Aspergerio sindromas – tai autizmo spektro sutrikimo forma, kuriai būdingas kitoks socialinis bendravimas, riboti interesai bei pasikartojantis elgesys. Šis sutrikimas ilgą laiką buvo laikomas atskira diagnoze, tačiau dabar daugelyje šalių (įskaitant Lietuvą) jis įtraukiamas į platesnę autizmo spektro sutrikimų (ASS) grupę.
Aspergerio sindromą turintys asmenys dažnai pasižymi aukštu intelektu, stipriu dėmesiu konkrečioms sritims (pvz., matematikai, technologijoms, menui), tačiau jiems sunkiau suprasti socialinius signalus, jausmų niuansus, užmegzti ir palaikyti santykius. Simptomai skiriasi priklausomai nuo amžiaus: vaikystėje labiau pastebimas netipiškas bendravimas, o suaugus – santykių palaikymo sunkumai, socialinio nerimo epizodai.
Svarbu pabrėžti, kad Aspergerio sindromas nėra liga, kurią reikia „išgydyti“. Tai kitoks pasaulio suvokimo ir bendravimo būdas, reikalaujantis tinkamos aplinkos, palaikymo bei supratimo.
- Kas tai? – Autizmo spektro sutrikimo forma, pasireiškianti socialinio bendravimo sunkumais, ribotais interesais, tačiau dažnai išlaikytu intelektu.
- Kokie požymiai? – Vaikams: sunkumai bendraujant, riboti žaidimai, pasikartojantis elgesys. Suaugusiems: santykių palaikymo sunkumai, nerimas, specifiniai interesai.
- Kada diagnozuojamas? – Dažniausiai vaikystėje, tačiau kai kurie žmonės diagnozę gauna tik suaugę.
- Kaip nustatomas? – Per specialisto vertinimą: klinikiniai interviu, elgesio stebėjimas, testai.
- Ar gydomas? – Tai ne liga, o būklė. Taikomas palaikomasis gydymas: psichoterapija, socialinių įgūdžių lavinimas, tėvų ir pedagogų mokymai.
Kokie yra Aspergerio sindromo požymiai vaikystėje?
Vaikystėje Aspergerio sindromo požymiai tampa pastebimi dažniausiai darželyje ar pradinėje mokykloje, kai vaikui tenka bendrauti su bendraamžiais. Skirtingai nei klasikinio autizmo atvejais, kalbos raida dažniausiai nėra smarkiai sutrikusi, tačiau socialiniai įgūdžiai vystosi kitaip.
Socialinio bendravimo sunkumai.
Vaikams dažnai sunku užmegzti draugystes. Jie gali atrodyti uždari, kalbėti apie temas, kurios domina tik juos, nesuprasti pokalbių taisyklių (pavyzdžiui, kada reikia klausytis, kada kalbėti).
Riboti žaidimai ir interesai.
Vaikai linkę ilgai žaisti vieną žaidimą, kartoti tas pačias veiklas, susikoncentruoti į labai siaurą temą (pvz., dinozaurus, traukinius ar žemėlapius).
Pasikartojantis elgesys.
Būdingi stereotipiniai judesiai – lingavimas, rankų plasnojimas, pasikartojančios frazės. Tokie veiksmai suteikia saugumo jausmą.
Jautrumas jutiminiams dirgikliams.
Vaikai gali stipriai reaguoti į garsus, šviesą, kvapus ar drabužių audinius. Net paprasti dirgikliai jiems atrodo pernelyg intensyvūs.
Kalbos ypatumai.
Nors kalba vystosi įprastai, dažnai pastebimas monotoniškas tonas, neįprasta intonacija, labai detalus ar suaugusiam būdingas žodynas.
Kaip pastebi vaikų psichiatras dr. Tony Attwood, daugelį metų tyrinėjantis Aspergerio sindromą:
„Vaikai, turintys Aspergerio sindromą, nebūtinai nori būti vieni – dažniausiai jie nori draugų, bet nežino, kaip jų susirasti ar kaip bendrauti taip, kad draugystė išliktų.“
Kaip Aspergerio sindromas pasireiškia suaugusiems?
Dalis žmonių Aspergerio sindromą atpažįsta tik suaugę, dažnai po daugelio metų nesuprantamų sunkumų santykiuose, darbe ar kasdieniame bendravime. Suaugusiųjų simptomai dažnai būna subtilesni, bet jie gali stipriai veikti gyvenimo kokybę.
Santykių palaikymo sunkumai.
Asmenys gali norėti artimų ryšių, bet nesuprasti socialinių signalų, užuominų ar neverbalinės kalbos. Tai apsunkina draugystes, romantinius santykius ir bendradarbiavimą darbe.
