Adenoma ir tubulinė adenoma – pagrindiniai skirtumai bei diagnostika

Adenoma – tai gerybinis navikas, susiformuojantis iš liaukinio epitelio ląstelių. Nors pats terminas dažnai sukelia nerimą, svarbu suprasti, kad adenoma nėra vėžys. Tačiau kai kurios adenomų rūšys laikomos ikivėžiniais pakitimais, todėl jų nustatymas ir tinkamas stebėjimas yra itin svarbūs siekiant sumažinti tam tikrų onkologinių ligų riziką.

Viena dažniausiai diagnozuojamų storosios žarnos adenomų yra tubulinė adenoma. Ji dažniausiai aptinkama atliekant profilaktinę kolonoskopiją arba tiriant pacientus dėl virškinimo sistemos simptomų. Nors dauguma tubulinių adenomų nesukelia jokių nusiskundimų ir ilgą laiką lieka nepastebėtos, dalis jų laikui bėgant gali progresuoti ir virsti piktybiniais pakitimais.

Daugelis pacientų, gavę kolonoskopijos ar histologinio tyrimo atsakymą, susiduria su neaiškiais medicininiais terminais ir natūraliai ima ieškoti atsakymų: kuo skiriasi adenoma nuo tubulinės adenomos, ar ši diagnozė pavojinga, kokia yra vėžio rizika ir kokių papildomų tyrimų gali prireikti. Šių klausimų supratimas padeda ne tik sumažinti nerimą, bet ir priimti informuotus sprendimus dėl tolimesnio ištyrimo bei gydymo.

Kas yra adenoma?

Adenoma – tai gerybinis navikas, susiformuojantis iš liaukinio epitelio ląstelių. Liaukinis audinys organizme atsakingas už įvairių medžiagų gamybą ir išskyrimą, todėl adenomos gali atsirasti skirtinguose organuose, kuriuose yra tokių ląstelių. Dažniausiai adenomos nustatomos storojoje žarnoje, tačiau jos taip pat gali būti aptinkamos skydliaukėje, hipofizėje, antinksčiuose, prostatoje ar kepenyse.

Svarbu suprasti, kad adenoma nėra vėžys. Tai gerybinis darinys, kuris dažniausiai auga lėtai ir ilgą laiką nesukelia jokių simptomų. Tačiau kai kurios adenomos gali tapti ikivėžiniais pakitimais, todėl jų aptikimas ir stebėjimas yra svarbi vėžio prevencijos dalis.

Adenomos klasifikuojamos pagal jų vietą organizme, dydį, mikroskopinę struktūrą ir ląstelių pakitimų laipsnį. Būtent šie veiksniai lemia, kokia yra piktybinės transformacijos rizika ir kokios gydymo ar stebėjimo priemonės bus rekomenduojamos pacientui.

„Dauguma adenomų aptinkamos atsitiktinai atliekant profilaktinius tyrimus. Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl prevencinės programos ir reguliarios patikros gali padėti užkirsti kelią rimtesnėms ligoms ateityje“, – aiškina gastroenterologas dr. David A. Johnson.

Nors adenomos gali susiformuoti įvairiuose organuose, jų biologinis elgesys nėra vienodas. Pavyzdžiui, nedidelė skydliaukės adenoma dažnai daugelį metų išlieka nepakitusi, tuo tarpu kai kurios storosios žarnos adenomos laikui bėgant gali pereiti į piktybinį procesą.

Žemiau pateiktoje lentelėje pateikiamos dažniausiai pasitaikančios adenomų rūšys ir jų ypatybės.

Nors terminas „adenoma“ apima daugybę skirtingų gerybinių navikų, storosios žarnos adenomos sulaukia ypatingo gydytojų dėmesio. Taip yra todėl, kad būtent jos gali būti pirmasis etapas vadinamojoje adenomos–karcinomos grandinėje, kuri daliai pacientų ilgainiui gali baigtis storosios žarnos vėžio išsivystymu.

