Alkoholizmas — tai lėtinė priklausomybės liga, kuri veikia ne tik žmogaus organizmą, bet ir jo elgesį, sprendimus, emocijas bei santykius. Vienas iš geriausiai žinomų, tačiau kartu ir labiausiai mitais apipintų būdų sustabdyti priklausomybę yra vadinamasis „kodavimas“. Daugelis žmonių klaidingai mano, kad kodavimas „uždraudžia“ organizmui vartoti alkoholį arba sukelia stebuklinį efektą, tačiau iš tiesų tai tik viena iš pagalbinių priemonių platesniame gydymo procese.
Kodavimas gali būti naudingas ir veiksmingas, jei žmogus motyvuotas keisti elgesį ir kartu taikomas kompleksinis gydymas: psichoterapija, medikamentai, socialinė pagalba. Tačiau jis nėra universali ar visiems tinkanti priemonė. Be to, jei pasirenkamas netinkamas metodas arba koduojama žmogui, kuris tam nepasiruošęs, gali kilti rimtų sveikatos ir psichologinių rizikų.
- Kas tai? – Psichologinis arba medikamentinis poveikis, padedantis sumažinti potraukį alkoholiui ar sukurti neigiamą reakciją į jo vartojimą.
- Kada veiksminga? – Kai žmogus motyvuotas keisti elgesį ir kodavimas derinamas su psichoterapija ir reabilitacija.
- Kada neveikia? – Kai tikimasi „stebuklingo poveikio“, kai nėra vidinės motyvacijos ar kai priklausomybė pažengusi.
- Kokie metodai? – Disulfiramas, naltreksonas, psichoterapinės technikos, hipnozė, kombinuoti metodai.
- Kokios rizikos? – Šalutiniai poveikiai, pavojingi organizmo reakcijos alkoholiui, depresijos paūmėjimas, somatinės komplikacijos.
- Kada netinka? – Esant sunkioms psichikos ligoms, rimtoms širdies ar kepenų problemoms, nėštumo metu ar kai koduojama prieš žmogaus valią.
Kas yra alkoholizmas ir kodavimo vieta gydyme?
Alkoholizmas, arba alkoholio priklausomybė, yra lėtinė ir progresuojanti liga, atsirandanti dėl sudėtingo biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių derinio. Tai nėra „valios trūkumas“ ar blogi įpročiai — priklausomybė keičia smegenų chemiją, todėl žmogus ilgainiui praranda gebėjimą kontroliuoti alkoholio vartojimą.
Kodavimas šiame kontekste yra tik viena iš galimų priemonių, padedanti trumpam sumažinti potraukį alkoholiui, sukurti psichologinį barjerą arba sustiprinti motyvaciją pasikeisti. Tai nėra savarankiškas gydymas — veiksmingiausi rezultatai pasiekiami tik tuomet, kai kodavimas tampa platesnio plano dalimi.
Kodavimo vietą gydymo procese galima suprasti taip: jis gali „atidaryti duris“ blaivėjimo procesui, bet pats savaime jų neuždaro. Žmogus turi mokytis valdyti stresą, atpažinti „atkryčio taškus“, keisti elgesį ir turėti palaikymo sistemą. Todėl gydytojai dažnai pabrėžia, kad kodavimas nėra galutinis sprendimas, o tik viena iš priemonių, padedanti sustiprinti valią pokyčiui.
Medicininės praktikos specialistai taip pat akcentuoja, kad ne kiekvienas žmogus yra tinkamas kandidatas kodavimui. Jei žmogus nemotyvuotas, jaučia prievartą, serga depresija ar kitomis psichikos ligomis, kodavimas gali ne padėti, o atvirkščiai — pabloginti emocinę būklę ar sukelti pavojingą abstinenciją.
Iš esmės, kodavimas turi būti vertinamas ne kaip „stebuklingas švirkštas“, bet kaip įrankis, kurį naudinga integruoti į gyvenimo būdo pokyčius ir ilgalaikę reabilitaciją.
Kodavimo metodai: kaip jie veikia?
