Endogeninė depresija: kas tai, kaip ji pasireiškia ir kaip gydoma

Endogeninė depresija – tai viena iš depresijos formų, kuri dažnai kelia daug klausimų ir nesusipratimų. Žmonėms gali būti sunku suprasti, kodėl jaučiamas gilus liūdesys, tuštuma ar beviltiškumas, kai iš pirmo žvilgsnio gyvenime „viskas gerai“. Būtent tai ir yra viena iš šios būklės ypatybių – ji nebūtinai susijusi su išoriniais gyvenimo įvykiais.

Ši depresijos forma laikoma labiau susijusia su biologiniais ir genetiniais veiksniais, o ne su konkrečiu stresu ar trauma. Dėl to žmogus gali jaustis kaltas, manyti, kad neturi „teisės“ taip jaustis, ir ilgai nesikreipti pagalbos. Tai viena iš priežasčių, kodėl endogeninė depresija neretai diagnozuojama pavėluotai.

Kas yra endogeninė depresija?

Endogeninė depresija – tai depresijos forma, kuri laikoma kilmės požiūriu labiau biologine nei reakcine. Tai reiškia, kad ji dažnai atsiranda ne kaip tiesioginė reakcija į stresinius gyvenimo įvykius, netektis ar traumas, o dėl vidinių organizmo procesų, ypač susijusių su smegenų veikla.

Žmogus, patiriantis endogeninę depresiją, gali gyventi stabilų gyvenimą, turėti darbą, šeimą ar palaikymą, tačiau vis tiek jausti gilų liūdesį, tuštumą ar beprasmybę. Būtent todėl ši depresijos forma dažnai sukelia sumišimą ir kaltės jausmą – atrodo, kad „nėra dėl ko taip jaustis“.

„Endogeninė depresija dažnai pasireiškia tada, kai išorinės aplinkybės nepaaiškina vidinės kančios.“ – dr. Michael Harrington

Kodėl ji nelaikoma reakcija į stresą?

Skirtingai nei reaktyvi depresija, kuri dažnai kyla po aiškaus gyvenimo įvykio (netekties, skyrybų, ligos), endogeninė depresija gali prasidėti be matomos priežasties. Tai nereiškia, kad žmogus niekada nepatyrė streso, tačiau simptomų atsiradimas nėra tiesiogiai susietas su konkrečiu įvykiu.

Šios formos depresija dažnai:

• pasireiškia palaipsniui,
• nėra „pagerinama“ pakeitus aplinkybes,
• išlieka net tada, kai gyvenime objektyviai viskas stabilu.

Dėl šios priežasties bandymai „susitvarkyti pačiam“, pakeisti rutiną ar „galvoti pozityviai“ dažnai neduoda laukiamo efekto.

„Tai depresija, kuri kyla iš vidaus, o ne iš situacijos.“ – dr. Laura Stein

Ką tai reiškia žmogui?

Žmogui tai reiškia, kad jo savijauta nėra jo kaltė ir nėra asmenybės silpnumo požymis. Endogeninė depresija siejama su tam tikrais smegenų neuromediatorių – serotonino, dopamino, noradrenalino – veiklos sutrikimais, kurie daro įtaką nuotaikai, energijai ir mąstymui.

Supratimas, kad depresija turi biologinį pagrindą, dažnai padeda sumažinti savikaltą ir paskatina ieškoti tinkamos, profesionalios pagalbos.

Kaip pasireiškia endogeninė depresija?

Endogeninė depresija dažnai pasireiškia gilesniais ir labiau viską apimančiais simptomais, kurie mažai priklauso nuo išorinių aplinkybių. Žmogus gali pastebėti, kad savijauta nekinta net tada, kai gyvenime atsiranda teigiamų įvykių ar sumažėja stresas. Būtent šis „atsparumas aplinkai“ yra viena iš būdingų šios depresijos formos savybių.

Emociniai simptomai

Emocinėje srityje dažniausiai vyrauja gilus liūdesys arba tuštumos jausmas, kuris yra nuolatinis ir sunkiai palengvėja. Žmogus gali jausti beviltiškumą, vidinį sunkumą ar emocinį „plokštumą“, kai džiaugsmas, susidomėjimas ar pasitenkinimas beveik nebejaučiami.

Dažnai pasireiškia ir stiprus kaltės jausmas, neturintis aiškaus pagrindo, taip pat savęs nuvertinimas. Šie jausmai kyla tarsi „iš vidaus“, o ne kaip reakcija į konkrečias klaidas ar situacijas.

