Pseudotrombocitopenija (trombocitų agregatai)

Pseudotrombocitopenija (trombocitų agregatai): kas tai yra?

Pseudotrombocitopenija – tai laboratorinė būklė, kai trombocitų (kraujo plokštelių) kiekis yra klaidingai sumažėjęs dėl trombocitų agregacijos (sulipimo) mėginyje. Nors atlikus tyrimus atrodo, kad trombocitų kiekis yra mažas, iš tikrųjų pacientui jų kiekis yra normalus, o klaidingas rezultatas atsiranda dėl techninių tyrimo ypatumų. Dažniausiai trombocitų agregacija atsiranda dėl EDTA – antikoagulianto, kuris naudojamas kraujo mėginiams, ir sukelia trombocitų sulipimą laboratorinių tyrimų metu.

Pseudotrombocitopenija yra svarbi diagnozuoti ir atskirti nuo tikrosios trombocitopenijos, nes netiksliai nustačius mažą trombocitų kiekį, gali būti taikomas netinkamas gydymas arba įvertinta klaidinga paciento būklė.

Kokia norma turi būti trombocitų tyrime suaugusiam?

Sveiko suaugusio žmogaus trombocitų kiekis kraujyje turėtų būti nuo 150 000 iki 450 000 ląstelių/µl. Jei tyrime nustatoma mažiau nei 150 000 ląstelių/µl, tai dažniausiai laikoma trombocitopenija. Tačiau jei nustatyta mažai trombocitų dėl agregacijos mėginyje, tai gali rodyti pseudotrombocitopeniją.

Kokia norma turi būti trombocitų tyrime vaikui?

Vaikams trombocitų normos yra panašios į suaugusiųjų normą:

  • 150 000–450 000 ląstelių/µl.

Nors pseudotrombocitopenija vaikams yra reta, kai kuriais atvejais gali pasitaikyti klaidingai mažų trombocitų rodmenų.

Ką rodo pseudotrombocitopenija ir kaip ją atskirti nuo tikrosios trombocitopenijos?

Pseudotrombocitopenija reiškia, kad kraujo tyrimo rezultatai klaidingai rodo trombocitų kiekio sumažėjimą, kai pacientui trombocitų lygis yra normalus. Pagrindinės priežastys ir ypatybės, padedančios atskirti pseudotrombocitopeniją nuo tikrosios trombocitopenijos:

  1. Trombocitų agregacija dėl EDTA: Dažniausia pseudotrombocitopenijos priežastis yra EDTA, naudojamo mėginiuose kaip antikoagulianto, poveikis. Šis junginys gali sukelti trombocitų sulipimą ir klaidingą rezultatą. Norint patvirtinti pseudotrombocitopeniją, gali būti naudojami alternatyvūs antikoaguliantai (pvz., citratas arba heparinas).
  2. Kraujo tepinėlio tyrimas: Atliekant kraujo tepinėlį ir tiriant mikroskopu, galima vizualiai įvertinti trombocitų agregaciją. Jei matomi trombocitų agregatai, tai dažniausiai patvirtina pseudotrombocitopeniją.
  3. Pakartotiniai tyrimai su kitu antikoaguliantu: Jei įtariama pseudotrombocitopenija, gali būti imamas naujas mėginys su kitu antikoaguliantu, pvz., citratu, kuris nesukelia agregacijos, ir patikrinamas trombocitų kiekis.
  4. Klinikinių simptomų nebuvimas: Trombocitopenijai būdingi simptomai, pvz., kraujavimas, kraujosruvos ar kraujavimas iš nosies, dažniausiai nepasireiškia pacientams su pseudotrombocitopenija.

Pseudotrombocitopenijos diagnostinė reikšmė

Nors pseudotrombocitopenija nėra pavojinga būklė, jos diagnostika yra svarbi, kad būtų išvengta klaidingų rezultatų interpretacijos. Neteisingai diagnozavus trombocitopeniją, pacientui gali būti skiriamas netinkamas gydymas, pvz., kraujo perpylimas ar kiti vaistai, kurie gali sukelti šalutinį poveikį. Tinkama diagnostika užtikrina, kad pacientas bus gydomas tik pagal tikruosius trombocitų rodmenis.

Šaltiniai

  1. https://www.sciencedirect.com/topics/medicine-and-dentistry/pseudothrombocytopenia#:~:text=The%20platelet%20aggregation%20in%20pseudothrombocytopenia,an%20epitope%20on%20glycoprotein%20IIb.
  2. https://academic.oup.com/labmed/article-abstract/41/8/483/2657601?redirectedFrom=fulltext&login=false