Kodavimas nėra vienalytis procesas — tai skirtingų metodų grupė, turinti tą patį tikslą: sumažinti potraukį alkoholiui, sukelti neigiamą reakciją į vartojimą arba sustiprinti psichologinę motyvaciją keisti elgesį. Kiekvienas metodas turi skirtingą veikimo mechanizmą, stiprybes ir rizikas. Toliau aptariami dažniausiai naudojami būdai.
Medikamentiškas kodavimas
Medikamentai naudojami siekiant paveikti organizmo reakciją į alkoholį arba sumažinti potraukį jam. Vienas seniausių ir geriausiai žinomų preparatų yra disulfiramas. Jis blokuoja fermentą, atsakingą už alkoholio skilimą kepenyse. Jei žmogus kodavimo metu išgeria alkoholio, jo organizme kaupiasi acetaldehidas, sukeliantis labai nemalonius pojūčius — pykinimą, paraudimą, dusulį, galvos skausmą. Ši reakcija sukuria psichologinį barjerą ir „baimės mechanizmą“.
Kiti preparatai, tokie kaip naltreksonas, veikia kitaip — jie mažina malonumo jausmą, atsirandantį vartojant alkoholį. Tokiu būdu jis ne „baudžia“ organizmo, bet slopina euforiją ir padeda lengviau atsisakyti įpročio. Dar vienas medikamentas, acamprosatas, padeda stabilizuoti smegenų neurotransmiterių balansą, kuris dažnai būna sutrikęs ilgalaikio alkoholio vartojimo metu.
Visi medikamentiniai metodai turi būti taikomi tik gydytojo priežiūroje, nes gali kelti rizikų sergant kepenų ligomis, širdies nepakankamumu ar esant psichikos sutrikimams.
Psichoterapinis kodavimas
Psichoterapinis kodavimas orientuotas ne į fiziologiją, o į psichologinę žmogaus motyvaciją. Jis gali būti taikomas kartu su medikamentais arba kaip atskira metodika. Dažniausiai naudojamos šios technikos:
Aversioninės technikos siekia sukurti nenorą vartoti alkoholį susiejant jį su nemaloniais pojūčiais. Tai gali būti vizualinės, emocinės ar asociatyvios priemonės, padedančios sugriauti teigiamus ryšius su alkoholiu.
Ericksono hipnozė naudoja gilios relaksacijos ir sugestijos metodus, kurie padeda žmogui „perrašyti“ santykį su alkoholiu ir sustiprinti vidinę kontrolę. Hipnozė nėra magija — tai psichoterapijos įrankis, padedantis veikti pasąmoninius mechanizmus.
Motyvacinė intervencija orientuota į tikslo nustatymą ir elgesio pokyčius. Specialistai padeda pacientui įvardyti tikrąsias motyvacijas keistis, suprasti priklausomybės žalą ir atrasti realius būdus išlikti blaiviam.
Kombinuotas kodavimas
Kombinuotas kodavimas apjungia kelis metodus vienu metu — dažniausiai medikamentus ir intensyvią psichoterapiją. Tai vienas veiksmingiausių būdų, nes jis veikia tiek fiziologinius, tiek emocinius priklausomybės aspektus. Žmogus ne tik gauna biologinę „stabdį“, bet ir išmoksta valdyti situacijas, kurios įprastai sukelia troškimą gerti.
Kadangi priklausomybė veikia kelias smegenų sistemas, kombinuotas gydymas dažniausiai duoda ilgesnį ir tvirtesnį rezultatą nei vien tik kodavimo injekcija ar hipnozė.
