Traukuliai: pirmoji pagalba ir pagrindinės klaidos, kurių reikėtų vengti

Traukuliai – tai staigūs, nevalingi raumenų susitraukimai, kuriuos sukelia smegenų elektrinio aktyvumo sutrikimas. Jie gali trukti nuo kelių sekundžių iki kelių minučių ir pasireikšti tiek viso kūno drebėjimu, tiek trumpalaikiu sąmonės praradimu.

Nors traukuliai dažnai asocijuojami su epilepsija, jie gali pasireikšti ir dėl kitų priežasčių – aukštos temperatūros, galvos traumos, deguonies trūkumo ar net tam tikrų vaistų vartojimo.
Tinkamai suteikta pirmoji pagalba gali būti gyvybiškai svarbi, todėl būtina žinoti, ką daryti ir – dar svarbiau – ko nedaryti.

Kas sukelia traukulius?

Traukuliai – tai smegenų veiklos sutrikimo rezultatas, kai neuronai ima siųsti per daug arba nesinchronizuotų elektrinių impulsų.
Tokio staigaus išsikrovimo metu smegenys „perkraunamos“, o signalai į raumenis tampa chaotiški – dėl to ir atsiranda nevalingi kūno trūkčiojimai, sustingimas ar sąmonės praradimas.

Dažniausiai priežastys skirstomos į trumpalaikes (ūmias) ir lėtines (nuolatines).
Trumpalaikiai traukuliai dažnai pasireiškia net ir sveikiems žmonėms – pavyzdžiui, esant aukštai temperatūrai ar stipriam stresui.
Tuo tarpu lėtiniai traukuliai, tokie kaip epilepsijos priepuoliai, yra pasikartojantys ir susiję su ilgalaikiais smegenų pakitimais.

Dažniausios priežastys

Priežastys, dėl kurių atsiranda traukuliai, gali būti labai įvairios, tačiau visos jos vienaip ar kitaip paveikia smegenų elektrinę veiklą.
Toliau pateikiamos pagrindinės jų grupės su paaiškinimais.

• Neurologinės priežastys – epilepsija, galvos trauma, insultas ar smegenų augliai gali tiesiogiai trikdyti neuronų veiklą.
• Metabolinės priežastys – staigūs gliukozės, natrio ar kalcio svyravimai kraujyje (dažnai sergant diabetu ar inkstų ligomis).
• Infekcinės priežastys – meningitas, encefalitas ar aukšta temperatūra (ypač vaikams – vadinamieji febriliniai traukuliai).
• Toksinės priežastys – alkoholio ar narkotikų vartojimas, vaistų perdozavimas, apsinuodijimas cheminėmis medžiagomis.
• Psichogeniniai veiksniai – stiprus stresas ar panikos priepuoliai gali imituoti traukulius, nors neurologinio sutrikimo nėra.

Trumpai tariant, ne kiekvienas traukulys yra epilepsija.
Gydytojo tikslas – nustatyti, kas išprovokavo priepuolį: ar tai vienkartinis atvejis, ar lėtinės ligos požymis.

Kaip teigia prof. dr. Jacqueline French, Niujorko universiteto neurologė ir Tarptautinės epilepsijos lygos prezidentė:

„Epilepsija sudaro tik apie trečdalį visų traukulių atvejų. Likusieji dažnai susiję su metaboliniais ar toksiniais veiksniais, kuriuos galima koreguoti be ilgalaikio gydymo.“
(Epilepsy Research Journal, 2022 m.)

Rizikos grupės

Traukulių rizika padidėja tam tikrose žmonių grupėse.
Tai nereiškia, kad jie būtinai patirs priepuolį, tačiau jiems svarbu atidžiau stebėti savo sveikatą.

• Žmonės, turintys neurologinių ligų ar buvusių galvos traumų.
• Vaikai iki 5 metų (ypač esant karščiavimui).
• Vyresnio amžiaus asmenys, sergantys kraujotakos sutrikimais.
• Cukriniu diabetu ar inkstų ligomis sergantys pacientai.
• Asmenys, vartojantys tam tikrus vaistus (pvz., antidepresantus, antibiotikus, diuretikus).

Kaip pabrėžia gydytojai, svarbiausia ne tik atpažinti traukulius, bet ir suprasti jų priežastį, nes nuo to priklauso ir pirmosios pagalbos pobūdis.

Kaip atpažinti traukulius?

Traukuliai ne visada atrodo vienodai. Vieni žmonės praranda sąmonę ir krenta ant žemės, o kiti gali patirti vos pastebimą rankos ar veido trūkčiojimą.
Todėl svarbu žinoti, kad ne visi traukuliai reiškia epilepsiją, ir ne visada jie kelia tiesioginį pavojų gyvybei.

