Įskrandžio achalazija: simptomai, diagnostika ir gydymo galimybės

Įskrandžio achalazija – tai reta, tačiau rimta stemplės motorikos liga, dėl kurios apatinis stemplės raukas (LES) neatsipalaiduoja taip, kaip turėtų. Dėl to maistas sunkiai patenka į skrandį ir ima kauptis stemplėje. Ligai progresuojant, stemplė išsiplečia, atsiranda rijimo sutrikimų, skausmas krūtinėje, maisto grįžimas į burną, naktinis kosulys ar net svorio kritimas.

Achalazija dažnai painiojama su gastroezofaginiu refliuksu, tačiau iš tikrųjų tai priešinga būklė: esant refliuksui raukas per silpnas, o achalazijos atveju – per stiprus ir neatsipalaiduojantis. Ankstyva diagnostika ir tinkamas gydymas gali žymiai pagerinti valgymo komfortą, sumažinti simptomus ir apsaugoti nuo komplikacijų, tokių kaip stemplės išsiplėtimas ar aspiracinė pneumonija.

Kas yra įskrandžio achalazija?

Įskrandžio achalazija – tai stemplės motorikos sutrikimas, kurio metu apatinis stemplės raukas (LES) nesugeba tinkamai atsipalaiduoti, o pati stemplė nebeatlieka koordinuotų banginių judesių, reikalingų maistui nustumti į skrandį. Dėl to maistas stringa stemplėje, kaupiasi ir palaipsniui plečia jos sieneles.

Sveiko žmogaus stemplė juda ritmingai, tarsi konvejeris, stumdydama maistą žemyn. Achalazijos atveju ši peristaltika sutrinka arba visai išnyksta, o LES lieka pernelyg įtemptas. Tai sukuria dvigubą problemą: maistas ne tik nekeliauja žemyn, bet ir negali prasiskverbti pro „užrakintą“ raumenų žiedą.

Nors achalazija yra reta, ji gali pasireikšti bet kokiame amžiuje, dažniausiai jauniems ir vidutinio amžiaus žmonėms. Liga progresuoja lėtai, todėl ankstyvi simptomai gali būti lengvai palaikomi refliuksu, nervine įtampa ar tiesiog „per greitu valgymu“.

Laiku diagnozavus, gydymas gali ženkliai pagerinti rijimą ir gyvenimo kokybę, o negydoma achalazija gali lemti stemplės išsiplėtimą, nuolatinį maisto grįžimą ar net didesnę aspiracijos riziką miegant.

Kaip achalazija vystosi ir veikia organizmą?

Achalazija vystosi palaipsniui, nes sutrikimas prasideda nuo nervinių ląstelių pažeidimo stemplės sienelėje. Šios ląstelės atsakingos už koordinuotą stemplės judėjimą ir apatinio rauko atsipalaidavimą. Kai jos nyksta, stemplė netenka gebėjimo nustumti maisto žemyn, o raukas lieka įtemptas tarsi užrakintas. Dėl to maistas nepasiekia skrandžio ir ima stagnuoti stemplėje.

Nervinių ląstelių pažeidimai

Achalazijos pradžia susijusi su Auerbach (myenteriniu) rezginiu – nervinių ląstelių tinklu stemplės sienelėje. Kai šios ląstelės degeneruoja, stemplė praranda peristaltikos judesius, kurie paprastai įvyksta kiekvieno ryjimo metu. Specialistai mano, kad liga gali būti susijusi su autoimuniniu mechanizmu arba tam tikrais virusiniais veiksniais, tačiau tiksli priežastis iki šiol nėra žinoma.

Stemplės sienelių išsiplėtimas

Kadangi maistas nekeliauja į skrandį, stemplėje pradeda kauptis skysčiai ir maisto likučiai. Iš pradžių tai sukelia diskomfortą ir jausmą, tarsi maistas įstrigtų gerklėje ar krūtinėje. Vėliau stemplė išsiplečia ir tampa tarsi maišas, kuriame maistas gali užsilaikyti valandomis ar net paromis.

Ilgainiui silpnėjant stemplės raumenims, maistas dar sunkiau stumiamas žemyn, o žmogus gali jausti spaudimą, pilnumą ar net skausmą krūtinėje.

Ryklės–stemplės koordinacijos sutrikimas

Dėl pasikeitusios stemplės struktūros sutrinka ir ryklės-stemplės sąveika. Ryjant smegenys siunčia signalą stemplės raumenims susitraukti, tačiau achalazijos atveju šis signalas negali būti įgyvendintas. Rezultatas – disfagija, arba rijimo sutrikimas.

Pacientai dažnai sako, kad maistas stringa „vienoje vietoje“, maistas kartais grįžta į burną, o gilesni ligos etapai gali sukelti kosulio epizodus ir net maisto patekimą į kvėpavimo takus.

Pagrindiniai simptomai

Įskrandžio achalazija vystosi lėtai, todėl simptomai ilgą laiką gali būti klaidingai siejami su refliuksu, virškinimo sutrikimais ar stresu. Tačiau achalazijai būdingas požymių derinys yra gana specifinis. Pacientai dažniausiai pastebi, kad rijimas tampa vis sunkesnis, maistas ima „strigti“, o laikui bėgant atsiranda ir nevaldomas maisto grįžimas į burną.

Diagnostika

Įskrandžio achalazija yra būklė, kurią galima patvirtinti tik atlikus specifinius tyrimus, nes jos simptomai dažnai primena kitus virškinimo sutrikimus. Nors daugelis pacientų ilgai gydomi nuo refliukso ligos, achalazijos mechanizmas yra visiškai kitoks, todėl standartinis refliukso gydymas neveikia. Tikslūs diagnostiniai metodai leidžia nustatyti, kaip stemplė juda, kokia yra jos struktūra ir ar apatinis stemplės raukas atsipalaiduoja taip, kaip turėtų.

Stemplės manometrija (auksinis standartas)

Stemplės manometrija laikoma patikimiausiu ir tiksliausiu tyrimu diagnozuojant achalaziją. Procedūros metu į stemplę įvedamas labai plonas zondas su slėgio jutikliais. Jutikliai užfiksuoja, kaip stemplės raumenys susitraukia ir kaip funkcionuoja apatinis stemplės raukas. Esant achalazijai matoma, kad stemplės peristaltika susilpnėjusi arba iš viso nevyksta, o raukas išlieka pernelyg įtemptas ir nereaguoja į ryjimo signalą. Tokia slėgio kreivė yra būdinga šiai ligai ir leidžia patikimai patvirtinti diagnozę.

Endoskopija

Nors endoskopija nėra pagrindinis diagnostikos metodas, ji labai svarbi norint įvertinti stemplės gleivinę ir atmesti kitas sąlygas, galinčias sukelti panašius simptomus. Tyrimo metu dažnai matoma išsiplėtusi stemplė ir užsilaikęs maisto turinys, ypač jei liga progresuoja jau kurį laiką. Gleivinė dažniausiai būna nepažeista, nes achalazija nėra uždegiminė liga. Tai padeda atskirti ją nuo vėžio, striktūrų ar kitų struktūrinių pažeidimų. Dėl didesnio stemplės spaudimo endoskopui kartais būna sunku praeiti pro apatinį stemplės rauką, tačiau tai tik dar kartą patvirtina stemplės funkcijos sutrikimą.

Rentgenograma su bario kontrastu

Rentgeno tyrimas su bario kontrastu yra klasikinis būdas įvertinti skysčių slinkimą stemplėje. Pacientas išgeria kontrastinį skystį, o rentgeno aparatas stebi, kaip jis juda žemyn. Achalazijai būdingas vaizdas – vadinamasis „paukščio snapas“, kai stemplės apačia smarkiai susiaurėjusi, o viršutinė dalis išsiplėtusi. Kontrastas stemplėje lieka ilgiau, o jo slinkimas sulėtėja. Šis tyrimas leidžia vizualiai pamatyti stemplės formą ir įvertinti ligos progresą.

Kiti tyrimai

Kai kuriais atvejais atliekami papildomi tyrimai, padedantys suprasti ligos pobūdį arba atmesti kitas galimas diagnozes. pH metrija naudojama tada, kai reikia diferencijuoti achalaziją nuo refliukso, tačiau jos rezultatai achalazijos atveju paprastai normalūs. Kai kurie pacientai tiriami scintigrafijos metodu, kuris padeda įvertinti skysčio judėjimo greitį stemplėje. Papildomas vaizdinimas, pavyzdžiui, endoskopinė ultragrafija, reikalingas retai, tačiau kartais jis padeda pamatyti stemplės sienelių pokyčius ar atmesti navikus.

Gydymo galimybės

Įskrandžio achalazijos gydymas orientuotas į vieną tikslą – sumažinti apatinio stemplės rauko įtampą ir palengvinti maisto patekimą į skrandį. Kadangi nervinių ląstelių pažeidimo atkurti neįmanoma, šiuolaikiniai gydymo metodai siekia kompensuoti šį sutrikimą mechaniškai ar farmakologiškai. Gydymas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į paciento amžių, ligos trukmę, simptomų intensyvumą ir stemplės pokyčius.

Medikamentinis gydymas

Vaistai dažniausiai taikomi lengvesnėmis ligos formomis arba tais atvejais, kai pacientas negali atlikti invazinių procedūrų. Pagrindinis tikslas – sumažinti apatinio stemplės rauko spaudimą, taip leidžiant maistui lengviau prasiskverbti. Šiam tikslui naudojami preparatai, veikiantys kraujagyslių ir lygiųjų raumenų tonusą. Nors jų poveikis dažnai būna laikinas ir ne visuomet pakankamas, kai kuriems pacientams jie gali palengvinti rijimo procesą ar sumažinti skausmą krūtinėje. Vis dėlto daugeliui pacientų medikamentai tinka tik kaip pereinamasis sprendimas iki efektyvesnio gydymo.

Pneumodinaminė dilatacija

Tai vienas ilgiausiai taikomų ir efektyviausių achalazijos gydymo metodų. Procedūros metu specialus balionėlis įvedamas į apatinį stemplės rauką ir išplečiamas iki tam tikro slėgio. Taip raukas mechaniškai ištempiamas ir susilpninamas jo tonusas. Pacientai dažnai pajunta reikšmingą palengvėjimą iš karto po procedūros.

Pneumodinaminė dilatacija gali prireikti kartoti, nes laikui bėgant raumenų tonusas gali atsinaujinti. Vis dėlto jos efektyvumas ilgam laikui išlieka aukštas, o rizika komplikacijoms gana maža, jei procedūrą atlieka patyręs specialistas.

Heller miotomija (laparoskopinė operacija)

Tai chirurginė procedūra, kurios metu apatinio stemplės rauko raumenys specialiai perpjaunami, kad sumažėtų jų įtampa. Operacija atliekama minimaliai invazyviai, per kelis mažus pjūvius pilvo srityje. Po miotomijos maistas gali laisviau patekti į skrandį, todėl dauguma pacientų pajunta ilgalaikį simptomų sumažėjimą.

Dažnai kartu atliekama fundoplikacija, kuri apsaugo nuo galimo refliukso po operacijos. Šis metodas tinka pacientams, kuriems pneumodinaminė dilatacija neveiksminga arba liga yra pažengusi.

POEM procedūra (peroralinė endoskopinė miotomija)

POEM yra naujesnis, modernus ir vis labiau populiarėjantis metodas, atliekamas endoskopiškai per burną, be išorinių pjūvių. Procedūros metu endoskopas sukuria tunelį stemplės sienelėje ir pasiekia apatinį stemplės rauką. Jis perpjaunamas taip pat, kaip ir Heller miotomijos metu, tačiau procedūra yra mažiau invazinė.

POEM ypač tinka jaunesniems pacientams, tiems, kurių stemplė labai sustorėjusi arba ligos forma sudėtingesnė. Rezultatai paprastai labai geri, o atsigavimo laikas trumpesnis nei po operacijos.

Botulino toksino injekcijos

Botulino toksinas suleidžiamas tiesiai į apatinį stemplės rauką, kad laikinai nuslopintų raumenų aktyvumą. Šis metodas dažniausiai taikomas vyresnio amžiaus žmonėms arba tiems, kuriems dėl sveikatos būklės negalima atlikti didesnių intervencijų. Poveikis paprastai trunka kelis mėnesius, todėl prireikia pakartotinių injekcijų. Nors tai nėra ilgalaikis sprendimas, jis gali padėti sumažinti simptomus ir pagerinti paciento savijautą.

