Inkstų uždegimas – priežastys, simptomai ir kaip gydyti?

Inkstų uždegimas – tai bendra sąvoka, apimanti įvairias inkstų pažeidimo formas, kurias sukelia infekcijos, autoimuniniai procesai arba lėtinės ligos. Ši būklė gali būti pavojinga, jei nėra laiku diagnozuojama ir tinkamai gydoma, nes ilgainiui gali sutrikti viena svarbiausių organizmo funkcijų – kraujo filtravimas.

Inkstai yra poriniai organai, esantys užpakalinėje pilvo sienelėje, maždaug ties juosmeniu. Jie kiekvieną dieną perfiltruoja apie 150 litrų kraujo, išskirdami nereikalingas medžiagas ir palaikydami organizmo skysčių bei elektrolitų pusiausvyrą. Kai inkstai uždegami, ši funkcija sutrinka – organizme gali pradėti kauptis toksinai, pakilti kraujospūdis, atsirasti baltymų ar kraujo šlapime.

Kas yra inkstų uždegimas?

Inkstų uždegimas gali būti įvairaus pobūdžio. Dažniausiai pasitaiko infekcinė forma, kai bakterijos patenka į inkstų audinį ir sukelia pūlingą uždegimą – šis atvejis vadinamas pielonefritu. Kita, retesnė, bet kliniškai svarbi forma – glomerulonefritas, atsirandantis dėl autoimuninių procesų, kai organizmas ima „pulti“ savo pačių inkstų audinį.

Abi formos gali būti ūminės arba lėtinės. Ūminis uždegimas dažniausiai pasireiškia staigiai, su temperatūra, skausmu ir aiškiais simptomais. Lėtinis uždegimas vystosi palaipsniui ir ilgainiui gali pažeisti inkstų struktūrą bei sumažinti jų funkciją – net iki inkstų nepakankamumo.

Pagrindinės inkstų uždegimo formos

Inkstų uždegimas – tai ne viena konkreti liga, o kelių skirtingų būklių bendrinis terminas. Klinikinėje praktikoje dažniausiai išskiriami pielonefritas ir glomerulonefritas, kurie skiriasi savo kilme, eiga ir gydymo taktika. Svarbu šias formas atskirti, nes klaidingai įvertinus uždegimo pobūdį galima praleisti tinkamą gydymą arba pavėluoti jį pradėti.

Pielonefritas – infekcinis inkstų uždegimas

Pielonefritas – tai bakterinės kilmės inkstų uždegimas, dažniausiai atsirandantis dėl pakilusios šlapimo takų infekcijos. Infekciją dažniausiai sukelia žarnyno bakterijos, tokios kaip Escherichia coli, kurios iš šlaplės kyla į šlapimo pūslę, o vėliau – iki inkstų.

Pielonefritas gali būti:

• Ūminis – staiga prasidedantis, su aukšta temperatūra, šaltkrėčiu, skausmu juosmens srityje
• Lėtinis – besikartojantis arba ilgai trunkantis uždegimas, kuris dažnai būna be aiškių simptomų, bet ilgainiui žaloja inkstų audinį

Moterys serga dažniau nei vyrai, nes jų šlaplė trumpesnė ir bakterijoms lengviau patekti į šlapimo takus. Riziką padidina nėštumas, cukrinis diabetas, šlapimo srovės sutrikimai, akmenys ar kateteriai.

Glomerulonefritas – autoimuninės kilmės uždegimas

Glomerulonefritas – tai autoimuninės prigimties uždegimas, kuris paveikia inkstų filtravimo vienetus – glomerulus. Tai sudėtingesnė, rečiau pasitaikanti, bet potencialiai pavojingesnė forma, dažnai susijusi su:

• Persirgtomis infekcijomis (pvz., streptokokiniu tonzilitu)
• Autoimuninėmis ligomis (pvz., sistemine raudonąja vilklige)
• Kraujagyslių uždegimais (vaskulitais)

Šio tipo uždegimas dažniau diagnozuojamas vaikams ir paaugliams, bet gali išsivystyti ir suaugusiems. Dažniausi požymiai – kraujo buvimas šlapime, patinimai, aukštas kraujospūdis, sumažėjęs šlapimo kiekis.