Specifiniai interesai.
Suaugusieji, turintys Aspergerio sindromą, gali turėti labai stiprią aistrą vienai sričiai. Nors tai dažnai tampa profesinio pranašumo šaltiniu, aplinkiniams gali atrodyti keista arba „per daug intensyvu“.
Jautrumas aplinkai.
Triukšmas, ryški šviesa, stiprūs kvapai gali kelti didelį diskomfortą, dėl kurio žmogus vengia tam tikrų vietų ar veiklų.
Socialinis nerimas ir stresas.
Dėl nuolatinės įtampos socialinėse situacijose gali atsirasti nerimo sutrikimų, depresijos ar perdegimo.
Tiesmukumas ir nuoširdumas.
Suaugusieji dažnai kalba labai tiesiai, nesupranta sarkazmo ar ironijos. Nors tai rodo nuoširdumą, kartais gali sukelti nesusipratimų.
Psichiatrė dr. Lorna Wing, viena pirmųjų aprašiusiu Aspergerio sindromą, yra pastebėjusi:
„Suaugusieji, turintys Aspergerio sindromą, dažnai patiria izoliaciją ne dėl savo pasirinkimo, o dėl visuomenės nesupratimo ir negebėjimo pritaikyti aplinką jų poreikiams.“
Kokie yra dažniausi Aspergerio sindromo simptomai?
Aspergerio sindromas pasireiškia įvairiais simptomais, kurių intensyvumas gali skirtis priklausomai nuo žmogaus amžiaus, asmenybės ir aplinkos. Kai kurie simptomai labiau pastebimi vaikystėje, kiti – išryškėja suaugus.
Socialinės sąveikos sunkumai.
Žmonės gali nesuprasti akių kontakto, gestų, balso tono ar veido išraiškų reikšmės. Pokalbiuose jiems sunku atskirti, kada kalbėti, kada klausytis, dažnai atrodo, kad jie kalba „ne vietoje“.
Riboti interesai.
Domėjimasis siaura sritimi yra labai intensyvus ir gilus. Kartais žmogus tampa savo srities ekspertu, tačiau sunkiai kalba apie kitas temas.
Pasikartojantis elgesys.
Būdingas rutinos poreikis – žmogus jaučiasi saugiau, kai diena vyksta taip pat. Bet koks netikėtas pokytis gali sukelti nerimą ar net panikos priepuolį.
Jutiminis jautrumas.
Stipriau nei kiti reaguoja į garsus, šviesą, kvapus ar prisilietimus. Kartais tam tikri garsai ar audiniai sukelia didelį diskomfortą.
Kalbos ypatumai.
Nors kalba paprastai vystosi normaliai, ji gali būti monotoniška, „robotizuota“, pernelyg formali arba kupina detalių.
Motorikos ypatumai.
Kai kuriems žmonėms pastebimas nerangumas, koordinacijos problemos, neįprasti judesiai ar stereotipiniai gestai.
Kaip teigia neurologė dr. Temple Grandin, pati turinti autizmo spektro sutrikimą:
„Skirtumai, kuriuos mes vadiname sutrikimais, dažnai slepia unikalius talentus. Aspergerio sindromas nėra tik simptomų rinkinys – tai ir kitoks, kartais itin kūrybiškas mąstymo būdas.“
Kaip atliekamas Aspergerio sindromo testas ir diagnozė?
Aspergerio sindromo nustatymas yra ilgas ir kompleksiškas procesas, nes nėra vieno kraujo tyrimo ar vaizdinimo metodo, kuris galėtų aiškiai parodyti diagnozę. Vertinimas remiasi specialistų žiniomis, klinikine patirtimi bei paciento (ar jo artimųjų) pateikta informacija apie elgesį, raidos istoriją ir dabartinius sunkumus.
Pirminis įvertinimas.
Dažniausiai viskas prasideda nuo pastebėjimo, kad vaikas ar suaugęs elgiasi kitaip nei dauguma. Vaikystėje tai gali būti sunkumai bendraujant su bendraamžiais, riboti žaidimai, keisti jutiminiai jautrumai. Suaugusiems – nuolatinis socialinis nerimas, santykių išlaikymo problemos ar išskirtinai riboti interesai. Pirmasis kreipimosi taškas dažniausiai yra šeimos gydytojas ar vaikų gydytojas, kuris nukreipia pas specialistus.
Specialistų komanda.
Diagnozėje dalyvauja keli skirtingų sričių specialistai: vaikų psichiatras, psichologas, neurologas, logopedas. Jų užduotis – išsamiai įvertinti paciento socialinius, kognityvinius ir emocinius gebėjimus.
