Autofonija: kas tai ir kodėl girdimas savo balsas ausyje?

Autofonija – tai būklė, kai žmogus neįprastai garsiai girdi savo pačio balsą, kvėpavimą ar net žingsnius vienoje ar abiejose ausyse. Šis pojūtis gali būti labai trikdantis, kai kuriems net sukelia paniką ar sunkumų susikoncentruoti. Nors pati autofonija nėra liga, ji dažniausiai signalizuoja apie tam tikrus ausies ar klausos takų sutrikimus, kuriuos verta išsiaiškinti.

Autofonija dažniausiai siejama su trimis priežastimis: klausomojo vamzdžio disfunkcija, vidurinės ausies problemomis arba retu, bet gerai aprašytu „atviru“ klausomuoju vamzdžiu (patulous Eustachian tube). Tai būklė, kai klausomasis vamzdis lieka per daug praviras, todėl garsas rezonuoja galvoje.

Kas yra autofonija?

Autofonija – tai neįprastas vidinis garso rezonansas, kai žmogus pradeda girdėti save daug garsiau nei įprastai. Dalis žmonių skundžiasi, kad balsas skamba tarsi iš „skardinės“, kiti teigia girdintys net kvėpavimo oro judėjimą nosyje ar spragsėjimą ryjant.

Autofonija atsiranda dėl to, kad ausyje ar klausomajame vamzdyje pasikeičia slėgio balansas, todėl garsas, vietoj to, kad būtų slopinamas, sustiprinamas ir grąžinamas į vidų.

Otorinolaringologas dr. Dennis Poe, vienas žymiausių klausomojo vamzdžio sutrikimų tyrėjų, yra pastebėjęs:

„Autofonija yra vienas aiškiausių požymių, kad klausomasis vamzdis funkcionuoja netinkamai – dažniausiai jis per daug atviras.“

Šis aiškus mechanizmas leidžia gydytojams greitai įvertinti, ar pacientui reikalingas papildomas ištyrimas.

Pagrindinės priežastys: kodėl girdimas savo balsas ausyje?

Autofoniją gali sukelti labai įvairūs veiksniai – nuo visiškai nekenksmingų, praeinančių savaime, iki struktūrinių klausomojo vamzdžio pokyčių, kuriems reikalingas tikslus gydymas. Mechanizmas paprastas: garsas, kuris paprastai keliauja į išorę, vietoje to atsispindi viduje ir tampa gerokai stipresnis.

Žemiau aptariamos svarbiausios priežastys, su kuriomis gydytojams tenka susidurti dažniausiai.

Atviras klausomasis vamzdis (patulous Eustachian tube)

Tai viena tipinių autofonijos priežasčių. Klausomasis vamzdis, kuris įprastai turėtų būti uždaras ir atsidaryti tik ryjant ar žiovaujant, lieka per daug atviras. Dėl to:

• garsas sklinda tiesiai į vidurinę ausį,
• atsiranda aidintis balsas,
• girdimas kvėpavimas ar net pulsavimas ausyje.

Dažnai ši būklė pasireiškia žmonėms, kurie greitai numeta svorio, serga dehidratacija ar vartoja tam tikrus vaistus.

Ausies užgultumas ir slėgio pokyčiai

Peršalimas, sinusitas, alergijos ar skrydžiai gali sukelti ausies užgulimą, kuris suardo įprastą slėgio balansą. Kai ausyje atsiranda „tuštumos“ jausmas, garsas atsispindi kitaip, o balsas ima skambėti aidi.

Tokiais atvejais autofonija paprastai praeina savaime, kai sumažėja uždegimas ar slėgio disbalansas.

Vidurinės ausies problemos

Skysčio sankaupa vidurinėje ausyje (otitas, sekretorinis otitas) taip pat sukelia autofoniją. Tokiais atvejais pacientai dažniausiai jaučia:

• ausies pilnumą,
• horizontalų aidą,
• duslų balsą,
• silpnesnį išorinį girdėjimą.