Glomerulonefritas gali būti:

• Ūminis – greitai išsivystantis po infekcijos
• Lėtinis – progresuojantis, dažnai be ryškių simptomų, bet sukeliantis inkstų funkcijos blogėjimą

Abi formos gali būti pavojingos, tačiau jų kilmė ir gydymo taktika skiriasi iš esmės. Todėl svarbu jas tiksliai atskirti jau diagnostikos metu.

Priežastys ir rizikos veiksniai

Inkstų uždegimą gali sukelti tiek išoriniai infekciniai veiksniai, tiek vidiniai organizmo procesai, įskaitant imuninės sistemos veiklos sutrikimus. Kiekvienai uždegimo formai – pielonefritui ar glomerulonefritui – būdingos skirtingos kilmės priežastys. Tačiau yra ir bendrų rizikos veiksnių, kurie padidina tikimybę susirgti.

Infekcinės priežastys

Bakterijos – pagrindinė ūminio pielonefrito priežastis. Dažniausiai uždegimą sukelia Escherichia coli bakterijos, kilusios iš žarnyno, kurios patenka į šlapimo takus ir iš ten – iki inkstų.

Infekcija gali kilti:

• Dėl šlapimo takų infekcijos, kuri nebuvo tinkamai išgydyta
• Nuo šlapimo susilaikymo (šlapimo srovės sutrikimo)
• Esant kateteriams, šlapimo pūslės akmenims, navikams ar įgimtiems defektams

Anatomija ir šlapimo takų ypatybės

Moterų šlaplė yra trumpesnė ir arčiau išangės, todėl joms dažniau pasitaiko kilusios infekcijos, pasiekiančios inkstus. Nėščiosioms papildomą riziką sukelia hormoniniai pokyčiai ir šlapimo sąstovis.

Vyrams padidėjęs prostatos liaukos dydis gali trukdyti normaliam šlapimo nutekėjimui, o tai skatina infekcijų vystymąsi.

Autoimuniniai sutrikimai

Glomerulonefritas dažniausiai išsivysto, kai imuninė sistema dėl tam tikrų priežasčių ima pulti savo organizmo audinius. Tai gali nutikti po:

• Streptokokinės infekcijos (pvz., anginos)
• Autoimuninių ligų, tokių kaip vilkligė, vaskulitas
• Genetinių polinkių, kai šeimoje būta inkstų ligų

Imuninė sistema gamina antikūnus, kurie „prisitvirtina“ prie inkstų glomerulų ir sukelia uždegimą.

Lėtinės ligos ir gyvenimo būdas

Kai kurios būklės ir įpročiai padidina tikimybę susirgti tiek infekcinės, tiek neinfekcinės kilmės nefritu:

• Cukrinis diabetas
• Hipertenzija (padidėjęs kraujospūdis)
• Nesaikingas analgetikų ar nefrotoksiškų vaistų vartojimas
• Silpnas imunitetas dėl chemoterapijos, ŽIV ar kitų veiksnių
• Nepakankama higiena, ypač vaikams ir pagyvenusiems žmonėms

Simptomai: kaip atpažinti inkstų uždegimą?

Inkstų uždegimo simptomai priklauso nuo to, ar liga yra ūminė, ar lėtinė, ir nuo to, ar uždegimas yra infekcinės, ar autoimuninės kilmės. Ūminis pielonefritas dažnai pasireiškia stipriais ir aiškiais simptomais, o glomerulonefritas gali būti klastingas, ilgą laiką nesukelti skausmo, bet lėtai ardyti inkstų struktūrą.

Ūminio pielonefrito simptomai

Ūminis pielonefritas prasideda staiga ir gali priminti gripą ar stiprią šlapimo takų infekciją. Svarbiausias išskirtinis bruožas – skausmas juosmens srityje, kuris dažnai būna vienašalis ir plinta link šono.

