Darbingumo lygis 30 procentų: ar galima dirbti ir kokius darbus?

Kai žmogui nustatomas 30 proc. darbingumo lygis, dažnai iškyla daug klausimų: ar vis dar galima dirbti, kaip tai derinti su neįgalumo išmokomis, kokius darbus leidžiama atlikti ir ar yra tam tikrų apribojimų? Tai svarbūs klausimai tiek patiems asmenims su negalia, tiek jų artimiesiems ar potencialiems darbdaviams. 30 proc. darbingumas reiškia, kad žmogaus sveikatos būklė yra ženkliai pablogėjusi, tačiau tam tikros veiklos vis dar įmanomos, jei jos pritaikytos pagal likusius gebėjimus.

Ką reiškia 30 proc. darbingumas?

Darbingumo lygis nuo 0 iki 100 procentų nustatomas remiantis tuo, kiek žmogus yra pajėgus dirbti palyginus su visiškai sveiku tos pačios lyties ir amžiaus žmogumi. 30 proc. darbingumas yra laikomas vienu iš žemiausių įvertinimų – tai reiškia, kad asmuo dėl sveikatos sutrikimų neteko net 70 proc. savo darbingumo. Tačiau svarbu suprasti, kad tai dar nereiškia visiško nedarbingumo.

Šiuo atveju žmogus gali būti laikomas iš dalies darbingu – jei jo būklė leidžia atlikti tam tikrus, ribotus darbus, ypač jei jie nėra fiziškai sunkūs, emociškai įtempti ar reikalaujantys ilgalaikės koncentracijos. Galimybė dirbti labai priklauso nuo ligos ar sutrikimo pobūdžio: pavyzdžiui, judėjimo negalia netrukdo dirbti protinį ar administracinį darbą, o lengva psichikos negalia netrukdo dirbti kūrybinėje srityje.

Ar galima dirbti, turint 30 proc. darbingumo?

Trumpas atsakymas – taip, dirbti galima. Darbingumo procentas nėra draudimas įsidarbinti, jis nėra darbo leidimo ar draudimo dokumentas. Tai daugiau medicininis ir socialinis vertinimas, kuris padeda valstybei suprasti, kokių išmokų ar pagalbos žmogui reikia, o pačiam asmeniui – geriau įvertinti savo galimybes darbo rinkoje.

Žmonės, turintys 30 proc. darbingumo, dažnai dirba dalinę darbo dieną, nuotoliniu būdu, individualia veikla arba pas pasirinktus darbdavius, kurie yra pasirengę sudaryti palankias sąlygas. Svarbu tik tai, kad darbo pobūdis neprieštarautų gydytojų nurodymams ar nepakenktų sveikatai. Jeigu žmogaus būklė leidžia, jis gali dirbti net ir visą darbo dieną, jei tik susitvarkoma su krūviu.

Dirbant galima išlikti draustam privalomuoju sveikatos draudimu, sukaupti darbo stažą, gauti papildomas pajamas ir neprarasti savarankiškumo jausmo. Be to, darbas gali būti svarbus psichologine prasme – padeda išlaikyti savivertę, palaikyti ryšį su žmonėmis ir išvengti socialinės izoliacijos.

Kokius darbus galima dirbti?

Tinkamiausi darbai labai priklauso nuo žmogaus sveikatos būklės ir apribojimų. Jeigu žmogus turi judėjimo negalią, bet puikiai mąsto ir gali dirbti prie kompiuterio, jis gali atlikti įvairias administracines ar kūrybines užduotis. Jei yra psichikos ar neurologinių sutrikimų, svarbu, kad darbas būtų mažai stresinis, aiškus, struktūruotas, o darbdavys būtų supratingas. Regėjimo ar klausos sutrikimų turintys asmenys taip pat gali dirbti, jeigu darbo aplinka yra pritaikyta.

Tarp dažniausiai pasitaikančių darbų, kuriuos dirba žmonės su 30 proc. darbingumu, yra duomenų suvedimas, tekstų rašymas, klientų aptarnavimas telefonu, rankdarbiai, siuvimas, socialinė veikla bendruomenėse, turinio kūrimas internete, įvairios užduotys nuotoliniu būdu. Kai kurie žmonės renkasi individualią veiklą – pavyzdžiui, amatus, paslaugas, mažmeninės prekybos veiklas ar konsultavimą.