Kas yra tubulinė adenoma?

Tubulinė adenoma yra dažniausia storosios žarnos adenomos rūšis. Ji susidaro iš žarnyno gleivinės liaukinių ląstelių ir mikroskopiškai pasižymi vamzdelių (tubulių) struktūra, nuo kurios ir kilo jos pavadinimas. Būtent dėl šios struktūros patologai, ištyrę pašalintą polipą mikroskopu, gali nustatyti tikslią diagnozę.

Dažniausiai tubulinė adenoma atrodo kaip nedidelis polipas, iškilęs virš žarnyno gleivinės paviršiaus. Ji gali būti aptinkama bet kurioje storosios žarnos dalyje, tačiau dažniau randama sigmoidinėje ir tiesiojoje žarnoje.

Dauguma tubulinių adenomų nesukelia jokių simptomų. Dėl šios priežasties jos dažniausiai nustatomos profilaktinės kolonoskopijos metu. Tik didesni dariniai kartais gali sukelti kraujavimą iš žarnyno, pakitusį tuštinimąsi ar geležies stokos anemiją.

Svarbu suprasti, kad tubulinė adenoma nėra storosios žarnos vėžys. Vis dėlto ji laikoma ikivėžiniu pakitimu, nes dalis tokių darinių per daugelį metų gali transformuotis į piktybinį naviką.

„Didžioji dauguma storosios žarnos vėžio atvejų prasideda nuo mažų adenominių polipų. Būtent todėl jų pašalinimas kolonoskopijos metu yra viena efektyviausių storosios žarnos vėžio prevencijos priemonių“, – pabrėžia gastroenterologas dr. Douglas K. Rex.

Tubulinės adenomos rizika nėra vienoda visiems pacientams. Gydytojai vertina keletą svarbių kriterijų:

• adenomos dydį;
• adenomų skaičių;
• displazijos laipsnį;
• paciento amžių;
• šeiminę storosios žarnos vėžio anamnezę;
• kitus kolonoskopijos metu rastus pakitimus.

Kuo adenoma didesnė ir kuo ryškesni ląstelių pakitimai, tuo didesnė tikimybė, kad ateityje ji galėtų progresuoti. Dėl šios priežasties beveik visos aptiktos tubulinės adenomos rekomenduojamos pašalinti ir ištirti histologiškai.

Adenoma ir tubulinė adenoma: pagrindiniai skirtumai

Nors terminai „adenoma“ ir „tubulinė adenoma“ dažnai vartojami kartu, jie nėra visiškai tapatūs. Adenoma yra bendrinis medicininis terminas, apibūdinantis gerybinį liaukinio audinio naviką, o tubulinė adenoma – konkreti adenomos rūšis, dažniausiai aptinkama storojoje žarnoje.

Paprastai tariant, kiekviena tubulinė adenoma yra adenoma, tačiau ne kiekviena adenoma yra tubulinė adenoma. Šis skirtumas svarbus todėl, kad skirtingų rūšių adenomos pasižymi nevienoda piktybėjimo rizika ir reikalauja skirtingos stebėsenos.

Dažniausiai pacientai su terminu „tubulinė adenoma“ susiduria gavę kolonoskopijos arba histologinio tyrimo atsakymą. Tokiu atveju diagnozė apibūdina ne tik patį darinį, bet ir jo mikroskopinę struktūrą, kuri leidžia įvertinti būsimą riziką.

Nors dauguma tubulinių adenomų niekada netampa vėžiu, jų pašalinimas ir reguliari stebėsena leidžia reikšmingai sumažinti kolorektalinio vėžio išsivystymo tikimybę. Todėl gavus tokią diagnozę svarbu nepanikuoti, bet laikytis gydytojo rekomenduojamo stebėjimo plano.

Kaip diagnozuojama adenoma ir tubulinė adenoma?

