Aspiracinė pneumonija: simptomai, gydymas ir rizikos veiksnių prevencija
Aspiracinė pneumonija – tai plaučių infekcija, atsirandanti, kai į kvėpavimo takus patenka maistas, skysčiai, seilės ar skrandžio turinys. Toks turinys kartu su jame esančiomis bakterijomis sukelia plaučių uždegimą, kuris dažniausiai vystosi ne staiga, o pamažu, ypač žmonėms, turintiems rijimo ar kosulio reflekso sutrikimų.
Ši būklė dažniau pasireiškia vyresnio amžiaus asmenims, pacientams po insulto, sergantiems neurologinėmis ligomis, taip pat tiems, kuriems taikoma ilgalaikė slauga ar kurie patiria sąmonės slopinimą. Ankstyvas simptomų atpažinimas ir tinkamas gydymas gali ženkliai sumažinti komplikacijų riziką ir pagerinti paciento sveikimo prognozę.
- Kas tai? – Plaučių infekcija, atsirandanti, kai į kvėpavimo takus patenka maistas, skysčiai ar skrandžio turinys.
- Kas turi didžiausią riziką? – Vyresni žmonės, po insulto, sergantys neurologiniais sutrikimais ar turintys rijimo problemų.
- Pagrindiniai simptomai? – Kosulys, dusulys, karščiavimas, silpnumas, kartais staigus būklės blogėjimas.
- Kaip gydoma? – Antibiotikais, kvėpavimo palaikymu ir aspiracijos priežasties koregavimu.
- Kaip išvengti? – Tinkamas rijimo vertinimas, mitybos ir padėties korekcija, slaugos rekomendacijos.
Kas yra aspiracinė pneumonija
Aspiracinė pneumonija – tai plaučių uždegimas, išsivystantis tada, kai į kvėpavimo takus patenka medžiagos, kurioms ten ne vieta: maistas, skysčiai, seilės ar skrandžio turinys. Šios medžiagos kartu su jomis patenkančiomis bakterijomis sukelia plaučių audinio uždegimą.
Skirtingai nei įprasta bendruomenėje įgyta pneumonija, aspiracinė pneumonija nėra užkrečiama. Ji kyla tuomet, kai sutrinka apsauginiai organizmo mechanizmai, tokie kaip rijimo refleksas ar kosulys.
„Dalis aspiracijų įvyksta labai tyliai — pacientas net nepajunta, kad kažkas pateko į kvėpavimo takus“, dr. Martin Keller
Svarbu žinoti, kad ne kiekviena aspiracija baigiasi pneumonija. Organizmas dažnai pats sugeba pašalinti nedidelį kiekį patekusių dalelių, tačiau rizika didėja, jei žmogus serga neurologinėmis ligomis, turi rijimo sutrikimų, yra vyresnio amžiaus ar silpnesnės būklės.
Kaip ir kodėl atsiranda aspiracija
Aspiracija įvyksta tada, kai turinys iš burnos arba skrandžio patenka į kvėpavimo takus. Sveikas organizmas nuo to apsaugotas keliais apsauginiais mechanizmais: taisyklingu rijimu, kosulio refleksu ir antgerklio užsidarymu. Kai bent vienas jų neveikia tinkamai, į kvėpavimo takus gali patekti maisto ar skysčių.
Neurologinės ligos, raumenų silpnumas, sumažėjusi sąmonės būklė arba vaistai, slopinantys refleksus, yra dažniausios priežastys, kodėl aspiracija tampa tikėtina.
„Daugeliui pacientų aspiracija vyksta tyliai ir kartojasi, todėl ją atpažinti gali būti labai sudėtinga“, dr. Elise Moreau
Skrandžio turinio aspiracija ypač pavojinga dėl rūgšties poveikio plaučių audiniui, o burnos turinio aspiracija dažniau sukelia bakterinę infekciją.
Pagrindiniai aspiracinės pneumonijos simptomai
Aspiracinės pneumonijos simptomai gali būti labai įvairūs. Kai kuriems žmonėms jie būna ryškūs ir aiškūs, kitiems — vos pastebimi, ypač vyresniems pacientams ar tiems, kurie turi lėtinių sveikatos problemų. Todėl svarbu gebėti atskirti tipinius ir mažiau akivaizdžius požymius.
| Tipiniai simptomai | Netipiniai simptomai (dažniau vyresniems) |
|---|---|
| Kosulys (staigus arba užsitęsęs) | Sumišimas, dezorientacija |
| Dusulys, kvėpavimo padažnėjimas | Neįprastas mieguistumas |
| Karščiavimas, šaltkrėtis | Staigus sveikatos būklės pablogėjimas |
| Pūlingi ar nemalonaus kvapo skrepliai | Apetito sumažėjimas |
| Krūtinės skausmas ar diskomfortas | Lėtesnės reakcijos, vangumas |
Kas turi didžiausią riziką susirgti aspiracine pneumonija
Aspiracinė pneumonija dažniausiai išsivysto žmonėms, kurių kvėpavimo takų apsauginiai mechanizmai yra susilpnėję. Tai gali nutikti dėl neurologinių ligų, sutrikusios sąmonės būklės, rijimo problemų ar prastos bendros sveikatos. Suprasti rizikos veiksnius svarbu todėl, kad daugeliu atvejų aspiracijos galima išvengti laiku įvertinus paciento būklę.