Kodavimo metodų palyginimas
| Metodas | Kaip veikia? | Kada tinkamas? | Rizikos |
|---|---|---|---|
| Medikamentinis kodavimas (Disulfiramas) | Sukelia labai nemalonią fizinę reakciją išgėrus alkoholio. Veikia baimės mechanizmu. | Tinka motyvuotiems pacientams, kurie geba laikytis visiškos abstinencijos. | Pavojinga sergant kepenų ligomis; gali sukelti sunkią reakciją net išgėrus nedaug alkoholio. |
| Naltreksonas | Mažina euforiją, gaunamą vartojant alkoholį, taip silpnindamas potraukį. | Tinka žmonėms, turintiems atkryčių, tačiau motyvuotiems mažinti vartojimą. | Neveikia, jei pacientas visai nenori keisti elgesio; gali sukelti pykinimą ar nuovargį. |
| Acamprosatas | Stabilizuoja neurotransmiterius, padeda valdyti abstinenciją. | Tinka ilgalaikiam gydymui po detoksikacijos. | Gerai toleruojamas, tačiau neveiksmingas be psichoterapijos. |
| Psichoterapinis kodavimas | Keičia įsitikinimus ir emocines reakcijas į alkoholį, stiprina savikontrolę. | Tinka žmonėms, kurie nori dirbti su emocinėmis ir elgesio priežastimis. | Maža medicininė rizika, bet reikalauja aktyvaus dalyvavimo. |
| Kombinuotas kodavimas | Derina medikamentus ir psichoterapiją, veikia tiek kūną, tiek psichiką. | Veiksmingiausias esant vidutinio ar sunkaus laipsnio priklausomybei. | Reikia nuolatinės priežiūros ir paciento įsitraukimo. |
Kodavimo privalumai ir trūkumai
Kodavimas dažnai laikomas „greitu sprendimu“, tačiau tikrovėje jis yra tik viena iš daugelio priklausomybės valdymo priemonių.
Privalumai
- Gali greitai sumažinti alkoholio potraukį ir atidėti atkrytį.
- Sukuria psichologinį barjerą, kuris padeda išmokti naujų elgesio modelių.
- Tinka kaip papildoma priemonė kartu su psichoterapija ir reabilitacija.
- Gali padėti žmogui sustoti kritiniu momentu ir įvertinti pasekmes.
- Kombinuotas kodavimas dažnai pagerina ilgalaikius rezultatus.
Trūkumai
- Vien tik kodavimas beveik niekada neišsprendžia priklausomybės problemos.
- Gali sukelti sveikatai pavojingas reakcijas, jei vartojamas disulfiramas ir po to geriama.
- Psichologinė našta gali padidinti nerimą ar sukelti depresijos paūmėjimą.
- Nepakankamai veiksmingas, jei nėra paciento motyvacijos ir palaikymo sistemos.
- Kodavimas „per prievartą“ dažniausiai neveikia ir gali turėti priešingą efektą.
Kam kodavimas netinka?
Kodavimas netinka tiems, kuriems trūksta vidinės motyvacijos. Jei žmogus koduojamas artimųjų spaudimu, o ne dėl savo paties apsisprendimo, tikimybė, kad jis grįš prie alkoholio, labai didelė. Tokiais atvejais kodavimas dažnai veikia tik kaip trumpalaikis „stresas“, po kurio žmogus gali grįžti prie dar intensyvesnio vartojimo.
Psichikos sutrikimai taip pat gali būti kontraindikacija. Esant depresijai, savižalos tendencijoms, nerimo sutrikimams ar psichozėms, kodavimas gali pabloginti būklę, išprovokuoti panikos epizodus, agresiją ar stipresnę abstinenciją. Tokiems pacientams pirmiausia reikalinga psichiatro pagalba ir stabilizacija, o tik po to svarstomi priklausomybės gydymo metodai.
Kai kurie somatiniai sutrikimai taip pat riboja kodavimo galimybes. Disulfiramo preparatai pavojingi žmonėms, sergantiems sunkiomis kepenų, širdies, plaučių ar inkstų ligomis. Net nedidelis alkoholio kiekis šiuo atveju gali sukelti pavojingą reakciją — širdies ritmo sutrikimus, kraujospūdžio kritimą, kvėpavimo sunkumus. Todėl gydytojas turi įvertinti riziką individualiai.
Kodavimas netinka nėštumo ir žindymo laikotarpiu, nes medikamentai gali turėti toksinį poveikį tiek motinai, tiek vaisiui. Be to, tokiais atvejais būtina ieškoti saugesnių, nemedikamentinių alternatyvų.
