Vanililmigdolų rūgštis (VMR) yra svarbus biologinis žymuo, gaunamas iš katecholaminų – hormonų, kurie atlieka esminį vaidmenį streso reakcijose. Katecholaminai, tokie kaip adrenalinas ir noradrenalinas, skatina širdies veiklą, kraujospūdžio kilimą ir kitas fiziologines reakcijas, kai kūnas susiduria su stresu. Kai šie hormonai panaudojami, jie metabolizuojami kepenyse ir išsiskiria su šlapimu kaip vanililmigdolų rūgštis. Šlapime esanti VMR leidžia įvertinti, kiek katecholaminų pagamino ir metabolizavo organizmas per tam tikrą laikotarpį. VMR tyrimas yra naudojamas kaip svarbus diagnostinis įrankis tiriant neuroendokrininius sutrikimus, tokius kaip feochromocitoma ar neuroblastoma, nes šios ligos sukelia nenormalų katecholaminų gamybos padidėjimą.
Suaugusių žmonių šlapime normali VMR koncentracija svyruoja nuo 2 iki 7 mg per parą. Šios normos gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo laboratorijos atliktų tyrimų metodikos, bet šios ribos laikomos vidutiniškomis. Paprastai, norint atlikti tikslų tyrimą, renkamas 24 valandų šlapimo mėginys. Tinkamai surinkus mėginį ir nustačius normalią koncentraciją, galima atmesti neuroendokrininių navikų riziką. Jei normos yra viršijamos, tai gali būti pirmas signalas, kad organizme vyksta patologiniai procesai, susiję su antinksčių liaukomis ar kitomis endokrininės sistemos dalimis.
Vaikams vanililmigdolų rūgšties norma priklauso nuo jų amžiaus ir kūno masės. Kuo vaikas jaunesnis ir mažesnis, tuo mažesnė norma. Vidutinė norma vaikams paprastai svyruoja nuo 1 iki 9 mg per parą, bet kūdikiams ji gali būti dar mažesnė. Normos vertinimas vaikams yra ypač svarbus tiriant galimus navikinius procesus, tokius kaip neuroblastoma, nes ši liga dažniausiai pasitaiko vaikystėje. Reguliarus stebėjimas ir tyrimai gali padėti anksti nustatyti patologijas ir laiku pradėti gydymą.
Padidėjęs VMR lygis suaugusiame dažniausiai rodo galimą neuroendokrininių navikų buvimą, ypač feochromocitomą. Feochromocitoma yra retas, bet pavojingas antinksčių navikas, kuris sukelia pernelyg didelę adrenalino ir noradrenalino gamybą. Šis navikas gali sukelti dažnus hipertenzijos (aukšto kraujospūdžio) epizodus, galvos skausmus, prakaitavimą, greitą širdies plakimą. Be to, padidėjęs VMR gali būti susijęs su kitomis būklėmis, tokiomis kaip lėtinis stresas, įvairūs psichikos sutrikimai ar per didelis fizinis aktyvumas. Kai kuriais atvejais padidėjęs VMR gali būti susijęs su tam tikrų vaistų, tokių kaip beta blokatoriai ar antidepresantai, vartojimu.
Vaikų organizme padidėjęs VMR lygis gali reikšti rimtą sveikatos problemą, dažniausiai susijusią su neuroblastoma – dažniausiai vaikystėje pasireiškiančiu piktybiniu naviku, kuris išsivysto iš nesubrendusių nervų ląstelių. Neuroblastoma dažniausiai atsiranda vaikams iki penkerių metų ir gali paveikti įvairias kūno vietas, ypač pilvą, antinksčius ar stuburą. Šis navikas gamina didelį kiekį katecholaminų, todėl VMR lygis šlapime gali žymiai padidėti. Vaikams padidėjęs VMR lygis reikalauja nedelsiant kreiptis į gydytoją, atlikti tolesnius tyrimus ir, jei reikia, pradėti gydymą.
Sumažėjęs VMR lygis suaugusiame nėra toks dažnas ir dažniausiai rodo sumažintą katecholaminų gamybą arba antinksčių nepakankamumą. Antinksčių nepakankamumas yra būklė, kai antinksčiai negamina pakankamai steroidinių hormonų, įskaitant katecholaminus. Tokie pacientai dažnai patiria nuovargį, silpnumą, svorio kritimą ir žemą kraujospūdį. Kita galima sumažėjusio VMR priežastis gali būti tam tikrų vaistų vartojimas, kurie slopina katecholaminų išsiskyrimą ar metabolizmą. Tokiais atvejais būtina išsamesnė endokrinologo konsultacija ir papildomi tyrimai.
Vaikams sumažėjęs VMR lygis gali būti siejamas su antinksčių funkcijos nepakankamumu arba retomis metabolinėmis ligomis, kurios riboja katecholaminų gamybą ar išsiskyrimą. Tokie atvejai reikalauja ypatingo dėmesio, nes vaikams katecholaminai yra būtini tinkamam kūno atsakui į stresą ir organizmo vystymuisi. Sumažėjęs VMR kiekis gali reikšti, kad vaiko kūnas nesugeba tinkamai prisitaikyti prie stresinių situacijų, o tai gali turėti ilgalaikių pasekmių jo sveikatai. Tokiais atvejais būtina išsamus diagnostinis tyrimas ir, prireikus, tinkamas gydymas.