Standartizuoti testai ir klausimynai.
Diagnozuojant naudojami specialūs įrankiai, pavyzdžiui:
- ADOS (Autism Diagnostic Observation Schedule) – struktūruota situacijų ir užduočių serija, stebint, kaip žmogus bendrauja, reaguoja į socialines užuominas.
- ADI-R (Autism Diagnostic Interview – Revised) – išsamus interviu su tėvais ar artimaisiais, siekiant suprasti žmogaus raidos istoriją.
- Kiti klausimynai, tokie kaip AQ (Autism Spectrum Quotient), dažniausiai naudojami kaip pirminė atranka.
Elgesio stebėjimas.
Labai svarbi diagnozės dalis – realių situacijų stebėjimas. Vaikai dažnai vertinami darželyje ar mokykloje, kur jų elgesys atsiskleidžia natūraliai. Suaugusieji dažnai kalbinami apie savo patirtis darbe, santykiuose, socialinėse situacijose.
Kitų priežasčių atmetimas.
Specialistai privalo įsitikinti, kad simptomų nesukelia kitos būklės – pavyzdžiui, klausos sutrikimai, kalbos raidos vėlavimas, emociniai sutrikimai.
Diagnozės patvirtinimas.
Kai surenkama pakankamai duomenų, nustatoma, ar žmogaus simptomai atitinka autizmo spektro sutrikimo kriterijus (pagal DSM-5 arba ICD-10/ICD-11 klasifikacijas). Aspergerio sindromas dabar dažniausiai įvardijamas kaip „aukšto funkcionavimo autizmas“.
Psichiatras dr. Tony Attwood, vienas žymiausių Aspergerio sindromo ekspertų, yra sakęs:
„Diagnozė dažnai tampa raktu į savęs supratimą. Tai ne etiketė, o galimybė suprasti, kodėl žmogus jaučiasi kitaip, ir padėti jam rasti tinkamus įrankius gyvenimui.“
Ką daryti gavus Aspergerio sindromo diagnozę?
Diagnozės gavimas dažnai sukelia daug emocijų – nuo palengvėjimo, kad pagaliau aišku, kodėl elgesys ar mąstymas skiriasi nuo daugumos, iki nerimo, kas laukia ateityje. Svarbiausia suprasti, kad Aspergerio sindromas nėra liga, o kitoks pasaulio suvokimo būdas. Todėl gydymas šiuo atveju nėra skirtas „išgydyti“, bet padėti žmogui prisitaikyti, išnaudoti savo stiprybes ir sumažinti sunkumus.
Psichoedukacija.
Tiek vaikui, tiek jo šeimai ar suaugusiajam svarbu suprasti, kas yra Aspergerio sindromas, kokie jo ypatumai ir ko galima tikėtis. Žinios padeda mažinti kaltės, gėdos ar izoliacijos jausmus.
Socialinių įgūdžių lavinimas.
Specialios programos padeda išmokti bendrauti, suprasti socialines užuominas, užmegzti ir palaikyti santykius. Vaikams tai dažnai vyksta grupėse su bendraamžiais, suaugusiems – psichoterapijoje ar mokymuose.
Psichoterapija.
Kognityvinė elgesio terapija (KET) yra viena veiksmingiausių metodikų padedant įveikti nerimą, depresiją ar streso valdymo sunkumus. Ji taip pat padeda atpažinti ir suprasti savo emocijas.
Pagalba mokykloje ar darbe.
Vaikai gali gauti pritaikytą ugdymo planą, papildomą pagalbą mokykloje. Suaugusieji gali prašyti darbo aplinkos pritaikymo – pavyzdžiui, ramesnės darbo vietos, aiškiai struktūruotų užduočių.
Šeimos ir aplinkos palaikymas.
Artimųjų supratimas yra itin svarbus. Jei šeima žino, kaip reaguoti į tam tikrus elgesio bruožus, galima sumažinti konfliktus ir palengvinti kasdienybę.
Stiprybių išnaudojimas.
Aspergerio sindromą turintys žmonės neretai pasižymi puikia atmintimi, kruopštumu, gebėjimu sutelkti dėmesį į detales. Šie privalumai gali tapti sėkmės pagrindu tiek moksluose, tiek profesijoje.