Galiausiai kodavimas negali būti laikomas tinkamu sprendimu tiems, kurie vartoja alkoholį chaotiškai, dideliais kiekiais ir serga sunkiu priklausomybės laipsniu. Šiems žmonėms įprastai reikalinga detoksikacija, psichoterapija, socialinė korekcija ir ilgalaikė reabilitacija, o kodavimas gali būti taikomas tik kaip viena iš kompleksinių priemonių, bet ne kaip vienintelis metodas.
Kodavimo rizikos ir šalutiniai efektai
Kodavimas gali padėti sumažinti alkoholio potraukį, tačiau jis turi ir realių rizikų. Jos priklauso nuo pasirinkto metodo, turimų sveikatos sutrikimų ir nuo to, ar pacientas laikosi visų rekomendacijų. Kad supratimas būtų aiškesnis, toliau aptariamos dažniausios rizikų grupės.
Medicininės reakcijos į medikamentus
Viena pavojingiausių rizikų susijusi su medikamentais, kurie keičia organizmo reakciją į alkoholį. Disulfiramas skatina labai stiprią fiziologinę reakciją net tada, kai alkoholis suvartojamas labai mažais kiekiais. Tai reiškia, kad žmogus gali patirti dusulį, galvos skausmą, širdies ritmo sutrikimus ar staigų kraujospūdžio kritimą. Jei sergama kepenų ar širdies ligomis, tokia reakcija tampa dar pavojingesnė, todėl ši terapija turi būti taikoma itin atsargiai ir tik įvertinus bendrą sveikatos būklę.
Psichologinės pasekmės
Ne visi žmonės reaguoja į kodavimą vienodai. Kai kuriems tai sukelia stiprų nerimo sustiprėjimą, kaltės jausmą ar baimę, ypač jei kodavimas buvo atliktas ne paciento iniciatyva. Psichologinis spaudimas gali išaugti tiek, kad žmogus pradeda vengti socialinių situacijų, jaučia įtampą ar patiria emocinius svyravimus. Jei kartu egzistuoja depresija ar kiti psichikos sutrikimai, kodavimas gali šias būkles paūminti.
Abstinencijos ir atkryčio rizika
Kai alkoholio vartojimas nutraukiamas staiga, organizmas gali patirti abstinencijos simptomus: drebulį, nemigą, prakaitavimą, širdies plakimą, kraujospūdžio pokyčius. Jei žmogus koduojamas be tinkamo pasirengimo ar medicininio stebėjimo, abstinencija gali tapti pavojinga.
Kita rizika — vadinamasis „proveržio“ atkrytis. Kai kodavimo galiojimas baigiasi arba žmogus nusprendžia, kad „dabar jau galima“, vartojimas gali atsinaujinti daug intensyviau nei anksčiau, nes tolerancija alkoholiui būna sumažėjusi. Dėl to padidėja apsinuodijimo tikimybė.
Nepakankamas ar klaidingas efektyvumas
Yra žmonių, kuriems kodavimas nesukelia nei baimės, nei fizinių pojūčių, nei emocinio barjero. Tokiais atvejais metodas tiesiog neveikia, o žmogus įgyja klaidingą nuostatą, kad „joks gydymas nepadeda“. Tai pavojinga, nes gali atitolinti realų, kompleksinį priklausomybės gydymą, kurio pagrindas — psichoterapija ir ilgalaikė reabilitacija.
Rizika, kai kodavimas taikomas netinkamai
Kai kodavimas atliekamas per greitai, be detoksikacijos ar be psichologinio pasirengimo, tai gali būti daugiau žalos nei naudos. Pavyzdžiui, jei žmogus į procedūrą ateina išgėręs arba dar turėdamas alkoholio likučių organizme, reakcija į preparatą gali būti pavojinga gyvybei.
Netinkamas metodas taip pat kelia grėsmę. Žmogui, turinčiam stiprius nerimo sutrikimus, hipnozė gali sukelti panikos reakciją, o pacientui su kepenų ligomis — disulfiramas gali būti visiškai kontraindikuotinas.