Dažniausi simptomai:

• Aukšta temperatūra (dažnai >38,5 °C) ir šaltkrėtis
• Skausmas nugaros apatinėje dalyje arba šone
• Dažnas ir skausmingas šlapinimasis (dizurija)
• Drumstas, tamsus ar blogo kvapo šlapimas
• Pykinimas, vėmimas, bendras silpnumas
• Kartais – kraujas šlapime (hematurija)

Simptomai gali išsivystyti per kelias valandas ar dienas. Jei uždegimas apima abu inkstus arba atsiranda komplikacijų, gali pasireikšti ir sąmonės sutrikimai, kraujospūdžio kritimas – tai jau sunki būklė, reikalaujanti hospitalizacijos.

Glomerulonefrito simptomai

Glomerulonefritas dažnai būna lėtesnės eigos, o pirmieji požymiai neretai nustatomi atsitiktinai – pavyzdžiui, atliekant profilaktinį šlapimo tyrimą. Tačiau liga vis tiek sukelia reikšmingus organizmo pokyčius, ypač jei ne gydoma.

Būdingi simptomai:

• Kraujo pėdsakai šlapime – šlapimas gali būti rožinis ar rusvas
• Baltymų netekimas šlapime – pasireiškia patinimais, ypač veide, aplink akis, kojose
• Padidėjęs kraujospūdis
• Sumažėjęs šlapimo kiekis
• Nuovargis, apetito stoka, bendras silpnumas

Vaikams dažnas simptomas – rytinis veido patinimas, kuris per dieną sumažėja. Suaugusiesiems dažniau pasireiškia aukštas kraujospūdis ar galvos skausmai.

Diagnostika: kaip nustatomas inkstų uždegimas?

Inkstų uždegimo diagnozė remiasi simptomų vertinimu, laboratoriniais kraujo ir šlapimo tyrimais, o prireikus – vaizdiniais tyrimais arba net inksto biopsija. Kuo anksčiau uždegimas nustatomas, tuo geresnė prognozė, ypač jei pavyksta užkirsti kelią nuolatiniams audinių pažeidimams.

Laboratoriniai tyrimai

Šlapimo tyrimas

Tai vienas pagrindinių tyrimų, leidžiantis įtarti ar patvirtinti inkstų uždegimą. Vertinami keli parametrai:

• Leukocitai (baltieji kraujo kūneliai) – padidėję rodo uždegimą
• Nitritai – jų buvimas rodo bakterinę infekciją
• Baltymai šlapime (proteinurija) – ypač svarbu glomerulonefrito atvejais
• Eritrocitai (raudonieji kraujo kūneliai) – kraujo pėdsakai būdingi abiem formoms
• Šlapimo kultūra (pasėlis) – leidžia nustatyti infekcijos sukėlėją ir jo jautrumą antibiotikams

Kraujo tyrimai

• C reaktyvusis baltymas (CRB) ir leukocitų skaičius – uždegimo rodikliai
• Kreatininas ir šlapalas – inkstų funkcijos įvertinimas
• GFR (glomerulų filtracijos greitis) – kiek inkstai efektyviai filtruoja kraują
• Imunologiniai žymenys – jei įtariamas glomerulonefritas (ANA, anti-DNA, ASO titrai)

Vaizdiniai tyrimai

Inkstų echoskopija (ultragarsas)

Naudojama nustatyti inkstų dydį, formą, galimus šlapimo sąstovius, akmenis ar pūlingas sankaupas. Gali padėti atskirti ūminį ir lėtinį uždegimą, ypač kai pasireiškia vienašalis skausmas ar įtariama obstrukcija.

Kompiuterinė tomografija (KT)

Naudojama sudėtingesniais atvejais, kai įtariamas pūlinys, navikas ar inksto anatomijos pokyčiai, trukdantys šlapimo nutekėjimui.

Inksto biopsija

Atliekama tais atvejais, kai įtariamas glomerulonefritas ar kitos nefrologinės būklės, kurių neįmanoma tiksliai įvertinti laboratoriniais tyrimais. Tai invazinė, bet labai vertinga procedūra, leidžianti gauti aiškų diagnozės patvirtinimą ir pasirinkti tikslingą gydymą.

