Kuo skiriasi hepatitas B ir C: simptomai, užsikrėtimo būdai ir gydymas

Hepatitas B ir hepatitas C – tai virusinės kepenų infekcijos, kurios pažeidžia vieną svarbiausių žmogaus organų – kepenis. Abi ligos plinta per kraują, gali būti besimptomės ilgus metus ir sukelti rimtų pasekmių, tokių kaip cirozė ar kepenų vėžys.

Nors šie virusai dažnai minimi kartu, jie skiriasi tiek užsikrėtimo būdais, tiek ligos eiga ir gydymo galimybėmis. Hepatitas B dažniausiai plinta lytiniu keliu ar nuo motinos vaikui, o hepatitas C – daugiausia per užkrėstą kraują.
Svarbiausia žinia – nuo hepatito B galima pasiskiepyti, tačiau hepatito C vakcinos kol kas nėra.

„Hepatitas B ir C išlieka tylūs priešai – milijonai žmonių pasaulyje nežino, kad yra užsikrėtę, kol neatsiranda kepenų pažeidimo požymių,“ – teigia dr. David L. Thomas, hepatologas iš Johns Hopkins University (JAV).

Hepatitai B ir C yra vieni pavojingiausių virusų, nes gali ilgai nepasireikšti jokiais simptomais. Žmogus gali jaustis visiškai sveikas, bet infekcija tuo metu tyliai naikina kepenų audinius.
Ankstyvas ištyrimas ir gydytojo priežiūra – svarbiausias žingsnis, galintis užkirsti kelią sunkioms komplikacijoms.

Kas yra hepatitas B ir hepatitas C

Hepatitas B ir hepatitas C – tai virusinės infekcijos, sukeliančios kepenų uždegimą (hepatitą). Abi ligos priklauso tai pačiai grupei – hepatotropiniams virusams, kurie taikosi būtent į kepenų ląsteles (hepatocitus), tačiau jų biologinė prigimtis, eiga ir pasekmės skiriasi.

Hepatitas B (HBV)

Hepatito B sukėlėjas – DNR virusas (HBV), priklausantis Hepadnaviridae šeimai. Tai reiškia, kad jis turi genetinę informaciją DNR formoje, todėl gali įsitvirtinti žmogaus kepenų ląstelėse ir išlikti organizme daugelį metų.

Infekcija gali būti ūminė (trunkanti iki 6 mėn.) arba lėtinė (kai virusas išlieka ilgiau nei 6 mėnesius). Lėtinis hepatitas B yra pavojingas, nes ilgainiui gali sukelti kepenų cirozę arba hepatoceliulinę karcinomą (kepenų vėžį).

„Hepatito B virusas turi unikalų gebėjimą integruotis į šeimininko DNR – todėl jo visiškai pašalinti iš organizmo šiuo metu beveik neįmanoma,“ – aiškina prof. Anna S. Lok, hepatologė iš Mičigano universiteto (JAV).

Hepatitas C (HCV)

Hepatito C sukėlėjas – RNR virusas (HCV), priklausantis Flaviviridae šeimai. Jis nėra toks stabilus kaip B tipo virusas, tačiau pasižymi gebėjimu nuolat mutuoti, todėl imuninė sistema dažnai nesugeba jo sunaikinti.
Dėl šios priežasties apie 75–85 % atvejų infekcija tampa lėtinė, net jei pradžioje simptomai būna labai silpni ar visai nejuntami.

Skirtingai nei hepatitas B, HCV neįsiterpia į žmogaus genetinę medžiagą, todėl jį galima visiškai išgydyti šiuolaikiniais antivirusiniais vaistais.

„Hepatitas C šiandien yra viena iš retų virusinių infekcijų, kurias galima išgydyti beveik 100 % atvejų, tačiau būtina ankstyva diagnostika,“ – sako dr. Stefan Zeuzem, hepatologas iš Frankfurto universiteto ligoninės (Vokietija).

Skirtumai tarp hepatito B ir C virusų

Nors abiejų tipų hepatitai pažeidžia kepenis, jų veikimo mechanizmai yra iš esmės skirtingi. Hepatito B virusas veikia labiau genetiniu lygmeniu, o hepatito C – metaboliniu ir imuniniu.

Hepatito B ir C virusai turi skirtingas biologines savybes, todėl ir jų diagnostika bei gydymas reikalauja skirtingų metodų.