Kaip teigia neurologė ir autorė dr. Temple Grandin, pati turinti autizmo spektro sutrikimą:
„Skirtumai nėra trūkumai. Aspergerio sindromą turintys žmonės dažnai mato pasaulį taip, kaip kiti nepastebi – ir būtent tai daro juos unikalius.“
Kasdieniai įpročiai ir pagalba: ką daryti, ko vengti sergant Aspergerio sindromu
Kasdieniai sprendimai ženkliai veikia savijautą: aiški dienotvarkė, jutiminės aplinkos pritaikymas ir socialinių įgūdžių lavinimas mažina nerimą, o netinkami reikalavimai (pvz., „būk spontaniškas“, „žiūrėk į akis“) dažnai pablogina situaciją. Žemiau – aiškus palyginimas, padėsiantis greitai susiorientuoti.
Naudingi ir rizikingi įpročiai (Aspergerio sindromas)
Šie pasiūlymai tinka vaikams ir suaugusiesiems, tačiau visada pritaikykite juos individualiems poreikiams ir specialisto rekomendacijoms.
Naudingi veiksmai
- Aiški dienotvarkė ir struktūra (vizualūs planai, priminimai, perėjimų „užsklandos“).
- Socialinių įgūdžių lavinimas: modeliavimas, vaidmenų žaidimai, scenarijai sudėtingoms situacijoms.
- Jutiminės aplinkos pritaikymas: triukšmo mažinimas, ausinės, apšvietimo reguliavimas, „ramybės kampas“.
- Psichologinė pagalba (KET) nerimui, perdegimui, savivokai; artimųjų psichoedukacija.
- Mokyklos/darbo pritaikymai: ramesnė vieta, aiškios instrukcijos raštu, pertraukėlės, numatomi terminai.
- Stiprybių auginimas: domėjimosi sričių integravimas į mokslus/darbą, mentorystė.
Rizikingi veiksmai
- Spaudimas „maskuoti“ (priverstinis akių kontaktas, spontaniškumas) – didina nerimą ir išsekimą.
- „Nulinės tolerancijos“ drausmė už jutiminį perkrūvį ar rutinos poreikį.
- Perdėtas tvarkaraštis be poilsio langų; staigūs pokyčiai be išankstinio pasirengimo.
- Savidiagnozė remiantis vien internetiniais testais ir „stebuklingų“ gydymų paieška.
- Nepagrįsti draudimai mėgstamai veiklai – prarandama motyvacija ir savivertė.
- Bendravimo klaidas vertinti kaip tyčinį nepaklusnumą, o ne neuroįvairovės apraišką.
Testas ir saviįsivertinimas: kaip „pasitikrinti“ ir ko tikėtis
Internete prieinami klausimynai gali padėti atpažinti autizmo spektro bruožus, tačiau jie nėra diagnostika. Jie tinka kaip pirmas žingsnis, padedantis apsispręsti dėl profesionalaus įvertinimo. Vaikams testus pildo tėvai ar pedagogai, suaugusieji juos pildo patys.
Trumpi atrankos įrankiai paprastai vertina socialinį bendravimą, jutiminius jautrumus, rutinos poreikį, interesų siaurumą. Gavus aukštą balą, verta kreiptis į psichikos sveikatos specialistą (vaikų ar suaugusiųjų psichiatrą/psichologą), kuris atliks struktūruotą įvertinimą (interviu, stebėjimą, standartizuotas metodikas) ir padės atskirti Aspergerio bruožus nuo kitų būklių – dėmesio, nerimo ar kalbos sutrikimų.
Kaip pasirengti profesionaliam vertinimui?
Surinkite raidos ir mokyklos atsiliepimus, trumpai aprašykite situacijas, kurios kelia sunkumų (darbas, santykiai, sensorika), ir pasiruoškite pavyzdžius, kada simptomai trukdo kasdienybei. Tai paspartina diagnostiką ir leidžia tiksliau parengti pagalbos planą.
Kaip pabrėžia prof. Simon Baron-Cohen (Cambridge Autism Research Centre):
„Saviįsivertinimo skalės gali būti vertinga pradžia, bet jos niekada nepakeis klinikinio įvertinimo. Autizmo spektro bruožai visada turi būti vertinami kontekste.“
Dažniausiai užduodami klausimai apie Aspergerio sindromą
Ar Aspergerio sindromas ir „aukšto funkcionavimo autizmas“ – tas pats?
Ar suaugusieji gali gauti diagnozę?
Ar Aspergerio sindromas susijęs su intelektu?
Ar yra vaistų „nuo Aspergerio“?
Ar internetiniai testai gali nustatyti diagnozę?
Kaip apie diagnozę kalbėtis su mokykla ar darbdaviu?
Kiti straipsniai
Reino sindromas: kas tai, simptomai ir gydymo galimybės
Neutrofilai žemiau normos – galimos priežastys ir pavojai
