Bulimija: kas tai, priežastys ir gydymo galimybės

Bulimija nervoza – tai rimtas valgymo sutrikimas, kuriam būdingas perteklinis valgymas (persivalgymo epizodai) ir vėlesnis elgesys, siekiant atsikratyti suvalgyto maisto – pavyzdžiui, sukeliamas vėmimas, vartojami vidurius laisvinantys vaistai ar intensyviai sportuojama. Šis sutrikimas dažniausiai paveikia paaugles ir jaunas moteris, tačiau vis dažniau diagnozuojamas ir vyrams. Bulimija nėra tik apie maistą – ji dažnai susijusi su emociniu skausmu, saviverte ir kontrolės poreikiu.

Kas yra bulimija?

Bulimija – tai psichologinės kilmės valgymo sutrikimas, kai žmogus kartais nekontroliuojamai persivalgo, o vėliau jaučia kaltę ir baimę priaugti svorio, todėl imasi kompensacinių veiksmų – pavyzdžiui, sukelia vėmimą, vartoja diuretikus ar badauja.

Skirtingai nei anoreksija, bulimija sergantys žmonės dažnai išlaiko normalų kūno svorį, todėl sutrikimą ilgai sunku pastebėti net artimiesiems.

Bulimijos priežastys: emociniai, biologiniai ir socialiniai veiksniai

Bulimija nėra paprastas valgymo įpročių sutrikimas – tai kompleksiškas psichologinis reiškinys, susijęs su emocijomis, saviverte, socialiniu spaudimu ir net biologiniais veiksniais.
Dažnai šis sutrikimas išsivysto tarsi tyliai – žmogus bando išlaikyti kontrolę, tačiau ilgainiui valgymas tampa būdu valdyti stresą ir emocijas.

Emociniai veiksniai

Vienas dažniausių bulimijos pradžios taškų – emocinis skausmas. Žmonės, kenčiantys nuo bulimijos, dažnai jaučiasi:

• nepilnaverčiai, nepakankamai geri;
• stipriai priklausomi nuo kitų nuomonės;
• linkę slopinti jausmus maistu.

Persivalgymo epizodai tampa emocijų iškrovos mechanizmu, po kurio seka gėdos ir kaltės jausmas.

„Bulimija – tai ne tiek apie maistą, kiek apie skausmą, kurio žmogus negali išreikšti kitaip,“ – sako dr. Gill Livingston.

Biologiniai veiksniai

Moksliniai tyrimai rodo, kad bulimiją gali skatinti tam tikri neurocheminiai pokyčiai smegenyse – ypač serotonino ir dopamino disbalansas. Šie neuromediatoriai lemia nuotaiką, apetitą ir impulsų kontrolę, todėl jų sutrikimai gali paskatinti tiek persivalgymą, tiek kompensacinius veiksmus.

Be to, genetiniai veiksniai taip pat gali turėti įtakos – jei šeimoje yra buvę valgymo ar nuotaikos sutrikimų, rizika susirgti bulimija padidėja.

Socialiniai ir kultūriniai veiksniai

Šiuolaikinėje visuomenėje ypač stiprus spaudimas atrodyti „tobulai“. Socialinė žiniasklaida, reklamos, mados industrija formuoja nepasiekiamus kūno idealus, dėl kurių daugelis pradeda kovoti su savo atvaizdu veidrodyje.

Bulimija dažnai prasideda kaip norų būti „plonesniam“ pasekmė, bet greitai perauga į emocinę priklausomybę nuo maisto ir kaltės ciklą. Šis sutrikimas dažniau pasitaiko tarp paauglių ir jaunų moterų, tačiau vis dažniau diagnozuojamas ir vyrams, ypač siejantiems savivertę su kūno forma.

Bulimijos simptomai ir pasekmės: kaip atpažinti problemą

Bulimijos atpažinimas gali būti sudėtingas, nes daugelis sergančiųjų stengiasi savo elgesį nuslėpti. Iš pažiūros žmogus gali atrodyti sveikas, išlaikyti normalų svorį, tačiau viduje vyrauja nuolatinis kaltės, gėdos ir kontrolės praradimo ciklas.

Bulimiją sudaro du pagrindiniai elgesio modeliai:

1. Persivalgymo epizodai – kai per trumpą laiką suvartojamas labai didelis maisto kiekis, dažnai be realaus alkio jausmo.
2. Kompensacinis elgesys – bandymai „atsikratyti“ suvalgyto maisto per vėmimą, vidurius laisvinančius preparatus, badavimą ar intensyvų sportą.

„Bulimijos atveju žmogus įstringa tarp dviejų kraštutinumų – persivalgymo ir bausmės. Šis ciklas vargina tiek kūną, tiek protą,“ – sako dr. Lisa Mosconi.

Elgesio požymiai

Bulimija sergantis žmogus dažnai elgiasi taip, kad aplinkiniai nieko neįtartų, tačiau tam tikri požymiai gali išduoti problemą. Dažnai pasitaiko slapti persivalgymo epizodai, ypač vakare ar naktimis, kai niekas nemato. Po tokių epizodų žmogus jaučia stiprų kaltės jausmą ir nerimą, todėl gali imtis kraštutinių priemonių – sukelti vėmimą, vartoti vidurius laisvinančius ar diuretikus.

Taip pat būdingas nuolatinis svorio stebėjimas ir dietų kaitaliojimas – žmogus bando kontroliuoti kūno svorį, tačiau įstringa cikle tarp ribojimosi ir persivalgymo. Pastebimas ir dažnas išėjimas į tualetą netrukus po valgio, kuris gali būti bandymas paslėpti vėmimą.