Užsikrėtimo būdai: kaip plinta hepatitas B ir C

Abiejų tipų hepatitai plinta per kontaktą su užkrėstu krauju arba kūno skysčiais, tačiau jų perdavimo būdai ir rizikos laipsnis skiriasi. Suprasti šiuos skirtumus labai svarbu tiek asmeninei, tiek visuomenės sveikatai – nuo to priklauso ir prevencijos strategijos.

„Hepatito B virusas perduodamas daug lengviau nei hepatito C. Todėl skiepai nuo HBV yra viena veiksmingiausių infekcijų prevencijos priemonių pasaulyje,“ – teigia dr. Sarah Schillie, infekcinių ligų specialistė iš JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro (CDC).

Hepatitas B – labai užkrečiamas virusas

Hepatitas B laikomas labiausiai užkrečiamu virusiniu hepatitu. Jis gali būti perduotas net ir mažais kraujo ar kūno skysčių kiekiais. Dažniausi užsikrėtimo keliai:

• Lytinis kontaktas – virusas perduodamas per spermos ar makšties sekretą;
• Užsikrėtusios motinos ir naujagimio kontaktas gimdymo metu;
• Kraujo kontaktas, pavyzdžiui, naudojant bendras adatas, tatuiruočių ar auskarų vėrimo įrangą;
• Medicininės procedūros be tinkamos sterilizacijos (rečiau, bet vis dar aktualu kai kuriose šalyse).

Virusas gali išlikti gyvybingas iki 7 dienų už žmogaus organizmo ribų, todėl net maži nesterilūs įrankiai gali tapti infekcijos šaltiniu.

Hepatitas C – daugiausia plinta per kraują

Hepatito C virusas yra mažiau atsparus aplinkai, todėl užsikrėtimo tikimybė yra mažesnė, tačiau infekcija dažnai tampa lėtine.
Pagrindiniai perdavimo būdai:

• Bendros adatos ar švirkštai (dažniausiai tarp narkotikus vartojančių asmenų);
• Kraujo perpylimai ar donorystė (šalyse, kuriose nėra tinkamos patikros);
• Medicininės ar kosmetinės procedūros, jei naudojama užkrėsta įranga;
• Rečiau – lytiniu keliu, ypač esant kraujuojančioms žaizdelėms ar kitiems rizikos veiksniams.

Hepatitas C neperduodamas buitiniais kontaktais, todėl nuo užsikrėtusio žmogaus negalima „užsikrėsti“ apkabinant, valgant ar naudojantis tais pačiais indais.

Hepatito B virusas yra žymiai atsparesnis aplinkai, todėl infekcijos plitimas yra greitesnis ir labiau susijęs su lytiniu bei vertikaliu perdavimu.
Tuo tarpu hepatito C infekcijos atvejai dažniausiai susiję su medicininėmis ar injekcinėmis procedūromis, kai nesilaikoma saugumo reikalavimų.

Simptomai ir ligos eiga

Hepatito B ir hepatito C simptomai dažnai būna panašūs, tačiau jų atsiradimo laikas ir intensyvumas gali skirtis. Daugeliu atvejų abu virusai ilgai vystosi tyliai – žmogus nepatiria jokių simptomų metų metus, kol kepenys jau būna pažeistos.
Todėl virusiniai hepatitai neretai vadinami „tyliais žudikais“.

„Maždaug 70 % žmonių, užsikrėtusių hepatitu C, nejaučia jokių simptomų, kol liga nepereina į pažengusią stadiją,“ – pažymi dr. Ira M. Jacobson, hepatologas iš Weill Cornell Medicine (JAV).

Hepatito B simptomai

Hepatito B infekcijos eiga priklauso nuo imuninės sistemos stiprumo ir užsikrėtimo būdo. Inkubacinis periodas trunka nuo 6 savaičių iki 6 mėnesių.
Pirmieji simptomai dažnai būna nespecifiniai:

• Nuolatinis nuovargis, mieguistumas;
• Lengvas karščiavimas, raumenų ir sąnarių skausmai;
• Pykinimas, apetito stoka;
• Diskomfortas ar skausmas dešinėje pašonėje;
• Gelsvas odos ar akių atspalvis (gelta);
• Tamsus šlapimas, šviesios išmatos.

Šie simptomai gali trukti kelias savaites, o tada liga arba visiškai praeina (ūminė forma), arba pereina į lėtinę stadiją, kai virusas išlieka organizme ir toliau tyliai pažeidžia kepenis.

Hepatito C simptomai

Hepatitas C dažnai vadinamas “tyliąja infekcija”, nes apie 80 % užsikrėtusiųjų nejaučia jokių simptomų ūminėje fazėje.
Kai simptomai vis dėlto atsiranda, jie paprastai būna švelnesni nei hepatito B atveju:

• Silpnumas, nuovargis;
• Galvos skausmas, apetito sumažėjimas;
• Lengvas pilvo skausmas ar diskomfortas;
• Retai – lengvas odos ar akių pageltimas.

