Celiuliozė (ląsteliena)

Tai – pagrindinis augalų struktūrinis polisacharidas. Jis yra labiausiai žemėje paplitęs organinis junginys. Celiuliozės dalis augalų ląstelių sienelėse sudaro 40–50 proc. Jos molekulinė masė yra apie 106 D, o molekulės ilgis gali būti iki 6–8 µm. Ji yra linijinis polisacharidas, sudarytas iš gliukozės liekanų, sujungtų tarpusavyje β-1,4 glikozidiniais ryšiais. Žmogaus virškinimo sistemoje nėra fermentų, skaidančių β-1,4 glikozidinius ryšius, bet celiuliozė, kaip maisto dalis, būtina normaliai virškinimo funkcijai. Celiuliozė turi daug -OH grupių, todėl ji labai hidrofilinė, tačiau dėl didelės molekulinės masės ir tarpusavio jungčių netirpsta, o tik brinksta. Celiuliozės skaidymo produktai dirvoje virsta pagrindinėmis humuso (puvenų) sudėtinėmis medžiagomis, kurios išlaiko savo hidrofiliškumą. Dėl hidrofilinių savybių daug puvenų (humuso) turintys gruntai gerai sulaiko vandenį ir vandenyje ištirpusių druskų jonus, todėl puveniniai dirvožemiai būna derlingi. O ląstelienos turintys augalų likučiai (nukritę lapai, šiaudai, smulkios durpės, žolėdžių mėšlas) tinka naudoti kaip organines trąšas dirvožemio struktūrai gerinti.
Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė