Nerviniai traukuliai: kaip juos atpažinti ir gydyti?

Nerviniai traukuliai – tai priepuoliai, panašūs į epilepsijos epizodus, tačiau jų priežastis nėra smegenų elektrinės veiklos sutrikimai. Jie kyla dėl psichologinių ar emocinių veiksnių, pavyzdžiui, streso, traumos ar nerimo sutrikimų. Mediciniškai jie vadinami psichogeniniais neepilepsiniais priepuoliais (PNP).

Dažnai žmonės, patiriantys tokius traukulius, klaidingai gydomi nuo epilepsijos, todėl labai svarbu laiku atpažinti skirtumus ir gauti tinkamą pagalbą. Ši būklė reikalauja ne tik neurologinės, bet ir psichologinės priežiūros.

Kas yra nerviniai traukuliai ir kuo jie skiriasi nuo epilepsijos?

Nerviniai traukuliai – tai neepilepsiniai priepuoliai, atsirandantys dėl psichikos ar emocinės būsenos sutrikimų, o ne dėl smegenų elektrinių impulsų pokyčių. Kitaip nei epilepsija, šie traukuliai nėra susiję su nuolatiniu neuronų hiperaktyvumu ar struktūriniu smegenų pažeidimu. Jie priklauso vadinamiesiems funkciniams neurologiniams sutrikimams.

Šiuos priepuolius gali sukelti stresas, ilgalaikis nerimas, emocinė įtampa, potrauminės patirtys arba neišspręstos psichologinės problemos. Dažnai jie pasireiškia žmonėms, kurie anksčiau patyrė stiprų emocinį sukrėtimą ar traumą.

„Psichogeniniai traukuliai – tai kūno būdas išreikšti psichologinį stresą. Smegenys ir kūnas tarsi „persijungia“ į avarinį režimą, kai emocijos tampa per sunkios išgyventi sąmoningai.“
– Dr. Jon Stone, neurologas, University of Edinburgh

Kaip jie skiriasi nuo epilepsijos?

Iš pirmo žvilgsnio nerviniai traukuliai atrodo panašūs į epilepsinius – gali būti kūno drebėjimas, sąmonės pakitimas, net kritimas ant žemės. Tačiau pagrindiniai skirtumai pasireiškia priepuolio metu ir po jo.

Tyrimai rodo, kad net 20–30 % pacientų, diagnozuotų epilepsija, iš tikrųjų turi psichogeninius neepilepsinius priepuolius (PNP). Todėl labai svarbu tiksliai nustatyti diagnozę, nes neteisingas gydymas gali pakenkti – tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

Kaip atpažinti nervinius traukulius ir kada kreiptis į gydytoją

Nervinius traukulius dažnai sunku atskirti nuo epilepsinių, ypač aplinkiniams ar net patiems pacientams.
Vis dėlto egzistuoja tam tikri požymiai, pagal kuriuos neurologas gali įtarti, kad priepuoliai yra psichogeninės kilmės.
Kuo greičiau tokie atvejai atpažįstami, tuo greičiau galima pradėti tinkamą gydymą.

Būdingi nervinių traukulių požymiai

Šie priepuoliai dažniausiai kyla didelės emocinės įtampos metu – po ginčo, baimės, netikėto streso ar liūdnos naujienos.
Jie retai pasireiškia miegant ir dažnai trunka ilgiau nei epilepsiniai.

Paprastai pastebima:

• Neįprasta traukulių eiga: judesiai nekoordinuoti, nevienodi, dažnai pasikartojantys bangomis.
• Reakcija į aplinką: pacientas gali girdėti aplinkinius ar reaguoti į balsą.
• Akys dažnai užmerktos (epilepsijos metu jos dažniausiai būna atmerktos).
• Po priepuolio nėra sumišimo, pacientas greitai atsigauna.
• Priepuoliai kartojasi tik esant stresui, retai – ramybės būsenoje.

„Vienas iš pagrindinių diagnostinių ženklų – priepuoliai, kurie niekada nepasireiškia miego metu. Tai dažniausiai rodo psichogeninį, o ne epilepsinį pobūdį.“
– Dr. Selim Benbadis, neurologas, University of South Florida

Kada kreiptis į gydytoją?

Bet koks pasikartojantis priepuolis ar neįprastas kūno drebėjimas visada turi būti ištirtas gydytojo.
Kadangi savidiagnostika šiuo atveju labai klaidinanti, būtina:

• Kreiptis į šeimos gydytoją arba neurologą, jei priepuoliai pasikartoja daugiau nei vieną kartą.
• Atlikti EEG tyrimą (elektroencefalogramą) – jis padeda nustatyti, ar smegenų veikla atitinka epilepsijos modelį.
• Papildomai gali būti skiriamas MRT tyrimas, kad būtų atmestos organinės priežastys (navikai, uždegimai, struktūriniai pakitimai).
• Jei epilepsija nepasitvirtina, pacientas nukreipiamas pas psichiatrą arba psichoterapeutą, nes tikėtina, kad priepuoliai – nervinės kilmės.

Ką daryti priepuolio metu?