Prieš aptariant pirmosios pagalbos veiksmus, verta suprasti, kokie yra dažniausi traukulių tipai ir kuo jie skiriasi. Tai padės teisingai įvertinti situaciją ir išvengti klaidų.

Kaip matyti iš lentelės, traukuliai gali atrodyti labai skirtingai.
Pirmiausia svarbu nebandyti sulaikyti žmogaus jėga, o įsitikinti, kad aplinka saugi ir niekas negali jo sužeisti.
Visais atvejais, kai priepuolis trunka ilgiau nei 5 minutes arba kartojasi, būtina kviesti greitąją pagalbą (112).

Pirmoji pagalba traukulių metu

Pirmoji pagalba traukulių metu turi būti rami, greita ir orientuota į saugumą.
Svarbiausia – nebandyti sustabdyti traukulių jėga, o užtikrinti, kad žmogus nepatirtų papildomų sužalojimų.
Panikos momentu reikia prisiminti kelis paprastus, bet gyvybiškai svarbius principus.

Pirmoji pagalba – žingsnis po žingsnio

Prieš pateikiant veiksmus, verta pabrėžti, kad priepuolis dažniausiai trunka nuo 1 iki 3 minučių, o po jo žmogus būna sumišęs, mieguistas ar trumpam dezorientuotas.
Pirmoji pagalba skirta ne traukuliams sustabdyti, o apsaugoti žmogų nuo traumų ir užtikrinti kvėpavimo takų praeinamumą.

Po pirmosios pagalbos suteikimo būtina stebėti žmogų dar bent 15–20 minučių – ar jis pilnai atgauna sąmonę, kvėpavimą ir orientaciją aplinkoje.
Jei po priepuolio jis neatpažįsta žmonių, kalba nerišliai ar vėl praranda sąmonę – tai ženklas, kad reikia skubios medicinos pagalbos.

Ko niekada negalima daryti traukulių metu

Priepuolio metu žmogaus kūnas yra visiškai nekontroliuojamas, todėl svarbiausia – nebandyti jo suvaldyti.
Daugelis vis dar vadovaujasi mitais, kurie mediciniškai seniai paneigti.
Kad būtų aiškiau, pateikiu dažniausiai pasitaikančias klaidas ir jų pasekmes.

Prieš pateikiant sąrašą, verta prisiminti, kad pirmoji pagalba turi apsaugoti, o ne veikti prieš žmogaus kūno reakciją.
Kiekviena iš šių klaidų gali sukelti papildomą pavojų:

• Nekiškite nieko į burną: – senas mitas teigia, kad taip žmogus „nepraris liežuvio“. Iš tiesų tai neįmanoma – liežuvis gali tik užblokuoti kvėpavimo takus, todėl geriausia žmogų pasukti ant šono. Kišant daiktus galima sulaužyti dantis ar sužeisti žandikaulį.
• Nelaikykite žmogaus prievarta: – laikant jėga galima sukelti raumenų ar sąnarių traumas. Raumenys priepuolio metu susitraukia labai stipriai, todėl išorinis spaudimas tik padidina žalą.
• Nepilkite vandens ant veido ar kūno: – staigus temperatūros pokytis gali išprovokuoti papildomą stresinę reakciją, o sąmonės netekęs žmogus gali užspringti.
• Neduokite vaistų ar maisto per burną: – priepuolio metu prarandamas rijimo refleksas, todėl kyla aspiracijos (užspringimo) pavojus.
• Nepalikite žmogaus vieno po priepuolio: – nors po traukulių dažniausiai žmogus būna mieguistas, būtina stebėti jo kvėpavimą ir reakciją iki visiško sąmonės atgavimo.

Kaip teigia dr. Léonide M. Racz, epileptologas iš Ženevos universitetinės ligoninės (Hôpitaux Universitaires de Genève):

„Didžiausia klaida – bandyti ką nors daryti su žmogaus kūnu priepuolio metu. Reikia ne gydyti, o saugoti. Mūsų tikslas – neleisti susižaloti, o ne sustabdyti traukulius jėga.“
(European Neurology Review, 2021 m.)

Trumpai tariant, traukulių metu kiekviena sekundė svarbi, bet skubėti nereiškia daryti bet ką.
Ramybė, saugumas ir kvėpavimo takų priežiūra – tai trys pagrindiniai principai, kurių reikia laikytis.

Kada būtina skubiai kviesti medikus

Dauguma trumpalaikių traukulių (ypač vienkartiniai ar karščiavimo metu pasireiškiantys vaikams) praeina be pasekmių.
Tačiau yra situacijų, kai būtina nedelsiant kviesti greitąją pagalbą (112), nes priepuolis gali būti susijęs su epilepsiniu statusu, deguonies trūkumu ar kitais pavojingais sutrikimais.

Prieš peržvelgiant lentelę, svarbu pabrėžti, kad net jei nesate tikri – geriau kviesti pagalbą be delsimo, nei rizikuoti žmogaus sveikata.