Adenomos ir tubulinės adenomos dažniausiai nustatomos atliekant kolonoskopiją. Tai tyrimas, kurio metu gydytojas specialiu lanksčiu endoskopu apžiūri storosios žarnos gleivinę ir gali aptikti net labai mažus polipus, kurie nesukelia jokių simptomų. Dažnai pacientas apie adenomos buvimą sužino visiškai atsitiktinai profilaktinės patikros metu.

Kolonoskopijos metu aptiktas polipas paprastai iš karto pašalinamas. Tačiau vien tik vizualaus vaizdo nepakanka tiksliai diagnozei nustatyti. Galutinį atsakymą pateikia histologinis tyrimas, kai patologas mikroskopu įvertina pašalinto darinio ląsteles ir nustato, ar tai buvo tubulinė adenoma, vilozinė adenoma, hiperplastinis polipas ar kitas pakitimas.

Būtent histologinis tyrimas leidžia įvertinti ir vieną svarbiausių rodiklių – displazijos laipsnį, kuris parodo, kiek pakitusios yra adenomos ląstelės ir kokia gali būti būsima piktybinės transformacijos rizika.

Kokie tyrimai atliekami nustačius tubulinę adenomą?

Nustačius tubulinę adenomą, vien diagnozės patvirtinimo nepakanka. Gydytojui svarbu įvertinti, kokia yra konkretaus paciento rizika ateityje susirgti storosios žarnos vėžiu arba susidurti su naujų adenomų atsiradimu. Dėl šios priežasties po histologinio atsakymo dažnai sudaromas individualus stebėjimo planas.

Pirmiausia vertinami patologinio tyrimo rezultatai. Juose nurodoma adenomos rūšis, dydis, displazijos laipsnis ir tai, ar polipas buvo visiškai pašalintas. Ši informacija padeda nustatyti, kada reikėtų atlikti kitą kolonoskopiją.

Kai kuriais atvejais papildomų tyrimų neprireikia. Jei buvo nustatyta viena nedidelė tubulinė adenoma su žemo laipsnio displazija ir ji visiškai pašalinta, pacientui dažniausiai rekomenduojama kontrolinė kolonoskopija po kelių metų.

Tačiau esant didesnės rizikos požymiams gali būti reikalinga dažnesnė stebėsena.

„Svarbiausias veiksnys po adenomos pašalinimo yra tinkamas stebėjimas. Daugeliu atvejų būtent pakartotinės kolonoskopijos leidžia laiku aptikti naujus pakitimus ir užkirsti kelią vėžio vystymuisi“, – teigia gastroenterologas dr. Joseph C. Anderson.

Daliai pacientų, ypač jei randama daug adenomų arba yra stipri šeiminė storosios žarnos vėžio anamnezė, gali būti rekomenduojama genetinė konsultacija. Tai leidžia įvertinti paveldimų sindromų, tokių kaip šeiminė adenomatozinė polipozė ar Lyncho sindromas, tikimybę.

Svarbu suprasti, kad tubulinės adenomos nustatymas dažniausiai nėra priežastis nerimauti dėl esamo vėžio. Kur kas dažniau tai yra signalas, kad pacientas priklauso didesnės rizikos grupei ir ateityje turėtų atidžiau rūpintis profilaktiniais tyrimais.

Kada adenoma tampa pavojinga?

Dauguma adenomų išlieka gerybinės ir niekada nevirsta vėžiu. Vis dėlto tam tikri požymiai rodo, kad piktybinės transformacijos rizika yra didesnė. Būtent dėl šios priežasties gydytojai vertina ne tik adenomos buvimą, bet ir jos biologines savybes.

Vienas svarbiausių rizikos veiksnių yra adenomos dydis. Tyrimai rodo, kad kuo polipas didesnis, tuo didesnė tikimybė, jog jame jau yra pažengusių ląstelių pakitimų arba jie gali atsirasti ateityje.