Fiziniai simptomai

Endogeninė depresija labai dažnai pasireiškia ir ryškiais fiziniais simptomais. Žmogus gali jaustis visiškai išsekęs, net ir pakankamai miegodamas. Energijos stoka tampa nuolatine būsena, o kasdienės užduotys reikalauja neproporcingai daug pastangų.

Dažni miego sutrikimai – ankstyvas prabudimas, neramus miegas ar nemiga – laikomi vienu iš klasikinių endogeninės depresijos požymių. Taip pat gali keistis apetitas, svoris, atsirasti kūno skausmai be aiškios medicininės priežasties.

Mąstymo ir elgesio ypatumai

Mąstymas endogeninės depresijos metu dažnai tampa lėtesnis ir pesimistiškesnis. Žmogui sunku susikaupti, priimti sprendimus, planuoti ateitį. Mintys gali suktis apie beprasmybę, savo menkumą ar ateities nebuvimą, net jei objektyvi situacija to nepatvirtina.

Elgesio lygmenyje dažnas socialinis atsitraukimas, sumažėjęs aktyvumas ir vengimas veiklų, kurios anksčiau teikė malonumą. Šie pokyčiai paprastai vystosi palaipsniui, todėl pats žmogus ne visada iš karto juos pastebi.

Kuo endogeninė depresija skiriasi nuo reaktyvios depresijos?

Nors tiek endogeninė, tiek reaktyvi depresija gali pasireikšti panašiais simptomais, jų kilmė ir eiga dažnai skiriasi. Šių skirtumų supratimas padeda tiksliau atpažinti būklę ir pasirinkti tinkamiausią gydymo kelią.

Reaktyvi depresija dažniausiai atsiranda kaip atsakas į konkretų gyvenimo įvykį – netektį, skyrybas, ligą ar ilgalaikį stresą. Tuo tarpu endogeninė depresija dažniau vystosi be aiškiai įvardijamos išorinės priežasties ir yra labiau susijusi su biologiniais procesais organizme.

Nuo ko atsiranda endogeninė depresija?

Endogeninė depresija laikoma depresijos forma, kurios pagrindas slypi vidiniuose organizmo procesuose, o ne išoriniuose gyvenimo įvykiuose. Tai nereiškia, kad aplinka neturi jokios įtakos, tačiau ji dažniausiai nėra pagrindinis ligos „paleidiklis“. Dėl šios priežasties žmogus gali jaustis blogai net tada, kai gyvenime nėra akivaizdžių problemų.

„Endogeninė depresija kyla ne iš to, kas nutinka gyvenime, o iš to, kaip veikia smegenys.“ – dr. Robert Klein

Genetiniai veiksniai

Vienas svarbiausių veiksnių – paveldimumas. Tyrimai rodo, kad endogeninė depresija dažniau pasitaiko žmonėms, kurių artimi giminaičiai sirgo depresija ar kitais nuotaikos sutrikimais. Tai nereiškia, kad depresija yra „užprogramuota“, tačiau genetinis fonas gali padidinti jautrumą.

Žmogus gali ilgą laiką jaustis gerai, o simptomai pasireiškia tam tikru gyvenimo etapu – pavyzdžiui, dėl hormoninių pokyčių, amžiaus ar ilgalaikio vidinio išsekimo.

Smegenų biochemija

Endogeninė depresija siejama su neuromediatorių disbalansu smegenyse. Serotoninas, dopaminas ir noradrenalinas yra cheminės medžiagos, kurios dalyvauja nuotaikos, motyvacijos, miego ir energijos reguliavime. Kai jų veikla sutrinka, žmogaus emocinė būsena gali pasikeisti nepriklausomai nuo išorinių aplinkybių.

Šis biocheminis disbalansas paaiškina, kodėl endogeninės depresijos atveju dažnai būtinas medikamentinis gydymas – jis padeda atkurti sutrikusią smegenų veiklos pusiausvyrą.

Kodėl „akivaizdžios priežasties“ gali nebūti?

Daugelis žmonių, sergančių endogenine depresija, susiduria su nesupratimu – tiek iš aplinkinių, tiek iš savęs. Kyla klausimas: „Kodėl man taip blogai, jei viskas gyvenime gerai?“ Atsakymas slypi tame, kad ne visos ligos turi matomą priežastį.

Kaip ir kai kurios kitos medicininės būklės, endogeninė depresija gali išsivystyti tyliai, be aiškaus išorinio signalo. Tai nereiškia, kad žmogus „per daug jautrus“ ar „nesugeba susitvarkyti“. Tai reiškia, kad organizmui reikalinga pagalba.

Ar endogeninė depresija yra sunkesnė?