Kadangi simptomai tokie menki, žmonės dažnai sužino apie ligą tik po kelerių ar net keliolikos metų, kai išsivysto cirozė ar kepenų vėžys.

„Pacientai su hepatitu C dažnai atrodo visiškai sveiki. Problema iškyla tik tada, kai kepenys jau nebegali atlikti savo funkcijų,“ – sako dr. Mark Thursz, hepatologas iš Imperial College London (Jungtinė Karalystė).

Ligos eigos skirtumai

Nors abiejų infekcijų poveikis galutiniame etape gali būti panašus, jų progresavimo greitis ir išgydymo galimybės yra skirtingos.

Hepatito B infekcija dažniau sukelia simptomus ūminėje stadijoje, o hepatito C atveju pavojus kyla dėl nepastebimo lėtinio uždegimo, kuris tyliai naikina kepenis.

Gydymas ir prognozė

Nors hepatitas B ir C pažeidžia tą patį organą – kepenis, jų gydymo principai iš esmės skiriasi. Vienas virusas (B) yra kontroliuojamas, bet ne visiškai išgydomas, o kitas (C) šiandien gali būti pašalintas iš organizmo beveik 100 % atvejų.
Tinkamas gydymo pasirinkimas priklauso nuo viruso tipo, infekcijos trukmės, kepenų pažeidimo laipsnio ir bendros paciento sveikatos būklės.

„Didžiausias iššūkis hepatito gydyme – laiku nustatyti ligą. Kuo anksčiau diagnozuojame, tuo didesnė tikimybė pasiekti visišką pasveikimą,“ – pabrėžia dr. Jordan Feld, hepatologas iš Toronto universiteto (Kanada).

Hepatito B gydymas

Kadangi hepatito B virusas integruojasi į žmogaus DNR, jo visiškai pašalinti iš organizmo šiuo metu neįmanoma. Tačiau šiuolaikiniai vaistai leidžia sustabdyti viruso dauginimąsi ir apsaugoti kepenis nuo tolimesnio pažeidimo.

Pagrindinės gydymo priemonės:

• Antivirusiniai vaistai – tenofoviras, entekaviras; jie slopina viruso replikaciją.
• Interferono terapija – stiprina imuninį atsaką, bet turi daugiau šalutinių reiškinių.
• Stebėjimas ir kepenų funkcijos kontrolė – reguliarūs tyrimai leidžia įvertinti, ar virusas aktyvus.
• Vakcinacija – veiksminga apsauga nuo užsikrėtimo; skiepai suteikia ilgalaikį imunitetą.

Dauguma pacientų, gydomų antivirusiniais vaistais, gyvena visavertį gyvenimą ir nepatiria rimtų komplikacijų, jei laikosi gydytojo nurodymų bei vengia kepenis žalojančių veiksnių, pavyzdžiui, alkoholio.

Hepatito C gydymas

Hepatito C gydymas per pastarąjį dešimtmetį tapo viena didžiausių medicinos sėkmių. Modernūs vaistai, vadinami tiesioginio veikimo antivirusiniais preparatais (DAA), leidžia visiškai išgydyti infekciją 95–99 % atvejų, dažniausiai per 8–12 savaičių.

Pagrindiniai vaistai:

• Sofosbuviras, Velpatasviras, Glecapreviras, Pibrentasviras – slopina viruso fermentus, reikalingus dauginimuisi.
• Šalutiniai poveikiai dažniausiai lengvi (nuovargis, galvos skausmas).
• Gydymo metu stebima kepenų funkcija, viruso kiekis kraujyje ir bendra savijauta.

„Nuo tada, kai atsirado DAA terapijos, hepatitas C tapo visiškai išgydoma infekcija. Tai revoliucinis pokytis virusinių ligų gydyme,“ – sako prof. Stefan Zeuzem, Frankfurto universiteto hepatologijos vadovas.

Prognozė

• Hepatitas B: jei gydymas pradedamas laiku, galima visiškai sustabdyti viruso aktyvumą ir išvengti cirozės. Tačiau nutraukus gydymą be priežiūros, infekcija gali vėl suaktyvėti.
• Hepatitas C: dauguma pacientų po gydymo pasveiksta visiškai ir viruso jų organizme nebelieka. Po išgydymo kepenys palaipsniui atsistato.