Kada kodavimas neveiks?
Kodavimas nėra universali priemonė, galinti padėti visiems žmonėms, turintiems problemų dėl alkoholio. Tai metodas, kuris veikia tik tam tikromis sąlygomis, o jei jų nėra, tikėtina, kad rezultato nebus arba jis bus trumpalaikis. Norint suprasti, kada kodavimas neveiks, svarbu pažvelgti į kelis pagrindinius veiksnius.
Kai nėra vidinės motyvacijos
Kodavimas negali pakeisti žmogaus sprendimo. Jei žmogus nenori keisti savo gyvenimo būdo, o kodavimas atliekamas tik dėl artimųjų spaudimo ar baimės, poveikis bus minimalus. Be vidinės motyvacijos bet koks apribojimas tampa tik laikina kliūtimi, kurią žmogus apeina arba ignoruoja.
Motyvacija yra vienintelis veiksnys, kuris lemia, ar žmogus bandys laikytis abstinencijos, ar ieškos priežasčių kodavimą „nulaužti“. Todėl koduoti žmogų prieš jo valią yra ne tik neveiksminga, bet ir pavojinga — tai gali sukelti stiprias emocines reakcijas ir net paskatinti agresiją arba depresiją.
Kai tikimasi „stebuklingo poveikio“
Dalis žmonių ateina į kodavimą tikėdamiesi, kad procedūra savaime sunaikins norą gerti. Tačiau kodavimas nepakeičia neurobiologijos ir neišmoko naujų elgesio modelių. Jei žmogus nesprendžia stresą sukeliančių veiksnių, neanalizuoja elgesio arba nesimoko įveikos strategijų, noras gerti ilgainiui grįš.
Kodavimas yra įrankis, bet ne viso gydymo esmė. Jis gali būti veiksmingas tik tada, jei žmogus supranta, kad nuo šiol privalės aktyviai keisti savo įpročius.
Kai priklausomybė labai pažengusi
Sunkios priklausomybės atveju kodavimas gali būti per silpna priemonė. Toks žmogus dažnai turi fiziologinę toleranciją alkoholiui, ryškius abstinencijos simptomus ir psichologinį poreikį vartoti. Šiuo atveju reikalinga detoksikacija, medikamentinis gydymas, psichoterapija ir ilgalaikė reabilitacija. Kodavimas gali būti tik nedidelė šio proceso dalis.
Jei kodavimas atliekamas vietoj detoksikacijos arba bandant pakeisti fiziologinius mechanizmus, rezultatas paprastai būna trumpalaikis.
Kai yra sunkių psichikos sutrikimų
Žmonės, turintys depresiją, suicidinį elgesį, nerimo sutrikimus, bipolinį sutrikimą ar psichozes, gali neigiamai reaguoti į kodavimą. Tokiais atvejais jis gali pabloginti psichikos sveikatą, sustiprinti nerimą, paranoją ar savęs kaltinimą. Kad kodavimas veiksmingai padėtų, pirmiausia būtina stabilizuoti psichikos būklę.
Kai žmogus nesupranta terapijos taisyklių
Medikamentinis kodavimas turi griežtas taisykles — nedidelis alkoholio kiekis gali sukelti pavojingą reakciją. Jei žmogus nežino, kokių produktų vengti, ar nesupranta, kaip veikia preparatas, rizika labai padidėja.
Panašiai ir psichoterapinis kodavimas neveiks, jei žmogus neįsigilins į elgesio pokyčių esmę ir laukia vien tik išorinės kontrolės.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar kodavimas gali visiškai išgydyti alkoholizmą?
Ar medikamentinis kodavimas pavojingas?
Kiek laiko veikia kodavimas?
Ar galima gerti alkoholį pasibaigus kodavimo galiojimui?
Ar kodavimas tinka kiekvienam žmogui?
Ar hipnozė yra patikimas kodavimo metodas?
Ar naltreksonas gali pakeisti disulfiramą?
Ar galima suderinti kelis kodavimo metodus?