Gydymas: kaip gydyti inkstų uždegimą?

Inkstų uždegimas – tai rimta medicininė būklė, todėl savigyda yra nepriimtina. Gydymo planas sudaromas individualiai, remiantis laboratoriniais ir instrumentiniais tyrimais, taip pat paciento bendra sveikatos būkle. Svarbiausias gydymo tikslas – pašalinti uždegimo priežastį, apsaugoti inkstų funkciją ir užkirsti kelią komplikacijoms.

Ūminio pielonefrito gydymas

Antibiotikai – pagrindinis gydymo pagrindas

Kadangi ūminis pielonefritas dažniausiai yra bakterinės kilmės, gydymas visada pradedamas empiriniais plataus spektro antibiotikais, vėliau koreguojant pagal pasėlio atsakymus. Įprastai skiriami:

• Amoksicilinas su klavulano rūgštimi
• Cefalosporinai (pvz., cefuroksimas, ceftriaksonas)
• Fluorochinolonai (pvz., ciprofloxacinas) – suaugusiems, jei nėra kontraindikacijų

Gydymas trunka nuo 7 iki 14 dienų, priklausomai nuo klinikinės eigos. Sunkesniais atvejais pacientai hospitalizuojami ir antibiotikai skiriami į veną.

Simptominė terapija

• Karščiavimui mažinti: paracetamolis arba ibuprofenas
• Pakankamas skysčių vartojimas, siekiant palaikyti šlapimo tėkmę
• Poilsis ir fizinio aktyvumo ribojimas kol praeina pagrindiniai simptomai

Svarbu nepertraukti antibiotikų kurso anksčiau laiko, net jei savijauta pagerėja – kitaip liga gali pasikartoti ar išsivystyti atsparumas.

Lėtinio pielonefrito valdymas

Lėtinis pielonefritas dažniausiai susijęs su struktūrinėmis šlapimo takų problemomis, todėl be antibiotikų gali prireikti:

• Šlapimo takų korekcijos operacijų
• Ilgalaikio antibakterinio gydymo mažomis dozėmis
• Periodinių profilaktinių pasėlių ir tyrimų

Kuo anksčiau identifikuojama lėtinė forma, tuo daugiau šansų išvengti nuolatinio inkstų audinio pažeidimo.

Glomerulonefrito gydymas

Kadangi glomerulonefritas dažniausiai yra autoimuninės kilmės, antibiotikai čia neveiksmingi. Gydymas orientuotas į imuninės sistemos slopinimą ir uždegiminės reakcijos suvaldymą.

Pagrindiniai gydymo metodai

• Kortikosteroidai (pvz., prednizolonas) – mažina uždegimą ir imuninių kompleksų kaupimąsi
• Imunosupresantai (pvz., ciklofosfamidas, mikofenolatas) – kai steroidų nepakanka
• AKF inhibitoriai arba ARB grupės vaistai – apsaugo inkstus nuo baltymų netekimo ir mažina kraujospūdį
• Diuretikai – mažina patinimus ir palaiko skysčių pusiausvyrą

Gydymas yra ilgas, dažnai trunkantis mėnesius ar metus, todėl pacientui būtina būti nuolat stebimam nefrologo. Kai kuriais atvejais, kai gydymas neveiksmingas, liga progresuoja iki lėtinio inkstų nepakankamumo.

Kada būtina nedelsti ir kreiptis į gydytoją?

Inkstų uždegimas nėra ta būklė, kurią galima „perlaukti“ namuose. Kai kurie simptomai rodo, kad uždegimas yra pažengęs arba komplikuotas, todėl būtina kuo skubiau kreiptis į gydytoją ar vykti į ligoninę.