Privalumai ir trūkumai: konservatyvus vs. intervencinis gydymas

Achalazijos gydymo strategijos skiriasi pagal tai, ar taikomas tik simptomus mažinantis konservatyvus požiūris, ar imamas pokytis, siekiant tiesiogiai sumažinti apatinio stemplės rauko įtampą.

Gyvenimas su achalazija

Gyvenimas su achalazija reikalauja tam tikrų kasdienės rutinos pritaikymų, tačiau dauguma žmonių, gavę tinkamą gydymą, gali gyventi visavertį, aktyvų gyvenimą. Svarbiausia suprasti, kaip kūnas reaguoja į maistą, kaip valgyti saugiau ir kokie įpročiai padeda sumažinti simptomus bei komplikacijų tikimybę. Net ir po intervencinių procedūrų stemplės funkcija nebūna identiška sveikai, todėl tam tikri elgesio modeliai išlieka svarbūs visą gyvenimą.

Mitybos įpročiai ir praktika

Achalazija tiesiogiai veikia rijimą, todėl vienas efektyviausių būdų sumažinti diskomfortą yra pritaikyti valgymo įpročius. Daugeliui pacientų padeda lėtesnis valgymo tempas ir mažesni kąsniai, nes taip stemplė mažiau apkraunama. Minkštesnis, lengviau praryjamas maistas taip pat suteikia didesnį komfortą, ypač paūmėjimų metu. Kai kurie žmonės pastebi, kad karštesnis arba labai šaltas maistas sukelia daugiau spazmų, todėl verta stebėti, kokia temperatūra tinka labiausiai.

Po gydymo procedūrų mityba dažnai grįžta į įprastą ritmą, tačiau išlikęs atsargumas padeda sumažinti simptomų pasikartojimą. Praktika rodo, kad dideli, vienu metu gausiai suvalgomi valgiai dažniau sukelia maisto slinkimo sulėtėjimą, todėl juos pakeitus į mažesnius ir dažnesnius, stemplė apkraunama mažiau.

Kūno padėtis valgant ir po valgio

Kadangi achalazija sukelia maisto užsilaikymą stemplėje, svarbi tampa kūno padėtis. Valgant rekomenduojama sėdėti tiesiai, nepasilenkus. Tiesi laikysena padeda gravitacijai atlikti dalį darbo ir palengvina maisto patekimą į skrandį.

Po valgio taip pat reikėtų vengti atsigulti mažiausiai 1–2 valandas. Atsigulus maistas gali grįžti atgal į burną ir sukelti kosulį, ypač naktį. Jei naktiniai simptomai ryškūs, gali padėti pakelta lovos atlošo dalis — tai sumažina regurgitacijos ir aspiracijos riziką.

Naktinio kosulio ir aspiracijos prevencija

Labiausiai nerimą kelia situacijos, kai maisto likučiai patenka į kvėpavimo takus miego metu. Tokiu atveju išsivysto aspiracinė pneumonija, kuri yra rimta komplikacija. Saugiausia strategija — vengti valgymo likus bent 3 valandoms iki miego ir palaikyti pakeltą galvos padėtį. Jei regurgitacija išlieka dažna net po gydymo, būtina aptarti papildomas priemones su gydytoju.

Fizinis aktyvumas ir kasdienė veikla

Daugeliui žmonių fizinis aktyvumas nesukelia ryškaus simptomų paūmėjimo, todėl sportuoti galima. Lengva mankšta, vaikščiojimas ar vidutinio intensyvumo treniruotės dažniausiai yra saugios. Po intensyvesnių pratimų kai kurie pacientai trumpam gali pajusti krūtinės spaudimą — tai susiję su užsilaikiusiu stemplės turiniu. Tokiais atvejais naudinga planuoti valgymą taip, kad skrandis nebūtų pilnas prieš treniruotę.

Kontroliniai tyrimai ir ilgalaikė priežiūra

Achalazija yra lėtinė būklė, todėl net ir atlikus procedūrą reikalinga ilgalaikė stebėsena. Gydytojas gali rekomenduoti periodišką endoskopiją arba manometriją, kad būtų įvertinta stemplės būklė ir užkirstas kelias komplikacijoms. Jei simptomai grįžta, būtina įvertinti, ar raukas vėl nesusitraukė, ar stemplė neišsiplėtė. Ankstyva intervencija dažnai padeda išvengti rimtesnių pasekmių.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)