Infekcinės mononukleozės serologija
Infekcinės mononukleozės serologija: kas tai yra?
Infekcinė mononukleozė – tai virusinė infekcija, kurią dažniausiai sukelia Epštein-Barr virusas (EBV), priklausantis herpes virusų šeimai. Ši liga dažnai vadinama „bučinių liga“, nes ji dažniausiai perduodama per seiles. Infekcija dažniausiai pasireiškia paaugliams ir jauniems suaugusiems, tačiau ja galima užsikrėsti bet kuriame amžiuje.
Infekcinė mononukleozė paprastai sukelia simptomus, tokius kaip didelis nuovargis, gerklės skausmas, karščiavimas, limfmazgių patinimas, kartais gali pažeisti kepenis ir blužnį. Kadangi simptomai gali būti panašūs į kitų infekcijų, infekcinės mononukleozės diagnozei naudojama serologija – kraujo tyrimai, skirti nustatyti antikūnus, susijusius su EBV infekcija.
Kokia norma turi būti infekcinės mononukleozės serologijos tyrime suaugusiam?
Infekcinės mononukleozės serologijoje dažniausiai tiriami įvairūs Epštein-Barr viruso antikūnai. Priklausomai nuo ligos fazės, gali būti nustatyti skirtingi antikūnų tipai:
- EBV IgM antikūnai prieš viruso kapsidės antigeną (VCA-IgM):
- Šie antikūnai atsiranda ankstyvoje infekcijos fazėje ir rodo ūminę infekciją. Jie paprastai išnyksta per 4–6 savaites po užsikrėtimo.
- Norma: Neigiama (antikūnų nėra).
- Teigiama: Rodiklis, kad infekcija yra ūminė arba neseniai prasidėjusi.
- EBV IgG antikūnai prieš viruso kapsidės antigeną (VCA-IgG):
- Šie antikūnai atsiranda šiek tiek vėliau infekcijos metu ir paprastai išlieka visam gyvenimui. Jie rodo, kad organizmas jau susidūrė su EBV, ir tai gali reikšti tiek aktyvią, tiek persirgtą infekciją.
- Norma: Neigiama (jei nėra buvę kontakto su EBV).
- Teigiama: Rodo, kad asmuo yra užsikrėtęs EBV arba persirgo infekcija anksčiau.
- Antikūnai prieš ankstyvąjį antigeną (EA-IgG):
- EA-IgG antikūnai gali pasireikšti ankstyvoje infekcijos fazėje, tačiau dažniausiai jie rodo neseną arba reaktyvuotą infekciją.
- Norma: Neigiama.
- Teigiama: Rodo neseną arba reaktyvuotą infekciją.
- EBV branduolio antigeno (EBNA) IgG antikūnai:
- Šie antikūnai atsiranda vėliau po infekcijos ir išlieka visam gyvenimui. Jie rodo, kad infekcija įvyko praeityje ir dabar yra latentiniame (neaktyviame) etape.
- Norma: Neigiama (jei nėra buvę infekcijos).
- Teigiama: Rodo, kad infekcija buvo anksčiau.
Kokia norma turi būti infekcinės mononukleozės serologijos tyrime vaikui?
Vaikų infekcinės mononukleozės serologijos rezultatai yra panašūs į suaugusiųjų. Vaikams dažnai nustatoma IgM antikūnų, rodančių ūminę infekciją, tačiau tai priklauso nuo infekcijos fazės.
- EBV IgM (VCA-IgM): Teigiami tyrimo rezultatai rodo ūminę infekciją.
- EBV IgG (VCA-IgG): Jei šie antikūnai yra teigiami, tai rodo, kad vaikas jau turėjo kontaktą su virusu ir gali būti imunitetas.
- EBNA IgG: Teigiami rezultatai rodo praeities infekciją.
Ką rodo teigiami serologijos tyrimai?
Teigiami infekcinės mononukleozės serologijos tyrimai priklauso nuo to, kokie antikūnai yra aptikti:
- Teigiamas VCA-IgM rodo, kad pacientas serga ūmine infekcine mononukleoze. Tai dažniausiai rodo, kad infekcija prasidėjo neseniai.
- Teigiamas VCA-IgG rodo, kad asmuo buvo užsikrėtęs EBV virusu. Jei tik šis tyrimas yra teigiamas, gali būti, kad infekcija įvyko praeityje.
- Teigiamas EA-IgG gali rodyti neseną ar aktyvią EBV infekciją. Kartais jis randamas reaktyvavus latentinį EBV virusą.
- Teigiamas EBNA IgG rodo, kad infekcija įvyko praeityje ir dabar yra neaktyvi.
Ką rodo neigiami serologijos tyrimai?
Neigiami serologijos tyrimai paprastai rodo, kad pacientas nėra užsikrėtęs arba neturėjo kontakto su Epštein-Barr virusu.
- Neigiamas VCA-IgM: Rodo, kad nėra ūminės infekcijos.
- Neigiamas VCA-IgG ir EBNA IgG: Rodo, kad pacientas niekada nebuvo užsikrėtęs EBV virusu.
Tačiau jei infekcija yra labai ankstyvojoje fazėje, gali būti, kad antikūnų lygis dar nepakilo iki aptinkamo lygio, todėl gali reikėti pakartoti tyrimus po tam tikro laiko.
Infekcinės mononukleozės serologijos reikšmė
Infekcinės mononukleozės serologija leidžia gydytojui tiksliai nustatyti EBV infekcijos stadiją ir padėti diferencijuoti ūminę infekciją nuo praeities ar latentinės būklės. Teisinga diagnozė gali padėti sumažinti komplikacijų riziką ir užtikrinti, kad būtų skiriamas tinkamas gydymas.