Įspėjamieji požymiai:

• Aukšta temperatūra (virš 38,5 °C), kuri nepraeina 2–3 dienas
• Aštrus skausmas juosmens srityje, ypač jei vienpusis
• Pykinimas, vėmimas, galvos svaigimas
• Sumažėjęs šlapimo kiekis arba visai nesusidarantis šlapimas
• Pūlingas, drumstas arba kraujingas šlapimas
• Staigus veido ar galūnių patinimas
• Padidėjęs kraujospūdis, ypač jei anksčiau buvo normalus

Šie požymiai gali reikšti, kad inkstuose kaupiasi pūliai, vystosi infekcijos komplikacijos arba inkstų veikla smarkiai pablogėjusi.

Komplikacijos: kas gresia negydant?

Laiku nepradėjus gydymo, tiek ūminis, tiek lėtinis inkstų uždegimas gali sukelti rimtų ir negrįžtamų padarinių. Svarbu suvokti, kad inkstų audinys neatsistato – pažeistos struktūros ilgainiui virsta randiniu audiniu ir nebegali atlikti filtravimo funkcijos.

Dažniausios komplikacijos:

• Inkstų abscesas: Pūlinga sankaupa inksto audinyje, dažniausiai dėl negydyto pielonefrito. Gali reikalauti chirurginio drenažo.
• Lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas: Užsitęsęs uždegimas žaloja inkstų glomerulus – atsiranda filtravimo nepakankamumas, kuris gali progresuoti iki dializės poreikio ar net inkstų persodinimo.
• Sepsis: Jei bakterijos iš inksto patenka į kraują, gali išsivystyti sisteminė infekcija (kraujo užkrėtimas) – tai gyvybei pavojinga būklė, reikalaujanti skubios intensyvios terapijos.
• Hipertenzija: Pažeisti inkstai dažnai tampa aukšto kraujospūdžio priežastimi, kuri pati toliau blogina inkstų būklę – susidaro užburtas ratas.

Kaip pasirūpinti inkstais po persirgto uždegimo?

Po inkstų uždegimo būtina stebėti sveikatą ir laikytis prevencijos principų, kad liga nepasikartotų ar neprogresuotų. Tai ypač svarbu, jei uždegimas buvo stiprus arba dažnai kartojasi.

Ilgalaikė priežiūra

• Reguliarūs kraujo ir šlapimo tyrimai – stebėti inkstų funkcijos rodiklius
• Kontroliuoti kraujospūdį, ypač jei anksčiau jis buvo normalus
• Gerti pakankamai vandens, bet vengti per didelio skysčių kiekio esant edemoms
• Vengti vaistų, galinčių pakenkti inkstams – pvz., ilgalaikio nesteroidinių vaistų vartojimo
• Sveika mityba – mažiau druskos, saikingai baltymų, daugiau augalinių maisto produktų
• Vengti peršalimų ir infekcijų, stiprinti imunitetą

„Viena didžiausių klaidų, kurią daro žmonės pajutę skausmą šone ar matydami drumstą šlapimą – savarankiškas gydymas antibiotikais. Tai ne tik gali būti neveiksminga, bet ir apsunkina tikslią diagnozę. Kiekvienas inkstų uždegimo atvejis turi būti įvertintas gydytojo.“
— Dr. Jennifer Caudle, šeimos gydytoja ir osteopatė, Rowan University, JAV

Apibendrinimas

Inkstų uždegimas – tai rimta būklė, galinti turėti ilgalaikių pasekmių, jei nėra gydoma atsakingai. Tiek pielonefritas, tiek glomerulonefritas gali sukelti inkstų funkcijos pablogėjimą, tačiau ankstyva diagnostika ir tinkamas gydymas leidžia daugeliui pacientų visiškai pasveikti.

Svarbiausia – neignoruoti simptomų, nesigydyti savarankiškai ir laikytis paskirto gydymo režimo. Po persirgto uždegimo būtina toliau stebėti inkstų būklę, sekti kraujospūdį ir reguliariai atlikti šlapimo bei kraujo tyrimus.

Sveiki inkstai – tai ne tik komfortas, bet ir viso organizmo stabilumo pagrindas. Rūpinkimės inkstais nuosekliai ir atsakingai.

Dažniausiai užduodami klausimai apie inkstų uždegimą