas įvertinimas padeda atskirti panašias būkles ir parinkti pagalbą, kuri labiausiai atitinka konkretaus žmogaus poreikius.

Su kuo ribinis asmenybės sutrikimas gali būti painiojamas?

Ribinis asmenybės sutrikimas gali būti painiojamas su kitomis psichikos sveikatos būklėmis, nes kai kurie simptomai sutampa: nuotaikos svyravimai, nerimas, impulsyvumas, savęs nuvertinimas ar santykių sunkumai. Vis dėlto priežastys, simptomų trukmė ir gydymo kryptis gali skirtis.

Šis atskyrimas svarbus todėl, kad skirtingoms būklėms gali reikėti skirtingo gydymo. Pavyzdžiui, bipoliniam sutrikimui dažnai svarbus medikamentinis nuotaikos stabilizavimas, o ribinio asmenybės sutrikimo gydymo pagrindas dažniausiai yra psichoterapija.

Todėl žmogui nereikėtų bandyti sau galutinai nustatyti diagnozės vien pagal simptomų aprašymą. Jei emocijų svyravimai, santykių sunkumai ar impulsyvumas kartojasi ir trikdo gyvenimą, verta kreiptis į psichikos sveikatos specialistą.

Ribinis asmenybės sutrikimas ir savęs žalojimas: kada būtina skubi pagalba?

Kai kuriems žmonėms ribinis asmenybės sutrikimas gali būti susijęs su savęs žalojimu, mintimis apie savižudybę ar stipriu noru „dingti“, „nebejausti“ arba „viską užbaigti“. Apie tai būtina kalbėti rimtai ir be kaltinimo.

Savęs žalojimas ne visada reiškia norą mirti. Kartais tai būna bandymas sumažinti nepakeliamą vidinę įtampą. Tačiau bet koks savęs žalojimas yra svarbus signalas, kad žmogui reikia pagalbos ir saugesnių būdų susitvarkyti su emociniu skausmu.

Skubios pagalbos reikia, jei žmogus:

• kalba apie savižudybę ar planuoja sau pakenkti;
• jaučiasi negalintis išlikti saugus;
• yra apsvaigęs ir impulsyvus;
• neseniai save žalojosi;
• atsisako likti su artimu žmogumi ar specialistu krizės metu.

Tokiais atvejais nereikėtų laukti, kol „praeis savaime“. Svarbu kreiptis į skubią pagalbą, psichikos sveikatos specialistą arba būti šalia žmogaus, kol jam suteikiama pagalba.

„Kai žmogus kalba apie savižudybę ar savęs žalojimą, tai visada reikia vertinti rimtai. Net jei jis anksčiau yra taip sakęs, kiekviena krizė gali būti pavojinga ir verta greitos pagalbos.“ – dr. James Whitmore

Artimiesiems svarbiausia nereaguoti pašaipiai, negėdinti ir nesakyti „tu tik nori dėmesio“. Geriau kalbėti ramiai: „Aš matau, kad tau labai sunku. Aš noriu padėti tau išlikti saugiam.“ Toks atsakas gali sumažinti vienišumo jausmą ir padėti žmogui priimti pagalbą.

Kaip gydomas ribinis asmenybės sutrikimas?

Ribinio asmenybės sutrikimo gydymas dažniausiai remiasi psichoterapija. Tai nėra greitas procesas, tačiau nuoseklus darbas gali padėti žmogui geriau suprasti savo emocijas, sumažinti impulsyvias reakcijas ir kurti stabilesnius santykius.

Pagrindinis gydymo tikslas – ne „pakeisti žmogaus asmenybę“, o padėti jam saugiau išbūti su stipriomis emocijomis, atpažinti savo reakcijas ir pasirinkti mažiau žalingą elgesį.

Psichoterapija

Psichoterapija yra svarbiausia pagalbos forma. Jos metu žmogus mokosi suprasti, kas sukelia stiprias emocines reakcijas, kaip atpažinti pirmuosius krizės ženklus ir kaip sustoti prieš impulsyvų veiksmą.