Hepatito B ir C gydymo palyginimas

Tinkamai parinktas gydymas leidžia daugumai pacientų išvengti pavojingiausių komplikacijų.
Tačiau tiek B, tiek C hepatito atvejais gyvenimo būdo koregavimas išlieka esminė gydymo dalis.

Gyvenimas po hepatito B ar C diagnozės

Diagnozė „hepatitas“ skamba grėsmingai, bet šiuolaikinė medicina leidžia daugumai pacientų gyventi visavertį, ilgą ir aktyvų gyvenimą.
Po sėkmingo gydymo ar viruso kontrolės svarbiausia – palaikyti kepenų sveikatą ir užkirsti kelią infekcijos atsinaujinimui ar progresavimui.

„Hepatitas šiandien nebėra nuosprendis. Tai lėtinė, valdoma liga, kuriai suvaldyti reikalingas reguliarus stebėjimas, tinkama mityba ir atsakingas požiūris į sveikatą,“ – sako prof. Maureen Jonas, hepatologė iš Harvardo medicinos mokyklos (JAV).

Gyvenimo būdas ir mityba

Norint išlaikyti kepenų sveikatą po hepatito diagnozės, svarbu pasirinkti tinkamą gyvenimo būdą. Kepenys yra „organizmo laboratorija“ – jos filtruoja toksinus, metabolizuoja vaistus ir apdoroja maistines medžiagas, todėl joms reikia ramybės bei apsaugos.

Rekomenduojama:

• Vengti alkoholio – net maži kiekiai gali pagreitinti kepenų pažeidimą.
• Laikytis subalansuotos mitybos, gausios daržovių, vaisių, neskaldytų grūdų, baltymų.
• Riboti riebius, keptus, perdirbtus produktus.
• Gerti pakankamai vandens (apie 1,5–2 litrus per dieną).
• Pasitarti su gydytoju prieš vartojant papildus ar vaistus, nes kai kurie gali būti toksiški kepenims.

Kepenų regeneracija yra stebėtinai stipri, bet tik tol, kol nepatiria nuolatinės apkrovos. Net po išgydymo, HCV ar HBV nebegalima laikyti „praeities liga“ – ją reikia stebėti visą gyvenimą.

Fizinė veikla ir poilsis

Vidutinio intensyvumo fizinė veikla (pvz., vaikščiojimas, plaukimas, joga) gerina medžiagų apykaitą ir kraujotaką kepenyse, o taip pat padeda palaikyti psichologinę pusiausvyrą.
Svarbiausia vengti per didelio nuovargio ir suteikti organizmui pakankamai poilsio.

„Fizinis aktyvumas yra puikus kepenų sąjungininkas – jis padeda sumažinti riebalų kaupimąsi kepenyse ir gerina organizmo atsaką į gydymą,“ – teigia dr. Stephen Harrison, kepenų ligų specialistas iš Teksaso (JAV).

Emocinė sveikata ir socialinis gyvenimas

Žinia apie lėtinę infekciją gali sukelti nerimą ar net gėdos jausmą, tačiau svarbu suprasti – hepatitas nėra moralinė diagnozė.
Pacientai neturėtų bijoti kalbėti apie savo būklę su gydytoju, psichologu ar artimaisiais.

Psichologiniai tyrimai rodo, kad stresas blogina imuninės sistemos veiklą, todėl emocinė parama yra svarbi tiek pat, kiek ir vaistai.
Daugelis pacientų prisipažįsta, kad diagnozė paskatino juos gyventi sąmoningiau.

Pacientų patirtys

„Kai man diagnozavo hepatitą C, iš pradžių buvo panika. Bet gydymas buvo lengvesnis nei tikėjausi – po trijų mėnesių viruso nebeliko. Dabar tiesiog kasmet tikrinu kepenis,“ – pasakoja Jonas, 47 m., iš Kauno.

„Gydytojas sakė, kad hepatitas B niekur nedings, bet aš gyvenu normaliai. Vaistai man padeda, o svarbiausia – nebevartoju alkoholio ir sportuoju,“ – dalijasi Ramunė, 52 m., iš Klaipėdos.

„Diagnozė pakeitė požiūrį į gyvenimą. Dabar labiau rūpinuosi savimi – kepenys nebeskauda, o analizės geros,“ – sako Tadas, 39 m.

Šios patirtys rodo, kad hepatitas nebūtinai reiškia gyvenimo apribojimus. Tinkamas gydymas, stebėsena ir sveika rutina leidžia atsigauti fiziškai ir psichologiškai.

Dažniausiai užduodami klausimai apie hepatitą B ir C