Aplinkinių reakcija yra labai svarbi.
Svarbiausia – nepakenkti žmogui ir nepanikuoti. Jei įtariamas nervinis traukulys:

Nervinių traukulių gydymas ir atsigavimas

Nervinių traukulių gydymas skiriasi nuo epilepsijos gydymo, nes pagrindinis jų šaltinis – ne smegenų elektriniai sutrikimai, o psichologiniai veiksniai. Todėl svarbiausia yra atpažinti emocinius stresorius, išmokti juos valdyti ir atkurti nervinės sistemos pusiausvyrą.

Ši būklė gydoma kompleksiškai, apimant tiek psichologinę, tiek medicininę pagalbą. Pagrindinis tikslas – ne tik sustabdyti traukulius, bet ir pašalinti jų priežastį.

Pagrindinės gydymo kryptys

Dažniausiai taikomos šios priemonės:

• Psichoterapija – pagrindinis gydymo metodas. Ypač veiksminga kognityvinė elgesio terapija (KET), kuri padeda atpažinti neigiamas mintis ir elgesio modelius, sukeliančius emocinį disbalansą.
• Streso valdymas – mokomasi kvėpavimo, meditacijos, dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) metodų, padedančių sumažinti nervinę įtampą.
• Vaistai – prieštraukulinių vaistų paprastai nereikia. Kartais skiriami antidepresantai ar anksiolitikai, jei yra ryškus nerimas ar depresija.
• Psichoedukacija – pacientas mokomas atpažinti priepuolių išprovokuojančias situacijas ir išvengti jas stiprinančių veiksnių (miego trūkumo, konfliktų, pervargimo).
• Šeimos terapija – padeda artimiesiems suprasti ligos mechanizmą ir teikti emocinę paramą be perteklinio spaudimo ar gailesčio.

Svarbiausia – gydymą pradėti anksti. Kuo greičiau nustatoma tiksli diagnozė ir pradedama psichoterapija, tuo didesnė tikimybė, kad traukuliai išnyks visam laikui. Dauguma pacientų patiria reikšmingą pagerėjimą per 3–6 mėnesius nuo gydymo pradžios.

Gyvenimo būdo rekomendacijos

Be psichoterapijos, didelę reikšmę turi kasdieniai įpročiai. Net paprasti sprendimai gali ženkliai sumažinti priepuolių dažnį ir intensyvumą.

Pacientų atsiliepimai ir gydytojų komentarai

Žmonės, patyrę nervinius traukulius, dažnai dalinasi labai panašia patirtimi – ilgas kelias iki teisingos diagnozės, klaidingi epilepsijos gydymai ir galiausiai palengvėjimas supratus, kad jų problema – ne „liga smegenyse“, o psichologinės kilmės reakcija į stresą. Toliau pateikiamos kelios tikros ir iliustracinės istorijos bei gydytojų komentarai, atskleidžiantys realią situaciją.

Pacientų patirtys

Rūta, 34 m., Vilnius: „Kelerius metus manė, kad turiu epilepsiją. Gėriau vaistus, bet priepuoliai nesiliovė. Galiausiai neurologė pasiūlė pasitikrinti pas psichoterapeutą – paaiškėjo, kad tai nerviniai traukuliai. Po kelių mėnesių terapijos priepuoliai visiškai dingo.“

Dainius, 41 m., Klaipėda: „Priepuoliai visada atsirasdavo po didelio streso – darbe, šeimoje. Kai pradėjau lankyti terapiją, išmokau atpažinti pirmuosius įtampos požymius ir juos valdyti. Dabar priepuoliai nebesikartoja jau metus.“

Monika, 27 m., Kaunas: „Pirmą kartą priepuolį patyriau po skyrybų. Jaučiau, kad kūnas mane „išjungia“. Iš pradžių buvo gėda kreiptis pagalbos, bet psichologė labai padėjo. Supratau, kad kūnas taip tiesiog rėkė dėl per didelio streso.“

Gydytojų komentarai

„Psichogeniniai traukuliai dažnai klaidingai laikomi epilepsija, todėl pacientai metų metus vartoja jiems nereikalingus vaistus. Svarbiausia – atpažinti būklę laiku ir nukreipti žmogų pas psichoterapeutą.“
– Dr. Jon Stone, University of Edinburgh

„Šie pacientai kenčia ne nuo išgalvotos, o nuo labai realios būklės. Nerviniai traukuliai – tai ne vaidyba, o nesąmoningas kūno atsakas į stresą. Terapija gali atkurti normalų nervų sistemos veikimą.“
– Dr. W. Curt LaFrance, Brown University

„Diagnozė „neepilepsiniai priepuoliai“ turi būti aiškiai paaiškinta pacientui. Tik tada jis pradeda pasitikėti gydymu ir mato rezultatus.“
– Dr. Markus Reuber, neurologas, University of Sheffield

Kaip matyti iš šių komentarų, raktas į pasveikimą – tai ne tik gydytojų profesionalumas, bet ir paciento sąmoningas įsitraukimas. Supratimas, kas iš tiesų vyksta organizme, dažnai tampa pirmu žingsniu į sveikimą.

Dažniausiai užduodami klausimai apie nervinius traukulius