Po sinusų ar nosies operacijų

Kartais po operacijų pakinta nosiaryklės ir klausomojo vamzdžio anatomija, todėl garsas kurį laiką sklinda neįprastai. Tai dažniausiai laikina, bet kartais gali trukti mėnesius.

Otorinolaringologas dr. Dennis Poe yra akcentavęs:

„Net 80 % autofonijos atvejų vienaip ar kitaip susiję su klausomojo vamzdžio disfunkcija – jis gali būti tiek per atviras, tiek užsikimšęs.“

Tai pabrėžia, kad nors priežasčių daug, didžioji jų dalis susitelkia ties tuo pačiu anatominiu tašku.

Būdingi autofonijos simptomai

Autofonija pasireiškia labai specifiniu pojūčiu, kurį dauguma žmonių įvardija kaip „savęs girdėjimą iš vidaus“. Skirtingai nuo ausies užgulimo ar ūžesio, autofonija susijusi su vidinio garso stiprinimu, o ne išorinių garsų pritemdymu. Dėl to pojūtis dažnai būna toks neįprastas, kad žmonės pradeda nerimauti, jog kažkas rimto vyksta su klausa.

Prieš pateikiant konkrečius simptomus, svarbu pabrėžti: autofonija dažniausiai nėra pavojinga, tačiau ji labai trikdo gyvenimo kokybę ir gali rodyti klausomojo vamzdžio sutrikimą.

Dažniausi simptomai

• Savo balso aidėjimas – balsas skamba tarsi mikrofonu; kai kurie pacientai teigia negalintys normaliai kalbėti dėl diskomforto.
• Girdimas savo kvėpavimas – tai vienas labiausiai varginančių pojūčių, kai įkvepiamas ar iškvepiamas oras girdisi ausies viduje.
• Ausies pilnumo ar „tuštumos“ jausmas – atrodo, tarsi ausyje būtų tuščia ertmė, kurioje garsas rezonuoja.
• Sustiprėję vidiniai garsai – girdimi žingsniai, širdies plakimas, rijimas, kramtymas.
• Kintantis intensyvumas – simptomai sustiprėja gulint, sportuojant, giliai kvėpuojant ar greitai kalbant.

Otorinolaringologas dr. John Dornhoffer yra pastebėjęs:

„Pacientai, besiskundžiantys autofonija, dažniausiai jaučia didesnį diskomfortą nei skausmą. Jiems sunku susikoncentruoti, nes garsas ateina tiesiai iš jų pačių kūno.“

Ši įžvalga padeda suprasti, kodėl autofonija gali labai trikdyti kasdienybę, net jei objektyviai nėra skausmo ar uždegimo.

Kaip nustatoma autofonijos diagnozė?

Autofonijos diagnostika dažniausiai reikalauja kruopštaus otorinolaringologo įvertinimo, nes pati būklė nėra atskira liga — tai simptomas, kurį gali sukelti skirtingi mechanizmai. Gydytojams svarbiausia nustatyti, ar problema susijusi su klausomuoju vamzdžiu, vidurine ausimi, sinusais ar slėgio reguliacija.

Gydymo galimybės

Autofonijos gydymas visada priklauso nuo to, kas ją sukelia. Kadangi tai nėra atskira liga, o simptomas, pirmiausia svarbu nustatyti priežastį: ar kalta klausomojo vamzdžio disfunkcija, skysčiai vidurinėje ausyje, ar slėgio pokyčiai dėl sinusų ar nosiaryklės sutrikimų. Tikslus gydymas parenkamas individualiai — vienais atvejais pakanka paprastų namų priemonių, kitais tenka taikyti medicinines procedūras.

Daugumai pacientų simptomas laikinas, tačiau esant atviram klausomajam vamzdžiui, gydymas gali būti ilgesnis ir reikalauti specifinių metodų.

Pagrindinės gydymo kryptys:

Toliau pateikiamos dažniausiai taikomos ir efektyvios gydymo strategijos, atsižvelgiant į autofonijos priežastį.