Bulimijai būdinga ir emocinė nestabilumas – svyravimas nuo pakilios nuotaikos iki gilaus liūdesio ar kaltės. Tokie žmonės dažnai atrodo įsitempę, nerimastingi, sunkiai priima pagyras ar komplimentus, nes viduje jaučia nuolatinį nepasitenkinimą savimi.

Šie elgesio pokyčiai laikui bėgant tampa įpročiu, kuris užvaldo kasdienybę – valgymas, kaltė ir bausmė tampa pagrindiniu emocinio gyvenimo ratu.

Fiziniai simptomai

Bulimija sukelia daugybę kūno pokyčių, kurie laikui bėgant tampa vis pavojingesni.

Emociniai simptomai

Bulimija beveik visada eina išvien su emociniais sunkumais. Sergantieji dažnai patiria nerimo ir depresijos epizodus, kurie gali svyruoti nuo lengvo liūdesio iki intensyvaus beviltiškumo jausmo. Jų kasdienybėje ryškus perdėtas savikritiškumas ir perfekcionizmas – žmogus kelia sau labai aukštus standartus, o kiekvienas nukrypimas sukelia kaltės ir gėdos pojūtį.

Dažnai pasireiškia ir socialinis atsiribojimas – sergantysis vengia bendrų valgymų, pasimatymų ar švenčių, bijodamas, kad kiti pastebės jo valgymo įpročius. Ilgainiui išsivysto žema savivertė ir gilus nepasitenkinimas kūno išvaizda – žmogus mato save iškreiptai, nepaisant realaus svorio ar išvaizdos.

Šie emociniai simptomai tampa neatsiejama bulimijos dalimi ir palaiko sutrikimo ciklą: kuo didesnis nepasitenkinimas savimi, tuo stipresnis noras pasitelkti maistą kaip kontrolės ar nusiraminimo priemonę.

Bulimijos gydymas: pagalbos būdai ir atsigavimo kelias

Bulimijos gydymas yra sudėtingas ir daugialypis procesas, kuris apima ne tik fizinės sveikatos atkūrimą, bet ir psichologinį gijimą bei santykio su maistu ir kūnu atstatymą. Kadangi ši liga susijusi su emocijomis, mąstymo modeliais ir saviverte, sėkmingam pasveikimui dažniausiai prireikia kompleksinės komandos pagalbos – psichoterapeuto, mitybos specialisto ir kartais psichiatro.

„Bulimijos gydymas nėra greitas – tai kelionė, reikalaujanti kantrybės, supratimo ir savęs priėmimo. Svarbiausia – pripažinti problemą ir leisti sau priimti pagalbą,“ – sako dr. Peter Rabins.

Psichoterapija – pagrindinis gydymo ramštis

Psichoterapija laikoma efektyviausia bulimijos gydymo priemone. Dažniausiai taikomas kognityvinės-elgesio terapijos (KET) metodas, kuris padeda pacientui suprasti, kokios mintys ir emocijos sukelia persivalgymo epizodus, bei moko pakeisti šiuos elgesio modelius sveikesniais.

Šios terapijos metu žmogus mokosi atpažinti savo emocinius „trigerius“ – situacijas ar mintis, kurios skatina nevaldomą valgymą, ir išmoksta jas valdyti be maisto. Palaipsniui atkuriamas pasitikėjimas savo kūnu ir maistu, mažėja kaltės jausmas, stiprėja savivertė.

Kai kuriais atvejais taikoma ir šeimos terapija, ypač jei sutrikimas pasireiškė paauglystėje. Ji padeda atkurti pasitikėjimą šeimos narių santykiuose ir išmokti palaikyti sergantį artimąjį be kritikos ar spaudimo.

Mitybos atkūrimas

Antras svarbus žingsnis – mitybos stabilizavimas. Bulimija dažnai sutrikdo natūralius alkio ir sotumo signalus, todėl žmogus praranda gebėjimą „išgirsti“ savo kūno poreikius. Mitybos specialistas padeda sukurti subalansuotą, reguliarų valgymo ritmą, kuris atstato organizmo pusiausvyrą ir padeda išvengti persivalgymo ciklų.

Sveikas mitybos planas nėra griežta dieta – priešingai, tai mokymasis valgyti be kaltės. Tokia terapija moko priimti visus produktus kaip leistinus ir nebevertinti jų kaip „gerų“ ar „blogų“.

Vaistai

Kai bulimija pasireiškia kartu su depresijos ar stipraus nerimo simptomais, gydytojas gali skirti antidepresantų, dažniausiai iš SSRI (selektyvių serotonino reabsorbcijos inhibitorių) grupės.
Vaistai padeda stabilizuoti nuotaiką, mažina impulsus persivalgyti ir palengvina psichoterapijos procesą, tačiau jie nėra pagrindinis gydymo metodas – tik pagalbinė priemonė.

Palaikymas ir savipagalba

Pasveikimas nuo bulimijos yra procesas, kuris dažnai apima atkryčių – trumpus sugrįžimus prie seno elgesio. Svarbu suprasti, kad tai nėra nesėkmė, o natūrali gijimo dalis. Didelį vaidmenį atlieka artimųjų palaikymas – šeimos ir draugų supratimas, kantrybė ir emocinis saugumas suteikia sergančiajam jėgų tęsti gydymą.

Kita svarbi pagalbos forma – savipagalbos grupės. Jose žmonės dalijasi patirtimis, gauna emocinį palaikymą ir jaučiasi suprasti. Toks bendruomeniškumas stiprina motyvaciją bei mažina vienišumo jausmą.

Dažniausiai užduodami klausimai