Labai svarbu, kad darbas atitiktų žmogaus likusius gebėjimus, o ne spaustų jį „tilpti“ į netinkančią formą. Tinkamai parinktas darbas leidžia ne tik išlaikyti pajamas, bet ir padeda neįgaliajam išvengti pablogėjimo ar perdegimo.

Ar galima gauti išmokas ir dirbti tuo pačiu metu?

Dažnas klausimas – ar galima gauti neįgalumo išmoką ir dirbti? Atsakymas – taip, galima. Darbo santykiai nepanaikina teisės į socialines garantijas, jei žmogus vis dar atitinka neįgalumo kriterijus. Tai reiškia, kad asmuo gali:

• Dirbti ir toliau gauti netekto darbingumo pensiją, jei jo darbingumo lygis yra mažesnis nei 45 proc.
• Gauti papildomas slaugos ar priežiūros išmokas, jeigu nustatytas specialusis poreikis.
• Pasinaudoti transporto lengvatomis, vaistų kompensacija, mokesčių atleidimu, net jei gauna darbo užmokestį.

Vis dėlto svarbu visada informuoti „Sodrą“, jeigu pasikeičia darbo pobūdis ar pajamos, kad būtų išvengta klaidų arba neteisingų skaičiavimų. Taip pat verta stebėti, ar darbas nepakeičia žmogaus sveikatos būklės – jei ji pagerėja arba pablogėja, gali reikėti naujo darbingumo lygio įvertinimo NDNT.

Ar reikia pranešti apie darbo pradžią?

Taip, pradedant dirbti, reikia apie tai informuoti atitinkamas institucijas – pirmiausia „Sodrą“, jei asmuo gauna neįgalumo išmokas. Tai padės išvengti nesusipratimų dėl galimų permokų ar skolų. Darbdavys taip pat turėtų žinoti apie darbuotojo darbingumo lygį – ne tam, kad diskriminuotų, o kad galėtų geriau organizuoti darbo laiką, darbo krūvį ir užtikrinti saugią aplinką.

Jeigu žmogus dirba pagal individualią veiklą ar yra savarankiškai dirbantis – jis turi pats pasirūpinti visais mokesčiais, tačiau taip pat gali toliau naudotis daugeliu jam priklausančių socialinių garantijų.

Ar valstybė padeda įsidarbinti?

Taip, žmonėms su daliniu darbingumu galima pasinaudoti Užimtumo tarnybos (buvusio darbo biržos) paslaugomis. Jie siūlo specialias programas, subsidijuojamas darbo vietas neįgaliesiems, konsultacijas, profesinius mokymus, persikvalifikavimą. Kai kurie darbdaviai taip pat gauna finansines paskatas įdarbinti asmenis su negalia.

Be to, veikia įvairios neįgaliųjų organizacijos, kurios padeda žmonėms su negalia rasti darbinę veiklą, savanorystę ar užimtumo projektus. Vis daugiau įmonių Lietuvoje siekia būti atviros ir įtraukti įvairių gebėjimų darbuotojus į kolektyvus.

Pabaigai

30 proc. darbingumas – tai ne nuosprendis, o sveikatos būklės įvertinimas, padedantis planuoti gyvenimą toliau. Turint tokį įvertinimą, galima dirbti, jei tik darbas pritaikytas individualioms galimybėms. Darbas gali būti tiek pagrindinis pajamų šaltinis, tiek papildoma veikla, kuri prisideda prie savarankiškumo ir psichologinės gerovės. Svarbiausia – nedirbti prieš savo sveikatą, atidžiai sekti, ar darbas nedaro žalos, ir nebijoti kreiptis pagalbos: tiek į gydytojus, tiek į „Sodrą“, Užimtumo tarnybą ar socialines tarnybas. Kuo daugiau žinome apie savo teises ir galimybes – tuo lengviau išlikti aktyviems ir nepriklausomiems.