Ankstyvieji autizmo požymiai: kaip atpažinti vaikystės autizmą ir kada nustatoma diagnozė

Autizmo spektro sutrikimai dažniausiai prasideda ankstyvoje vaikystėje, tačiau pirmieji požymiai ne visada būna lengvai atpažįstami. Kai kurie vaikai vystosi kitaip, bet be ryškių sunkumų, todėl tėvai ilgą laiką gali abejoti, ar jų pastebimi skirtumai yra tik individualūs bruožai, ar signalai, kad reikėtų pasitarti su specialistu.

Kas yra vaikystės autizmas

Vaikystės autizmas yra neurovystymosi sutrikimas, kuris veikia tai, kaip vaikas bendrauja, supranta socialinius signalus ir reaguoja į aplinką. Autizmas nėra liga ir nėra atsirandantis dėl auklėjimo ar tėvų klaidų – tai įgimtas neurologinis ypatumas.

Svarbu pabrėžti, kad autizmas yra spektro sutrikimas, todėl kiekvieno vaiko požymiai gali būti labai skirtingi. Vieni vaikai gali turėti ryškių kalbos ar socialinių sunkumų, kiti – vystytis gana savarankiškai, tačiau vis tiek patirti iššūkių tam tikrose situacijose.

Kaip pažymi vaikų neurologas dr. Stephen M. Edelson:

„Autizmo požymiai dažniausiai pasireiškia ankstyvoje vaikystėje, tačiau jų intensyvumas ir forma gali labai skirtis. Ankstyvas atpažinimas leidžia vaikui gauti pagalbą tada, kai ji veiksmingiausia.“

Ankstyvieji autizmo požymiai pagal vaiko amžių

Ankstyvieji autizmo požymiai gali pasireikšti skirtingais raidos etapais. Svarbu vertinti ne vieną požymį, o bendrą vaiko elgesio ir raidos vaizdą laikui bėgant. Kai kurie požymiai gali būti laikini, tačiau jų derinys ir pastovumas dažniau kelia pagrįstą įtarimą.

Kaip ankstyvieji autizmo požymiai gali skirtis tarp vaikų

Svarbu suprasti, kad nėra vieno universalaus „autizmo modelio“, kuris tiktų visiems vaikams. Du vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimą, gali elgtis ir vystytis labai skirtingai. Vienas vaikas gali būti tylus, ramus, daug laiko praleisti vienas ir vengti triukšmingų situacijų, o kitas – būti aktyvus, impulsyvus, su stipriomis emocinėmis reakcijomis ir sunkiai valdomais išgyvenimais.

Kai kurie vaikai anksti pradeda kalbėti, tačiau jiems sunku palaikyti dialogą ar suprasti bendravimo taisykles. Jie gali rodyti didelį susidomėjimą raidėmis, skaičiais, detalėmis ar specifinėmis temomis, tuo pačiu atrodydami labai savarankiški, bet vengdami socialinio kontakto su bendraamžiais. Kiti vaikai, priešingai, gali vėluoti kalba, labiau remtis neverbaliniu bendravimu ir stipriai reaguoti į sensorinius dirgiklius, tokius kaip garsai, šviesa ar prisilietimai.

Dėl tokios įvairovės tėvams neretai sunku nuspręsti, ar pastebimi skirtumai yra tik individualūs vaiko bruožai, ar signalai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį. Svarbiausias kriterijus šiuo atveju nėra vaiko palyginimas su kitais vaikais, o tai, kaip jis geba bendrauti, mokytis ir prisitaikyti prie kasdienės aplinkos.

Ankstyvieji požymiai, kurie dažnai klaidingai laikomi „charakteriu“

Dalis ankstyvųjų autizmo požymių dažnai būna normalizuojami arba paaiškinami vaiko charakteriu, todėl sprendimas kreiptis pagalbos atidedamas. Tėvai ar artimieji neretai sau kartoja, kad vaikas „tiesiog labai savarankiškas“, „nemėgsta triukšmo, kaip ir vienas iš tėvų“, „mėgsta žaisti vienas“ arba kad „kalbėti pradės vėliau“.

Tokie paaiškinimai iš tiesų gali būti teisingi, ypač jei vaikas vystosi harmoningai ir jo elgesys laikui bėgant keičiasi. Tačiau problema atsiranda tuomet, kai šie požymiai išlieka ilgą laiką, stiprėja arba ima trukdyti vaiko kasdieniam funkcionavimui. Jei vaikas vis sunkiau bendrauja, patiria didelį stresą įprastose situacijose ar negali prisitaikyti prie aplinkos, vien charakterio paaiškinimo gali nebeužtekti.

