Litis
Litis kas tai yra?
Litis (Li) yra cheminis elementas, naudojamas medicinoje kaip veiklioji medžiaga gydant tam tikrus psichikos sutrikimus, ypač bipolinį sutrikimą ir manijas. Litis veikia kaip nuotaikos stabilizatorius, mažindamas intensyvius nuotaikos svyravimus ir padėdamas kontroliuoti manijos bei depresijos epizodus. Jis taip pat gali būti naudojamas siekiant išvengti savižudybių ar kitų psichikos krizės situacijų.
Litis, vartojamas terapiniais tikslais, dažniausiai skiriamas lithium carbonate arba lithium citrate pavidalu. Vaistas padeda pacientams stabilizuoti nuotaiką, tačiau dėl jo siauro terapinio intervalo (skirtumas tarp veiksmingos ir toksiškos dozės yra nedidelis) litis turi būti reguliariai stebimas atliekant kraujo tyrimus.
Kada vartojamas litis?
Litis skiriamas gydyti ir kontroliuoti šias psichikos būkles:
- Bipolinį sutrikimą – litis padeda stabilizuoti nuotaikos pokyčius, būdingus šiam sutrikimui, sumažindamas manijos (padidėjusio energijos lygio, euforijos) ir depresijos epizodų intensyvumą bei dažnumą.
- Manijos fazes – litis naudojamas kontroliuoti manijos simptomus, tokius kaip pernelyg didelė aktyvumo energija, nesugebėjimas susikaupti, nemiga, euforija ir dirglumas.
- Depresiją – kai kuriais atvejais litis gali būti naudojamas kaip papildomas gydymas sunkiems depresijos atvejams, ypač tiems, kurie nereaguoja į tradicinį antidepresantų gydymą.
- Savęs žalojimo ar savižudybės prevencija – tyrimai rodo, kad litis gali sumažinti savižudybės riziką pacientams, sergantiems bipoliniu sutrikimu ar sunkiomis depresijos formomis.
Kokia norma turi būti litio kiekis kraujyje?
Litis turi siaurą terapinį langą, todėl jo kiekis kraujyje turi būti reguliariai stebimas siekiant išvengti toksiškumo ir užtikrinti veiksmingumą. Normalus litio terapinis lygis kraujyje paprastai yra:
- 0,6–1,2 mmol/l – tai terapinis litio koncentracijos diapazonas kraujyje.
- Didesnis nei 1,5 mmol/l – laikomas potencialiai toksišku ir gali sukelti rimtą šalutinį poveikį.
Gydant litį, reguliariai atliekami kraujo tyrimai padeda nustatyti, ar vaistas veikia efektyviai, ir ar jo kiekis nepasiekė pavojingos ribos.
Ką rodo padidėjęs litio kiekis kraujyje?
Padidėjęs litio kiekis kraujyje rodo litio toksiškumą, kuris gali būti pavojingas gyvybei. Litio toksiškumas dažniausiai atsiranda dėl per didelių dozių vartojimo arba dėl to, kad organizmas nesugeba tinkamai pašalinti litio (pvz., inkstų funkcijos sutrikimas). Padidėjęs litio kiekis gali sukelti šiuos simptomus:
- Pykinimą, vėmimą.
- Viduriavimą.
- Drebulį (rankų ar kūno drebėjimas).
- Sutrikusią koordinaciją (sunkumai vaikštant, pusiausvyros praradimas).
- Sumišimą ar mieguistumą.
- Širdies ritmo sutrikimus.
- Traukulius ar komą – sunkiais atvejais.
Jei atsiranda toksiškumo požymių, būtina nedelsiant nutraukti vaisto vartojimą ir kreiptis į gydytoją.
Ką rodo sumažėjęs litio kiekis kraujyje?
Sumažėjęs litio kiekis kraujyje rodo, kad vaisto dozė gali būti nepakankama ir jis gali neveikti efektyviai gydant simptomus. Pacientams, kurių kraujyje litio lygis yra mažesnis nei 0,6 mmol/l, gali pasireikšti bipolinio sutrikimo, manijos ar depresijos simptomai, nes vaistas nesiekia terapinio lygio.
Tokiais atvejais gydytojas gali koreguoti litio dozę, siekdamas padidinti jos veiksmingumą.
Šalutinis litio poveikis
Nors litis yra veiksmingas nuotaikos stabilizatorius, jis gali sukelti šalutinį poveikį, net jei jis vartojamas terapinėje dozėje. Dažniausi šalutiniai poveikiai:
- Padidėjęs troškulys ir dažnas šlapinimasis – litis gali paveikti inkstų gebėjimą koncentruoti šlapimą.
- Drebulys (dažniausiai rankose).
- Svorio padidėjimas.
- Vėmimas ar pykinimas.
- Skydliaukės funkcijos sutrikimai – ilgalaikis litio vartojimas gali sukelti hipotiroidizmą (skydliaukės veiklos sumažėjimą).
Kaip stebėti litio kiekį kraujyje?
Reguliarus kraujo tyrimas yra būtinas, norint nustatyti litio lygį kraujyje ir išvengti toksiškumo. Gydytojai taip pat gali stebėti inkstų ir skydliaukės funkciją, nes ilgalaikis litio vartojimas gali paveikti šiuos organus.
Pacientams, vartojantiems litį, svarbu laikytis gydytojo nurodymų dėl dozės vartojimo, stebėti simptomus ir reguliariai atlikti kraujo tyrimus, kad būtų išvengta nepageidaujamo poveikio.