Dažnai taikomi šie metodai:

• dialektinė elgesio terapija;
• kognityvinė elgesio terapija;
• mentalizacija grįsta terapija;
• schemų terapija;
• individuali arba grupinė psichoterapija.

Ypač svarbu, kad terapija būtų nuosekli. Žmogui gali prireikti laiko, kol atsiras pasitikėjimas specialistu, todėl gydymo pradžioje galimi svyravimai, abejonės ar noras nutraukti pagalbą.

Vaistai

Vaistai paprastai nėra pagrindinis ribinio asmenybės sutrikimo gydymo būdas. Jie gali būti skiriami tada, kai kartu pasireiškia depresija, nerimas, nemiga, stiprus emocinis dirglumas ar kitos psichikos sveikatos problemos.

Svarbu suprasti, kad vaistai dažniausiai nepašalina pagrindinių santykių, savęs vertinimo ar emocijų reguliavimo sunkumų. Todėl net vartojant vaistus dažnai reikalinga psichoterapija.

„Gydymas padeda žmogui ne paneigti savo jautrumą, o išmokti su juo gyventi saugiau. Kai žmogus pradeda suprasti savo emocijas, atsiranda daugiau pasirinkimo ir mažiau automatinės reakcijos.“ – dr. Anna Richardson

Gydymo trukmė

Ribinio asmenybės sutrikimo gydymas dažniausiai užtrunka. Pokyčiai vyksta palaipsniui: pirmiausia žmogus mokosi atpažinti savo emocijas, vėliau – jas reguliuoti, o ilgainiui – kitaip elgtis santykiuose ir krizių metu.

Svarbu nesitikėti, kad viskas pasikeis per kelias savaites. Net maži pokyčiai, pavyzdžiui, gebėjimas sustoti prieš konfliktą ar paprašyti pagalbos vietoje savęs žalojimo, yra labai reikšmingi sveikimo ženklai.

Ką žmogus gali daryti pats, kai emocijos tampa labai stiprios?

Kai emocijos tampa labai stiprios, žmogui gali atrodyti, kad jis privalo veikti tuoj pat: parašyti žinutę, nutraukti santykį, šaukti, save kaltinti ar kaip nors sumažinti vidinę įtampą. Tokiais momentais svarbiausias tikslas – ne iš karto „išspręsti visą gyvenimą“, o saugiai išbūti krizę.

Pirmas žingsnis – atpažinti, kad tai emocinė banga. Ji gali būti labai stipri, bet dažniausiai nėra pastovi. Padeda sau pasakyti: „Dabar man labai sunku, bet ši būsena praeis. Man nereikia priimti didelių sprendimų šią minutę.“

Gali padėti keli paprasti veiksmai:

• trumpam atsitraukti nuo konflikto;
• lėtai kvėpuoti ir sutelkti dėmesį į kūną;
• išgerti vandens, nusiprausti veidą vėsiu vandeniu;
• parašyti žinutę patikimam žmogui, bet ne siųsti impulsyvių kaltinimų;
• užrašyti, kas įvyko, ką žmogus jaučia ir ko jam dabar reikia;
• vengti alkoholio ar kitų medžiagų, kurios gali sustiprinti impulsyvumą.

Svarbu turėti ir asmeninį krizės planą. Jame galima iš anksto susirašyti, kas padeda nusiraminti, kam galima paskambinti, kokių veiksmų geriau nedaryti ir kur kreiptis, jei žmogus nebesijaučia saugus.

„Krizės metu žmogui nereikia būti tobulai ramiam. Pakanka laimėti kelias minutes tarp emocijos ir veiksmo – būtent ten atsiranda galimybė pasirinkti saugesnį žingsnį.“ – dr. Daniel Moore

Jei kyla noras save žaloti ar žmogus jaučiasi negalintis išlikti saugus, savipagalbos priemonių nepakanka. Tokiu atveju būtina kreiptis į artimą žmogų, psichikos sveikatos specialistą ar skubią pagalbą.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)