Endogeninė depresija dažnai laikoma viena sunkesnių depresijos formų, tačiau svarbu suprasti, kad „sunkumas“ čia nereiškia žmogaus silpnumo ar prastesnių galimybių pasveikti. Sunkesnė ji laikoma todėl, kad simptomai paprastai būna gilesni, labiau nuoseklūs ir mažiau priklausomi nuo išorinių aplinkybių.

Žmogus gali pastebėti, kad net tada, kai gyvenime sumažėja stresas ar atsiranda teigiamų pokyčių, savijauta beveik nekinta. Tai gali kelti nusivylimą ir jausmą, kad „niekas nepadeda“, ypač jei anksčiau buvo bandyta spręsti problemas savarankiškai.

Simptomų gylis ir pastovumas

Viena iš priežasčių, kodėl endogeninė depresija laikoma sunkesne, yra simptomų pastovumas. Liūdesys, energijos stoka, miego sutrikimai ir beviltiškumo jausmas dažnai išlieka ilgą laiką ir svyruoja mažai. Žmogui gali būti sunku prisiminti, kada paskutinį kartą jis jautėsi „normaliai“.

Taip pat būdingas stiprus ryto pablogėjimas – savijauta rytais dažnai būna sunkiausia, o dienos eigoje pagerėjimas, jei ir atsiranda, būna nedidelis.

Pasikartojimo rizika

Endogeninė depresija dažniau nei kai kurios kitos formos linkusi pasikartoti. Net ir po sėkmingo gydymo gali prireikti ilgalaikio stebėjimo ar palaikomojo gydymo, kad būtų sumažinta atkryčio rizika. Tai nereiškia, kad žmogus „niekada nepasveiks“, bet rodo, jog ši būklė reikalauja nuoseklaus požiūrio.

Dėl šios priežasties labai svarbu nenutraukti gydymo per anksti, net jei savijauta pagerėjo.

Kodėl savipagalba dažnai nepakankama?

Savipagalbos metodai – fizinis aktyvumas, rutina, pozityvus mąstymas – gali būti naudingi kaip papildoma priemonė, tačiau endogeninės depresijos atveju jie dažnai nėra pakankami vieni patys. Tai susiję su tuo, kad pagrindinis sutrikimas slypi smegenų biochemijoje, o ne tik emocinėje reakcijoje į aplinką.

Daugeliui žmonių palengvėjimas atsiranda tik pradėjus tinkamą gydymą, dažniausiai apimantį ir medikamentus, ir psichologinę pagalbą.

Kaip gydoma endogeninė depresija?

Endogeninės depresijos gydymas dažniausiai reikalauja nuoseklaus ir ilgalaikio požiūrio, nes ši depresijos forma yra labiau susijusi su biologiniais procesais organizme. Dėl to vien gyvenimo būdo pokyčių ar savipagalbos metodų dažnai nepakanka – būtina profesionali medicininė pagalba.

Medikamentinis gydymas

Medikamentinis gydymas yra viena pagrindinių endogeninės depresijos gydymo dalių. Antidepresantai padeda reguliuoti neuromediatorių veiklą smegenyse ir palaipsniui sumažinti simptomų intensyvumą. Svarbu žinoti, kad vaistų poveikis paprastai pasireiškia ne iš karto – pirmieji pokyčiai gali būti juntami po kelių savaičių.

Vaistai parenkami individualiai, atsižvelgiant į simptomų pobūdį, jų sunkumą ir galimą šalutinį poveikį. Gydymo metu svarbus reguliarus bendravimas su gydytoju ir kantrybė.

Psichologinė pagalba

Nors endogeninė depresija laikoma labiau biologine, psichologinė pagalba išlieka labai svarbi. Psichoterapija padeda žmogui suprasti savo būklę, sumažinti savikaltą ir išmokti atpažinti ankstyvus simptomų grįžimo ženklus.

Terapija taip pat padeda tvarkytis su pasekmėmis, kurias depresija palieka gyvenime – santykių sunkumais, sumažėjusia saviverte ar baime, kad liga pasikartos.

Ilgalaikio gydymo svarba

Endogeninės depresijos atveju gydymas dažnai nėra trumpalaikis. Net ir pagerėjus savijautai, gali būti rekomenduojamas palaikomasis gydymas, siekiant sumažinti atkryčio riziką. Staigus gydymo nutraukimas be gydytojo priežiūros gali lemti simptomų sugrįžimą.

Ilgalaikis gydymas nereiškia, kad žmogus „visada bus ligonis“. Tai reiškia, kad jo organizmui reikia daugiau laiko ir palaikymo, kad būtų išlaikyta pusiausvyra.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)