Centromera

Mikrovamzdelių prisitvirtinimo vieta (tam tikros nukleotidinės sekos) chromosomose vadinama centromera. Mitozinę chromosomą sudaro dvi seserinės chromatidės, atsiradusios interfazės S laikotarpiu; jas jungia centromera, kuriai suskilus anafazės metu, dvi atskiros chromatidės verpstės siūlų yra traukiamos į priešingus polius, ir nuo šio momento jos jau vadinamos chromosomomis. Mitozės metu seserinių chromatidžių judėjimas į priešingus ląstelės polius įmanomas tik todėl, kad chromosomos yra prisitvirtinusios prie baltyminės kilmės mikrovamzdelių, susijungusių su centriolėmis, arba prisitvirtinusios prie ląstelės polių šalia centriolių.

Centromerų sandara yra sudėtinga. Tai – DNR ir baltymų kompleksas. Abi centromeros pusės turi po kinetochorą. Trumpose centromerose išsiskiria 3 nukleotidinės sekos (CDE- I sudaryta iš 9 bp, vidurinioji – CDE-II sudaryta iš paprastųjų kartotinių 80–90 bp sekų, kurių A=T poros sudaro net 90 proc., ir CDE-III seka sudaryta iš 11 bp). Aukštesniųjų eukariotų, tarp jų, ir žmogaus, pagrindinę centromeros dalį (pamatą) sudaro palydovinė DNR; bendras centromeros ilgis – apie 3×106 bp. Manoma, kad palydovinė DNR, esanti centromeroje, sąveikauja su histonine nukleosomos šerdimi. Sritys, esančios abipus centromeros, taip pat turi daug palydovinių DNR sekų ir gali įeiti į prigimtinio (konstitutyvaus) heterochromatino sudėtį.

Centromeros viduje mikroskopu galima įžiūrėti tamsiai nusidažančius skaidulinius darinius, kurių skersmuo ir ilgis yra apie 400 nm. Tai – kinetochorai, kurie tiesiogiai tvirtinasi prie mikrovamzdelių. Manoma, kad kinetochoro susidarymo vietą ant chromosomos lemia tam tikra specifinė DNR seka. Įvairių organizmų chromosomų kinetochorai labai skiriasi.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė