Viktorija Maneikienė

Yra toks interviu, kuriame jau padorų stažą turinčių psichiatrų klausiama, kiek pacientų jie turėjo. Atsakymas – „Oi, daug…“ Nu taip, daug. Klausimas tęsiasi: „Ir kiek jų išgydėt?“
…
Lengvas pasimetimas.
Ir pasirodo – tai labai juokingas klausimas.
Aš ne apie tai, ką psichiatro profesijos atstovas išsprendžia, ką išgydo. O apie tai, kaip pasilieka su tavimi ten, kur niekas neišspręsta. Ne tam, kad spręstų, o kad tu neliktum vienas priimdamas pirmą, antrą, dešimtą, trisdešimt septintą sprendimą. Kad neliktum vienas, kai eilinį kartą nuspręsi nieko nespręst. Kai pametęs viską antrą kartą priiminėsi pirmą, antrą, trisdešimt septintą sprendimą. Kai šį ciklą kartosi trečią, ketvirtą, penktą, keturiasdešimt aštuntą kartą.
Keturiasdešimt aštuoni kartai, kiekviename jų – trisdešimt septyni sprendimai.
Tūkstantis septyni šimtai septyniasdešimt šeši kartai, kuriuose nebuvai vienas.
Tūkstantis septyni šimtai septyniasdešimt šeši išgydymai viename žmoguje.
Tokį kiekį, tų įkirių pasikartojimų, išgyventi nėra paprasta. Ir juos išgyvena ne tik pacientas, bet ir jo gydytojas. Lyderis, ne bosas.
Tuo tarpu kitas gydytojas išrašo tūkstantis septyni šimtai septyniasdešimt šeštąją tabletę, nė nepaklausdamas, ką tu jauti.
Bet jis – kompetentingas. Jis paklausia, kaip jaučiasi vaistai tavyje.
Ir jis juokiasi, paklaustas, kiek pacientų išgydė.
Ir aš visai mielai nerašyčiau šio atsiliepimo, nekurčiau sau eilių į ateitį. Slėpčiau kaip lobį, kuriuo nenoriu dalintis. Slėpčiau – kaip tėvas pinigus kojinėj.
Bet stovėti šio žmogaus eilėje – jau yra privilegija.

Nuostabus žmogus ir nuostabi gydytoja. Labai empatiška, šiltai ir dėmesingai bendraujanti, pirmo vizito metu skyrė net 45 minutes išsiaiškinti ne tik problemai, bet ir geriau suprasti, kas vyksta mano gyvenime, koks žmogus esu, klausė asmeninių dalykų, kurie leido pasijusti matomai ir girdimai, kad manimi domimasi. Puikiai parinkti vaistai, toliau bendraujame palaikomosiose konsultacijose, gydytoja įsitraukusi į gydymo procesą ir lanksčiai reaguoja į mano atsiliepimus apie gydymą. Tiksliai perprato būseną ir visko nepaliko tik vaistams, įvertino ir priminė psichoterapijos svarbą mano atveju. Didžiausios sėkmės, kantrybės ir sveikatos pačiai gydytojai.

Pradžioje šiek tiek sunerimau, nes specialistė labai jauno amžiaus. Tačiau tokio dėmesingumo ir atjautos daktarų Lietuvos medicinoje šiais laikais likę išties nedaug. Žemai lenkiu galva prieš šią Daktarę.

Man ji patiko kaip gydytoja, labai siltai bendravo ir isvis bendravo, kas retai pasitaiko tarp psichiatru. ji isigilino i problema, mastydama uzbegdavo man uz akiu mintim i prieki, net kvailokas jauciausi su ja bendraudamas, nes jos iq manau labai aukstas, as vaikstau su 135-145 iq ir jos didesnis, jauciu is bendravimo