Svarbiausia taisyklė – geriau klysti kviesti pagalbą, nei pavėluoti.
Gydytojai pabrėžia, kad kiekvienas ilgesnis priepuolis be medicininės priežiūros didina smegenų deguonies trūkumo riziką.

Kaip teigia prof. dr. Solomon L. Moshé, vaikų neurologas iš Albert Einšteino medicinos koledžo (JAV):

„Kiekvienas traukulys, trunkantis ilgiau nei 5 minutes, turi būti laikomas potencialiai pavojingu. Laikas šiuo atveju – svarbiausias veiksnys.“
(Epilepsy & Behavior, 2021 m.)

Gydytojo komentaras

Kaip sako dr. Josémir W. Sander, Londono universiteto koledžo (UCL) neurologas, daugelį metų tiriantis epilepsijos ir priepuolių mechanizmus:

„Žmonės traukulių metu dažnai nori padėti, tačiau jų reakcija būna klaidinga. Pirmoji pagalba – tai ne gydymas, o saugumo užtikrinimas. Svarbiausia – nebandyti sulaikyti, nekišti daiktų į burną ir nepanikuoti.“
(The Lancet Neurology, 2020 m.)

Dr. Sander pažymi, kad daugiau nei pusė sunkių komplikacijų po priepuolių įvyksta ne dėl pačių traukulių, o dėl neteisingos aplinkinių reakcijos.
Dažniausios pasekmės – galvos ar veido sužalojimai, žandikaulio pažeidimai, užspringimas, o kartais net kaklo trauma dėl netinkamos laikysenos.

„Traukuliai, ypač trumpi, nėra pavojingi, jei žmogus yra saugioje padėtyje ir kvėpavimo takai atviri. Žala atsiranda tada, kai kas nors mėgina juos sustabdyti jėga,“ – pabrėžia dr. Sander.

Neurologas taip pat atkreipia dėmesį, kad visuomenėje vis dar trūksta pirmosios pagalbos mokymų, skirtų būtent traukulių atvejams.
Nors tokie priepuoliai gali atrodyti bauginantys, paprasti veiksmai – ramybė, aplinkos saugumas ir laiko stebėjimas – dažniausiai išgelbėja situaciją.

„Kiekvienas iš mūsų gali tapti pirmuoju gelbėtoju. Net jei neturite medicininio pasirengimo, žinojimas, kaip elgtis, gali būti skirtumas tarp gyvybės ir mirties,“ – priduria gydytojas.

Žmonių atsiliepimai

Simona, 32 m., Vilnius:
„Pirmą kartą pamačiau traukulius darbe – kolega tiesiog sukniubo. Visi išsigandome, kažkas norėjo kišti šaukštą į burną, bet prisiminiau, kad to daryti negalima. Pasukau jį ant šono ir stebėjau laiką – priepuolis truko apie dvi minutes. Kai atvyko greitoji, medikai sakė, kad sureagavome idealiai.“

Marius, 45 m., Kaunas:
„Žmona patyrė traukulius po galvos traumos. Atrodė, kad ji nustojo kvėpuoti, bet po kelių sekundžių viskas susitvarkė. Svarbiausia buvo nepanikuoti – dabar visada laikau telefoną šalia, jei reikėtų greitai kviesti pagalbą.“

Inga, 29 m., Klaipėda:
„Mano sūnui buvo febriliniai traukuliai, kai jam buvo 2 metai. Tai buvo baisu – jis sustingo ir neatsiliepė. Gydytoja vėliau paaiškino, kad tai dažna reakcija į aukštą temperatūrą. Dabar visada stebiu karštį ir mažinu jį nedelsdama.“

Petras, 61 m., Panevėžys:
„Man traukuliai įvyko pirmą kartą po insulto. Žmona žinojo, ką daryti – paguldė ant šono, nieko nekišo į burną, tiesiog stebėjo. Dabar žinau, kad svarbiausia – aplinkiniai, kurie išmano, kaip reaguoti.“

Eglė, 38 m., Šiauliai:
„Kartą autobuse viena moteris patyrė traukulius. Daugelis stovėjo šokiruoti. Aš tiesiog užtikrinau, kad niekas jos nesužeistų, ir stebėjau, ar kvėpuoja. Po kelių minučių viskas praėjo. Supratau, kaip svarbu išlikti ramiam.“

Šios istorijos rodo, kad tinkamai reaguoti į traukulius gali bet kuris žmogus, net neturint medicininio išsilavinimo.
Pagrindinis skirtumas tarp sėkmingos pagalbos ir nelaimės – žinojimas, ką daryti ir ko vengti.

Kaip sakoma medicinoje: „Ramūs aplinkiniai – saugiausias priepuolio gydymas.“

Dažniausiai užduodami klausimai apie traukulius ir pirmąją pagalbą