Leukocitozė yra padidėjęs baltųjų kraujo kūnelių (leukocitų) kiekis kraujyje, kuris dažnai rodo organizmo reakciją į infekcijas, uždegimus ar imuninės sistemos suaktyvėjimą. Mononuklearai, dar vadinami „virusiniais limfocitais“, yra specifinis leukocitų tipas, kurį sudaro didelės, branduolį turinčios ląstelės, tokios kaip limfocitai ir monocitai. Šios ląstelės dažniausiai padidėja sergant virusinėmis infekcijomis, ypač infekcine mononukleoze, kurią sukelia Epštein-Baro virusas (EBV).
Mononuklearų leukocitozė rodo, kad organizmas kovoja su virusine infekcija, nes šios ląstelės aktyviai reaguoja į virusinius antigenus ir padeda imuninei sistemai kovoti su infekcijos sukėlėjais.
Normaliomis sąlygomis mononuklearai sudaro apie 20–40% visų leukocitų arba nuo 1 iki 4 x 10⁹/l kraujyje. Šios normos ribos gali skirtis priklausomai nuo amžiaus ir sveikatos būklės, tačiau reikšmingas mononuklearų padidėjimas dažnai rodo virusinę infekciją arba imuninės sistemos atsaką į ją.
Vaikams mononuklearai paprastai sudaro apie 30–60% visų leukocitų arba nuo 1,5 iki 6 x 10⁹/l kraujyje. Vaikų imuninė sistema dar vystosi, todėl mononuklearų kiekis gali būti šiek tiek aukštesnis nei suaugusiųjų.
Padidėjęs mononuklearų kiekis suaugusiam, dar vadinamas mononukleozine leukocitoze arba limfocitoze, gali rodyti:
Padidėjęs mononuklearų kiekis rodo aktyvų imuninės sistemos atsaką į infekciją ar kitas sveikatos problemas, todėl dažnai reikalingi papildomi tyrimai priežasčiai nustatyti.
Vaikams padidėjęs mononuklearų kiekis gali rodyti:
Vaikams padidėjęs mononuklearų kiekis dažniausiai susijęs su virusinėmis infekcijomis ir reikalauja tolesnio gydytojo stebėjimo.
Sumažėjęs mononuklearų kiekis paprastai neturi didelės diagnostinės reikšmės ir gali atsirasti dėl:
Mažas mononuklearų kiekis paprastai nėra patologija, tačiau gali būti stebimas sergant tam tikromis ūmiomis infekcijomis ar nusilpus imuninei sistemai.