Antifosfolipidinis sindromas (APS) – tai autoimuninė būklė, kuriai būdingas nenormalus kraujo krešėjimas, galintis sukelti kraujo krešulių susidarymą ir rimtas sveikatos problemas. Tai gali sukelti tiek venų, tiek arterijų trombozę, taip pat komplikacijas nėštumo metu, pavyzdžiui, persileidimus ir preeklampsiją. Šis sindromas gali likti neaptiktas, kol nesusiduriama su rimtomis komplikacijomis, todėl labai svarbu atlikti tinkamus tyrimus, siekiant užtikrinti laiku diagnozuotą ligą.
APS diagnozė yra sudėtinga, nes ji priklauso ne tik nuo kraujo tyrimų rezultatų, bet ir nuo klinikinių simptomų, tokių kaip trombozės ar nėštumo komplikacijos. Pagrindinis būdas diagnozuoti šį sindromą – atlikti specifinius laboratorinius tyrimus, kurie nustato antifosfolipidinius antikūnus kraujyje. Kuo anksčiau šie tyrimai atliekami, tuo geresnė prognozė – diagnozavus sindromą, galima pradėti tinkamą gydymą, kuris padeda sumažinti trombozių riziką ir kitas komplikacijas.
- Kas tai? – Tai kraujo tyrimai, kurie nustato specifinius antikūnus, susijusius su antifosfolipidiniu sindromu (APS), ir padeda įvertinti trombozės riziką.
- Kada atliekami? – Tyrimai skiriami pacientams, kurie turi pasikartojančius trombozės atvejus ar nėštumo komplikacijas, tokias kaip persileidimai, preeklampsija ar ankstyvas gimdymas.
- Kokie tyrimai? – Pagrindiniai tyrimai: lupus antikoagulianto (LA) testas, antikardiolipino (aCL) antikūnų testas, anti‑beta‑2‑glikoproteino I (anti‑β2GPI) testas.
- Kaip atliekami? – Kraujo mėginys siunčiamas į laboratoriją, o jei testai teigiami, jie turi būti pakartoti po 12 savaičių.
- Ko tikėtis? – Jeigu tyrimų rezultatai patvirtina APS, galima pradėti gydymą, kuris padeda sumažinti trombozių ir kitų komplikacijų riziką.
Kas yra antifosfolipidinis sindromas?
Antifosfolipidinis sindromas (APS) – tai autoimuninė liga, kurią sukelia organizmo imuninės sistemos sutrikimas. Šios būklės metu organizmas pradeda gaminti antifosfolipidų antikūnus, kurie yra nukreipti prieš fosfolipidus – medžiagas, esančias ląstelių membranose ir reikalingas tinkamam kraujo krešėjimui.
Antikūnų poveikis kraujo krešėjimui
Fosfolipidai atlieka svarbų vaidmenį kraujo krešėjimo procese, nes jie yra susiję su trombocitų funkcija ir kraujo krešulių formavimu. Antifosfolipidų antikūnai trukdo šiam procesui, todėl padidėja kraujo krešulių rizika. Dėl šių antikūnų kraujagyslėse gali susidaryti kraujo krešuliai, kurie užkemša kraujagysles, sutrikdo kraujotaką ir gali sukelti įvairių sveikatos sutrikimų, tokių kaip trombozė (kraujo krešulių susidarymas), insultas, širdies priepuolis ir netgi persileidimas nėštumo metu.
Pirminis ir antrinis antifosfolipidinis sindromas
- Pirminis APS: Tai forma, kai liga vystosi savarankiškai, be kitų autoimuninių ligų. Ši forma gali atsirasti net ir sveikiems žmonėms, kurie neturi jokių kitų sveikatos sutrikimų.
- Antrinis APS: Tai forma, kuri dažnai susijusi su kitomis autoimuninėmis ligomis, tokiomis kaip sisteminė raudonoji vilkligė (SRV), reumatoidinis artritas ar Sjögreno sindromas. Antrinis APS atsiranda, kai organizme, sergant šiais sutrikimais, pradeda formuotis antifosfolipidų antikūnai.
APS gali pasireikšti įvairiais simptomais, tačiau dažniausiai jie susiję su padidėjusiu kraujo krešulių susidarymu. Tai gali sukelti įvairius sveikatos sutrikimus, tokius kaip trombozė, insultai, širdies priepuoliai, tačiau kai kuriais atvejais simptomai gali būti neaiškūs ir liga gali būti diagnozuota tik atlikus specifinius kraujo tyrimus.
APS diagnozė ir diagnostika
Antifosfolipidinis sindromas diagnozuojamas, remiantis kraujo tyrimais, kurių metu nustatomi antifosfolipidų antikūnai. Dažniausiai atlikti tyrimai apima:
- Antikardiolipino antikūnų tyrimas
- Lupuso antikoagulianto tyrimas
- Anti-β2-glicoproteino I antikūnų tyrimas
Jei šie antikūnai yra padidėję, o pacientas turi simptomų, tokių kaip kraujo krešulių susidarymas, diagnozuojamas antifosfolipidinis sindromas.
Pagrindiniai tyrimai, skirti nustatyti antifosfolipidiniam sindromui
Norint tiksliai nustatyti antifosfolipidinio sindromo diagnozę, atliekami keli specifiniai kraujo tyrimai, kurie padeda aptikti antifosfolipidinius antikūnus. Šie antikūnai gali sukelti kraujo krešulių susidarymą ir sukelti komplikacijas. Toliau pateikiame pagrindinius tyrimus, kurie naudojami APS diagnostikai.