Taip pat labai svarbus displazijos laipsnis. Displazija reiškia nenormalų ląstelių vystymąsi. Žemo laipsnio displazija dažniausiai siejama su mažesne rizika, o aukšto laipsnio displazija laikoma rimtu įspėjamuoju ženklu.

Papildomą reikšmę turi ir adenomos histologinė struktūra. Tubulinės adenomos paprastai pasižymi mažesne rizika nei vilozinės arba tubulovilozinės adenomos.

Nors diagnozė „tubulinė adenoma“ daugeliui žmonių sukelia nerimą, dažniausiai ji reiškia, kad potencialiai pavojingas pakitimas buvo aptiktas laiku. Ankstyvas nustatymas ir pašalinimas leidžia reikšmingai sumažinti storosios žarnos vėžio riziką bei užtikrinti gerą ilgalaikę prognozę.

Gydymas ir stebėjimas

Daugeliu atvejų tubulinės adenomos gydymas prasideda ir baigiasi jos pašalinimu kolonoskopijos metu. Kadangi šie dariniai laikomi ikivėžiniais pakitimais, gydytojai dažniausiai rekomenduoja juos pašalinti net tada, kai pacientas nejaučia jokių simptomų.

Kolonoskopijos metu naudojami specialūs instrumentai leidžia saugiai pašalinti polipą ir tuo pačiu metu išsiųsti jį histologiniam ištyrimui. Procedūra dažniausiai atliekama ambulatoriškai, todėl pacientas tą pačią dieną gali grįžti namo.

Jeigu adenoma pašalinama visiškai, papildomo gydymo dažniausiai neprireikia. Vis dėlto tai nereiškia, kad problema niekada nepasikartos. Kai kuriems žmonėms ateityje gali susiformuoti naujos adenomos, todėl svarbi tampa reguliari stebėsena.

„Pacientai dažnai mano, kad pašalinus vieną polipą problema išspręsta visam laikui. Tačiau kai kuriems žmonėms būdingas didesnis polinkis formuoti naujus polipus, todėl kontrolinės kolonoskopijos išlieka labai svarbios“, – pažymi gastroenterologas dr. Douglas K. Rex.

Kada kreiptis į gydytoją?

Dažniausiai tubulinė adenoma nesukelia jokių simptomų ir aptinkama profilaktinės kolonoskopijos metu. Vis dėlto tam tikri požymiai gali signalizuoti apie žarnyno pakitimus ir turėtų paskatinti kreiptis į gydytoją.

Ypač svarbu neatidėlioti konsultacijos, jei pasireiškia:

• kraujas išmatose;
• nepaaiškinama mažakraujystė;
• ilgiau trunkantis vidurių užkietėjimas arba viduriavimas;
• nepaaiškinamas svorio kritimas;
• pilvo skausmai;
• nuolatinis pilvo pūtimas;
• pakitę tuštinimosi įpročiai.

Nors šie simptomai nebūtinai reiškia adenomą ar storosios žarnos vėžį, jie visada turėtų būti įvertinti gydytojo.

Ypatingas dėmesys rekomenduojamas žmonėms, kurių šeimoje buvo storosios žarnos vėžio atvejų. Tokiais atvejais profilaktiniai tyrimai dažnai pradedami anksčiau nei bendroje populiacijoje.

„Didžiausia klaida – laukti simptomų. Ankstyvos adenomos ir net ankstyvas storosios žarnos vėžys dažnai nesukelia jokių nusiskundimų, todėl profilaktinė patikra išlieka svarbiausiu apsaugos būdu“, – teigia gastroenterologas dr. David A. Johnson.

Laiku atlikta kolonoskopija leidžia ne tik diagnozuoti jau esamus pakitimus, bet ir juos pašalinti dar prieš išsivystant piktybiniam procesui. Dėl šios priežasties daugelyje šalių storosios žarnos vėžio prevencijos programos laikomos viena efektyviausių visuomenės sveikatos priemonių.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)