Neurologinės ir raumenų sistemos ligos
Žmonės, turintys neurologinių sutrikimų, patiria didžiausią aspiracijos riziką, nes sutrinka jų gebėjimas nuryti ir išlaikyti taisyklingą kvėpavimo takų koordinaciją. Tai ypač būdinga pacientams po insulto, sergantiems Alzheimerio ar Parkinsono liga, išsėtine skleroze ar kitais sutrikimais, kurie veikia raumenų kontrolę. Tokie pacientai neretai nebejaučia, kada dalis maisto ar skysčių patenka „ne ta kryptimi“.
Sutrikusi sąmonė ir slopinimas
Rizika žymiai padidėja tuomet, kai žmogaus sąmonė yra slopinama. Tai gali įvykti vartojant raminamuosius vaistus, po operacijų, apsinuodijus alkoholiu arba esant hipoksijai. Šiose situacijose kosulio refleksas tampa nepakankamai stiprus, todėl kvėpavimo takai neapsivalo taip, kaip turėtų. Net trumpalaikis sąmonės slopinimas gali sukelti aspiraciją, ypač jei pacientas gulintis.
Rijimo ir virškinimo sutrikimai
Žmonės, turintys rijimo sunkumų, ypač linkę į aspiraciją. Tai gali būti susiję su stemplės ligomis, uždegiminėmis būklėmis burnos ertmėje, prasta dantų būkle ar sumažėjusiu seilių išsiskyrimu. Gastroezofaginis refliuksas taip pat kelia pavojų, nes skrandžio rūgštis nakties metu gali patekti į kvėpavimo takus, ypač jei žmogus miega gulimoje padėtyje.
Fiziniai ir funkciniai veiksniai
Vyresnio amžiaus pacientai dažniau patiria daugybinius rizikos veiksnius vienu metu: silpnesnį kosulio refleksą, mažesnį raumenų tonusą, dehidrataciją, blogesnę mitybą ir sumažėjusį mobilumą. Ilgalaikė slauga, lovos režimas ar maitinimas per zondą taip pat prisideda prie didesnės aspiracijos tikimybės. Dėl šios priežasties aspiracinė pneumonija dažniausiai pasitaiko būtent tarp senjorų arba sunkiai sergančių žmonių.
Kaip diagnozuojama aspiracinė pneumonija
Aspiracinės pneumonijos diagnozė nustatoma vertinant kelis svarbius elementus: paciento simptomus, rizikos veiksnius, atliktų tyrimų rezultatus ir klinikinę būklę. Gydytojas visada atsižvelgia į tai, ar žmogus galėjo patirti aspiraciją — net jei pats epizodas nebuvo pastebėtas. Tai ypač svarbu vyresnio amžiaus pacientams arba tiems, kurie turi rijimo sutrikimų, nes aspiracija neretai įvyksta „tyliai“.
Klinikinis įvertinimas prasideda nuo simptomų analizės. Gydytojas stebi kvėpavimo dažnį, plaučių garsus, odos spalvą, bendrą paciento būklę. Papildomai atliekami kraujo tyrimai, kurie padeda nustatyti uždegimo aktyvumą ir įvertinti infekcijos mastą. Padidėjęs baltųjų kraujo kūnelių skaičius ar C-reaktyviojo baltymo lygis gali rodyti progresuojančią infekciją.
Vaizdiniai tyrimai dažniausiai yra būtini. Krūtinės ląstos rentgenograma padeda identifikuoti infiltratus — tankesnes plaučių sritis, susijusias su uždegimu. Kai kuriais atvejais atliekama krūtinės ląstos kompiuterinė tomografija, kuri suteikia tikslesnį vaizdą ir leidžia įvertinti aspiracijos pasekmes detaliau, ypač jei situacija sudėtinga ar atsakas į gydymą neaiškus.
Svarbus diagnostikos elementas yra rijimo funkcijos įvertinimas. Tam gali būti taikomas endoskopinis rijimo tyrimas arba videofluoroskopija, kurie parodo, ar pacientas praryja saugiai ir ar nėra rizikos, kad dalis maisto ar skysčių pateks į kvėpavimo takus. Toks vertinimas leidžia ne tik nustatyti ligos kilmę, bet ir parinkti tinkamiausias prevencijos priemones.
Aspiracinės pneumonijos gydymas
Antibiotikų vaidmuo
Aspiracinės pneumonijos gydymo pagrindas yra tinkamai parinkti antibiotikai. Jie turi apimti bakterijas, kurios natūraliai gyvena burnoje, ryklėje ir virškinamajame trakte — būtent šios bakterijos dažniausiai patenka į kvėpavimo takus aspiracijos metu. Gydymo pradžioje skiriami plataus spektro antibiotikai, o vėliau, gavus tikslesnę informaciją apie infekcijos pobūdį, terapija koreguojama. Gydymo trukmė priklauso nuo ligos sunkumo ir paciento būklės, tačiau paprastai ji trunka nuo septynių dienų iki kelių savaičių.