• Skysčių balansavimas ir hidratacija – ypač veiksminga, kai autofoniją sukelia dehidratacija arba greitas svorio kritimas. Didesnis vandens kiekis padeda stabilizuoti klausomojo vamzdžio funkciją.
• Nosies gleivinės drėkinimas – purškalai su fiziologiniu tirpalu ar drėkinamosios priemonės padeda sumažinti gleivinės išsausėjimą ir normalizuoti slėgį.
• Gleivinės paburkimo mažinimas – alergijas ar sinusitą gydantys vaistai padeda sumažinti uždegimą, o kartu ir autofoniją.
• Vidurinės ausies skysčių gydymas – jei priežastis susijusi su sekretoriniu otitu, gali būti skiriami dekongestantai, mukolitikai arba atliekama timpanocentezė.
• Klausomojo vamzdžio stabilizavimas – esant atviram klausomajam vamzdžiui, taikomos specifinės priemonės: drėkinimas, gleivinės storinimas, kartais — minimaliai invazinės procedūros.
• Fizinės padėties koregavimas – gulint ant nugaros arba palenkus galvą žemyn, autofonija dažnai sumažėja. Tai laikina, bet labai veiksminga pagalbinė priemonė.

Otorinolaringologas dr. Dennis Poe yra pabrėžęs:

„Tiksliausias autofonijos gydymas visada remiasi priežastimi. Vieniems padeda paprasta gleivinės hidratacija, o kitiems reikia intervencinio gydymo.“

Ši įžvalga svarbi, nes ji primena: nėra vieno universalaus metodo, veikiančio visus pacientus.

Gydytojas parenka gydymą pagal tai, kas būtent sukelia jūsų simptomus, todėl savarankiškai ilgai eksperimentuoti nereikėtų — ypač jei autofonija trunka ilgiau nei kelias dienas.

Privalumai ir trūkumai

Autofonijos gydymas gali būti labai efektyvus, kai tiksliai nustatoma priežastis. Tačiau kai kuriais atvejais simptomai linkę kartotis, ypač esant atviram klausomajam vamzdžiui. Tam, kad būtų lengviau suprasti, ko galima tikėtis gydymo metu, žemiau pateikiama aiški lentelė, apimanti svarbiausius privalumus ir ribas.

Kada kreiptis į gydytoją?

Nors autofonija dažniausiai nėra pavojinga, ji niekada neturėtų būti ignoruojama, jei sukelia ryškų diskomfortą ar trunka ilgiau nei kelias dienas. Kadangi tai simptomas, o ne savarankiška liga, svarbu nustatyti, kas jį sukelia — tik taip galima išvengti pakartotinių epizodų ar rimtesnių ausies funkcijos sutrikimų.

Dauguma žmonių į gydytoją kreipiasi tada, kai pojūtis tampa toks intensyvus, kad trukdo kalbėti, dirbti ar susikaupti. Gydytojai skatina kreiptis anksčiau, nes daugeliu atvejų ankstyva intervencija leidžia greičiau sumažinti simptomus.

Kreipkitės į gydytoją, jei:

• Autofonija trunka ilgiau nei 48 valandas ir negerėja.
• Simptomai staiga sustiprėja, ypač po svorio kritimo, dehidratacijos ar peršalimo.
• Jaučiate pulsuojantį garsą (pulsacija ausyje), kuris gali rodyti kitas ausies ar kraujagyslių problemas.
• Prasideda klausos sumažėjimas, švilpimas, ūžimas ar kiti nauji simptomai.
• Autofonija atsiranda po sinusų ar nosies operacijų ir nepraeina praėjus kelioms savaitėms.
• Balsas skamba taip garsiai, kad trukdo bendrauti, dirbti ar susikaupti.
• Jaučiate galvos svaigimą, stiprų spaudimą ar skausmą, kas gali signalizuoti kitą ligą.