Lupus antikoagulianto (LA) tyrimas
Lupus antikoaguliantas (LA) yra pirmas testas, kuris paprastai atliekamas įtarus APS. Tai – kraujo krešėjimo tyrimas, kuris tikrina, ar kraujyje yra antikūnų, sukeliančių trombų susidarymą, net jei laboratoriniai krešėjimo testai rodo, kad krešėjimas yra normalus. Nors šis tyrimas gali būti naudotas ir kitoms ligoms diagnozuoti, teigiamas rezultatų derinimas su klinikiniais požymiais gali reikšti APS.
Svarbu žinoti, kad lupus antikoagulianto tyrimas gali būti nepatikimas, jei tuo metu vartojate antikoaguliantus arba jei paciento organizme vyksta ūminė trombozė. Todėl šį tyrimą rekomenduojama atlikti tik tada, kai galima pašalinti šiuos veiksnius.
Antikardiolipino (aCL) antikūnų tyrimas
Antikardiolipino antikūnų (aCL) tyrimas taip pat yra svarbus diagnozuojant APS. Šie antikūnai gali sukelti kraujo krešulius ir trombozes. Pagrindinis šio tyrimo tikslas – nustatyti, ar paciento kraujyje yra padidėjusi aCL koncentracija. Paprastai šie tyrimai atliekami du kartus, kad būtų įvertintas ilgalaikis antikūnų buvimas organizme.
Svarbu pažymėti, kad aCL antikūnai taip pat gali būti teigiami esant kitoms ligoms, pavyzdžiui, sisteminei raudonajai vilkligei, todėl šis tyrimas turi būti atliktas kartu su kitais diagnostiniais žymenimis.
Anti‑beta‑2‑glikoproteino I (anti‑β2GPI) antikūnų tyrimas
Anti‑beta‑2‑glikoproteino I (anti‑β2GPI) antikūnų tyrimas yra papildomas diagnostinis tyrimas, kurio tikslas – nustatyti antikūnus, kurie atakuoja beta‑2‑glikoproteiną I, dar vieną medžiagą, svarbią kraujo krešėjimo procese. Jei šie antikūnai yra teigiami, jie gali rodyti, kad paciento organizme yra padidėjusi trombozės rizika.
Panašiai kaip ir su aCL, šis tyrimas taip pat turi būti pakartotas, kad būtų išvengta klaidingų rezultatų.
Tyrimų rezultatų interpretavimas ir diagnostikos kriterijai
Atliekant tyrimus, labai svarbu atsižvelgti į tai, kad vienkartiniai teigiami rezultatai dar nesuteikia galutinės diagnozės. Pagal tarptautines diagnostikos gaires, APS diagnozė gali būti patvirtinta tik tada, kai pacientas turi nuolatinį antikūnų buvimą kraujyje ir klinikinių simptomų. Paprastai, jei pirmieji tyrimų rezultatai yra teigiami, jie turi būti pakartoti ne anksčiau kaip po 12 savaičių.
Diagonizuoti APS reikalinga ne tik laboratorinė diagnostika, bet ir klinikiniai požymiai, tokie kaip trombozės ar nėštumo komplikacijos, kurios įtvirtina diagnozę.
Gydytojai gali nustatyti galutinę diagnozę tik tada, kai yra pakartotiniai teigiami tyrimų rezultatai ir būdingos klinikinės apraiškos. Jei tyrimai rodo ilgalaikį antikūnų buvimą ir pacientas patiria trombozės ar nėštumo problemų, gydytojas gali pradėti gydymą, kuris apima antikoaguliantų vartojimą ir kitus vaistus.
Kada gydytojas gali skirti tyrimus dėl APS
Tyrimai dėl APS paprastai skiriami, kai pacientas patiria:
- Trombozės (kraujo krešulių) pasikartojimus – tai gali būti venų trombozės ar arterijų trombozės atvejai, kurie atsiranda be aiškios priežasties.
- Nėštumo komplikacijas – jei pacientė turi dažnus persileidimus, ankstyvas gimdymas ar preeklampsiją, gydytojas gali įtarti APS.
- Autoimuninių ligų požymius – žmonėms, sergantiems sistemine raudonąja vilklige (SRV) ar kitomis autoimuninėmis ligomis, taip pat gali būti padidėjusi APS rizika, todėl jiems rekomenduojama atlikti šiuos tyrimus.
Tyrimai dažnai skiriami ne tik dėl simptomų, bet ir esant šeimos istorijai, kai kiti šeimos nariai jau turi APS ar kitas autoimunines ligas. Gydytojas gali nuspręsti atlikti šiuos tyrimus ir pacientams, kuriems buvo diagnozuotos problemos su kraujo krešėjimu ar dažni trombozės atvejai, nes APS gali būti genetiškai paveldimas. Laiku nustatyti antikūnų buvimą gali padėti apsaugoti pacientus nuo rimtų komplikacijų ir užtikrinti tinkamą gydymą.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Kada reikia atlikti tyrimus dėl antifosfolipidinio sindromo?
Ar gali tyrimai būti klaidingai teigiami?
Kaip atliekami tyrimai, skirti APS nustatyti?
Kiek kartų reikia pakartoti tyrimus?
Ar galima išvengti APS sukeltų komplikacijų?