Kvėpavimo palaikymas ir slauga
Kvėpavimo palaikymas yra būtinas tam, kad pacientas gautų pakankamai deguonies ir jo kvėpavimo sistema galėtų atsigauti. Lengvos formos atvejais pakanka papildomo deguonies, tačiau sunkesnėmis situacijomis gali prireikti neinvazinės ventiliacijos ar intensyvesnės kvėpavimo terapijos. Slauga ir tinkama kūno padėtis (pavyzdžiui, pakelta galvos dalis) turi didelę reikšmę tiek gijimui, tiek aspiracijos rizikos mažinimui.
Priežasties šalinimas
Sėkmingas gydymas neapsiriboja vien infekcijos valdymu — būtina pašalinti ir aspiracijos priežastį. Jei žmogus turi rijimo sutrikimų, jam reikalingas rijimo specialisto arba logopedo įvertinimas. Esant poreikiui, koreguojama mityba, skysčių konsistencija, taikomi specialūs pratimai ar parenkami kiti maitinimo būdai. Taip pat svarbu įvertinti vartojamus vaistus, ypač jei jie slopina sąmonę ar apsauginius refleksus.
Galimos komplikacijos
Aspiracinė pneumonija gali sukelti įvairias komplikacijas, kurios išsivysto tuomet, kai infekcija progresuoja arba kai į kvėpavimo takus patenka didelis kiekis skrandžio ar burnos turinio. Komplikacijų tikimybė ypač didelė vyresnio amžiaus žmonėms, nusilpusiems pacientams ir tiems, kuriems aspiracija kartojasi.
Plaučių abscesas yra viena iš rimčiausių komplikacijų. Tai pūlių susikaupimas plaučių audinyje, dažniausiai atsirandantis dėl bakterijų iš burnos ertmės. Ši būklė gali sukelti stiprų karščiavimą, skausmą krūtinėje ir nemalonaus kvapo skreplius. Gydymas dažnai reikalauja ilgesnio antibiotikų kurso, o kartais — net intervencijų pūlių drenažui.
Kita dažna komplikacija — kvėpavimo nepakankamumas. Kai plaučių audinys tampa uždegiminis ir mažiau efektyviai dalyvauja dujų apykaitoje, organizmas nebegali pasisavinti pakankamai deguonies. Ši būklė reikalauja skubios medicininės pagalbos, papildomo deguonies ar kvėpavimo palaikymo priemonių.
Kai infekcija išplinta į kraują, gali išsivystyti sepsis — gyvybei pavojinga būklė, kai organizmo reakcija į infekciją tampa nekontroliuojama. Tai ypač pavojinga pacientams, turintiems silpną imuninę sistemą. Sepsis progresuoja greitai, todėl ankstyva diagnostika ir gydymas yra kritiškai svarbūs.
Kaip galima sumažinti aspiracinės pneumonijos riziką
Aspiracinės pneumonijos galima išvengti daugeliu atvejų, ypač jei laiku atpažįstami rizikos veiksniai ir pasirenkamos tinkamos prevencinės priemonės. Vienas svarbiausių žingsnių — įvertinti žmogaus rijimo funkciją. Jei pastebima, kad rijimas sulėtėjęs, maistas stringa ar žmogus kosėja valgydamas, būtina kreiptis į specialistą, galintį įvertinti riziką ir pateikti rekomendacijas.
Labai svarbu atkreipti dėmesį į mitybos pritaikymą. Žmonėms, turintiems rijimo sutrikimų, kartais reikia tirštesnio maisto ar specialiai paruoštų skysčių, kuriuos lengviau nuryti. Taip pat svarbi valgymo padėtis — valgant ar geriant viršutinė kūno dalis turi būti pakelta, o po valgio rekomenduojama išlikti sėdimoje ar pusiau sėdimoje pozoje bent pusvalandį. Šios paprastos priemonės gali ženkliai sumažinti riziką aspiruoti.
Slauga ir kasdienė priežiūra taip pat atlieka didelį vaidmenį. Gulintiems pacientams būtina užtikrinti tinkamą padėties keitimą, reguliariai versti juos iš vieno šono į kitą ir stebėti kvėpavimo būklę. Burnos higiena yra dar vienas kritinis veiksnys — švari burnos ertmė mažina bakterijų kiekį ir sumažina tikimybę, kad infekcija išsivystys aspiravus net ir nedidelį turinio kiekį.
Svarbu taip pat peržiūrėti vaistus, kurie gali slopinti sąmonę ar refleksus, pavyzdžiui, raminamuosius ar migdomuosius preparatus. Kartais pakanka dozės korekcijos, kad aspiracijos rizika sumažėtų. Esant refliuksui, rekomenduojama gydyti skrandžio rūgštingumą ir vengti situacijų, kurios gali skatinti turinio kilimą į stemplę.