Vaikų raidos specialistai pabrėžia, kad geriau atlikti įvertinimą per anksti nei per vėlai, nes pats vertinimo procesas vaikui nekenkia, o suteikia tėvams daugiau aiškumo ir ramybės.

Ką tėvai gali daryti dar iki oficialios diagnozės

Net ir nelaukiant oficialios diagnozės, tėvai gali daug nuveikti, kad vaikas jaustųsi saugiau ir lengviau susidorotų su kasdieniais iššūkiais. Pirmiausia svarbu palaikyti pastovią ir nuspėjamą dienotvarkę, nes struktūra padeda vaikui jaustis ramiau. Taip pat naudinga aiškiai įvardyti veiksmus ir perėjimus, pavyzdžiui, pasakyti, kas vyks dabar ir kas bus po to.

Aplinkoje verta atkreipti dėmesį į perteklinius dirgiklius – triukšmą, ryškią šviesą, netikėtus pokyčius – ir, jei įmanoma, juos sumažinti. Žaidžiant su vaiku, svarbu skatinti bendrą dėmesį, tačiau be spaudimo ar vertinimo, leidžiant vaikui judėti savo tempu. Taip pat naudinga stebėti, kas konkrečiai vaikui kelia didžiausią stresą, ir ieškoti būdų, kaip tas situacijas padaryti jam lengviau pakeliamas.

Šie veiksmai nepakeičia specialistų pagalbos, tačiau jie gali reikšmingai sumažinti kasdienę įtampą šeimoje ir padėti vaikui jaustis labiau suprastam bei priimtam.

Kada sunerimti ir kreiptis į specialistą

Ne kiekvienas vaiko raidos skirtumas reiškia autizmą. Tačiau yra situacijų, kai laukti ir „žiūrėti, kaip bus“ neberekomenduojama. Ankstyvas pasitarimas su specialistu nereiškia, kad vaikui bus nustatyta diagnozė – tai reiškia, kad vaiko raida bus įvertinta profesionaliai.

Kreiptis į specialistą verta, jei:

• vaikas nereaguoja į vardą po 12 mėnesių,
• nerodo pirštu, nebando dalintis dėmesiu,
• nekalba arba praranda jau įgytus žodžius,
• vengia akių kontakto ar bendravimo,
• stipriai reaguoja į kasdienius pokyčius,
• pasikartojantis elgesys tampa dominuojantis.

Svarbu pasitikėti ir tėvų intuicija. Jei jaučiate, kad „kažkas ne taip“, net jei kiti ramina, pokalbis su specialistu gali suteikti aiškumo ir ramybės.

Kaip pažymi vaikų raidos specialistė dr. Sally Rogers:

„Tėvų pastebėjimai dažnai yra pirmasis ir svarbiausias signalas. Jie geriausiai pažįsta savo vaiką.“

Kada ir kaip nustatoma autizmo diagnozė vaikystėje

Autizmo diagnozė nėra nustatoma vieno vizito metu. Tai nuoseklus vertinimo procesas, kurio metu stebima vaiko raida, elgesys ir bendravimas.

Kada nustatoma diagnozė

Daugeliu atvejų autizmo spektro sutrikimas nustatomas 2–4 metų amžiuje. Kai kuriems vaikams požymiai pastebimi anksčiau, tačiau oficiali diagnozė dažnai nustatoma tada, kai socialiniai ir kalbiniai skirtumai tampa aiškesni.

Svarbu žinoti, kad:

• diagnozė gali būti nustatyta ir ankstesniame amžiuje,
• kai kuriais atvejais ji nustatoma vėliau, ypač jei simptomai švelnesni.

Kaip vyksta diagnostika

Diagnostiką paprastai atlieka vaikų neurologas, vaikų psichiatras ar klinikinis psichologas, dažnai dirbant komandoje. Vertinimas apima:

• pokalbį su tėvais apie vaiko raidą,
• struktūruotus stebėjimus ir užduotis,
• raidos ir elgesio klausimynus.

Diagnozė nustatoma remiantis tarptautiniais diagnostikos kriterijais, o ne vien tik testų rezultatais.

Kaip pabrėžia vaikų psichiatras dr. Eric Courchesne:

„Diagnozė nėra tikslas savaime. Tikslas – suprasti vaiką ir suteikti jam tinkamą pagalbą kuo anksčiau.“

Nauda ir rizikos anksti atpažinus autizmą vaikystėje

Ankstyvas autizmo atpažinimas nereiškia skubėjimo „priklijuoti etiketę“. Tai reiškia galimybę laiku suprasti vaiko poreikius ir parinkti tinkamą pagalbą. Vis dėlto svarbu išlaikyti pusiausvyrą ir vengti skubotų išvadų.

Dažniausiai užduodami klausimai apie ankstyvuosius autizmo požymius