Otorinolaringologė dr. Jennifer Derebery yra pabrėžusi:

„Jeigu žmogus pradeda girdėti savo balsą ausyje taip stipriai, kad tai trukdo jo kasdienybei, tai visada yra priežastis kreiptis į specialistą.“

Šis komentaras atskleidžia svarbų principą: net jei autofonija nėra pavojinga gyvybei, ji gali būti ženklas, kad kažkur ausies funkcijoje atsirado pusiausvyros sutrikimas, kurį reikia įvertinti.

Gydytojų komentarai

Gydytojai, dirbantys su klausomojo vamzdžio sutrikimais, pastebi, kad autofonija pacientams kelia kur kas daugiau emocinio ir psichologinio diskomforto nei fizinio skausmo. Dėl neįprasto, viduje rezonansuojančio garso žmogui tampa sunku susikoncentruoti, bendrauti ar net kalbėti įprastu balsu. Pasak specialistų, ši būklė dažnai nustatoma vėliau, nes pacientai tikisi, kad „praeis savaime“.

Otorinolaringologas dr. Dennis Poe yra pastebėjęs:

„Pacientai dažnai mano, kad autofonija susijusi su jų pačių klausa, tačiau problema beveik visada slypi klausomajame vamzdyje. Kai tai supranti, gydymas tampa daug tikslesnis.“

Ši įžvalga parodo diagnostikos esmę: svarbiausia atrasti mechanizmą, dėl kurio garsas sustiprėja — tuomet ir gydymas tampa kryptingas.

Otorinolaringologas dr. John Dornhoffer priduria:

„Autofonija gali atrodyti bauginanti, tačiau daugeliu atvejų ji yra valdoma. Didžiausia klaida – ignoruoti simptomą tikintis, kad jis savaime išnyks.“

Tai ypač aktualu žmonėms, kuriems simptomai tęsiasi savaitėmis — kuo ilgiau delsiama, tuo sunkiau pastebėti ryšį tarp priežasties ir rezultato.

Otorinolaringologė dr. Jennifer Derebery pabrėžia paciento rolę:

„Geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai pacientas stebi savo būklę, atkreipia dėmesį į aplinkybes, kuriomis pojūtis sustiprėja, ir laiku kreipiasi pagalbos.“

Ši mintis primena, kad autofonija yra dinamiškas simptomas — kartais ją išprovokuoja dehidratacija, kartais užgulti sinusai, o kartais — greitas svorio kritimas.

Žmonių atsiliepimai

Autofoniją patiriantys žmonės gana dažnai pasakoja, kad šis pojūtis paveikia gyvenimo kokybę labiau, nei būtų galima tikėtis iš simptomo, kuris teoriškai nėra skausmingas. Jų patirtys padeda suprasti, kaip autofonija atrodo kasdienybėje.

„Pirmą kartą išgirdusi savo balsą ausyje pagalvojau, kad kažkas rimto atsitiko. Galvojau, kad prarandu klausą. Pasirodo, dėl sinusito buvo sutrikęs klausomasis vamzdis.“
Eglė, 34 m.

„Girdėjau net savo kvėpavimą. Tai buvo taip keista, kad kelias naktis negalėjau normaliai miegoti. Po gydymo nosies purškalais viskas grįžo į normą.“
Renatas, 41 m.

„Po greito svorio kritimo prasidėjo keistas aidėjimas. Gydytoja sakė, kad tai dažna priežastis. Kai tik normalizavau mitybą ir gėriau daugiau vandens — dingo.“
Ilona, 29 m.

„Kartais autofonija grįžta po intensyvaus sporto arba esant labai sausam orui. Išmokau atpažinti, kas ją sukelia, ir tada lengviau ją valdyti.“
Gintaras, 37 m.

Šios patirtys rodo, kad daugeliu atvejų autofonija yra valdoma, tačiau svarbu suprasti jos priežastį ir, jei reikia, kreiptis į specialistą.

Dažniausiai užduodami klausimai apie autofoniją