Priklausomybė saldumynams: mitas ar tiesa?

Ar gali būti, kad cukrus veikia mūsų smegenis taip pat kaip nikotinas ar alkoholis? Kodėl po pietų taip dažnai norisi „kažko saldaus“, net jei nesame alkani?
Tai ne vien silpnavališkumas – šį potraukį lemia smegenų cheminiai procesai, įpročiai ir net emocinė būsena. Kai valgome saldumynus, mūsų smegenys gauna greitą dopamino „dozę“, kuri sukuria malonumo pojūtį.

Kas yra priklausomybė saldumynams?

Priklausomybė saldumynams – tai būklė, kai žmogus jaučia stiprų norą vartoti saldų maistą, net jei to fiziologiškai nereikia. Dažnai tai susiję su emocijomis: saldumynai tampa būdu nusiraminti, atsipalaiduoti ar pasijusti geriau.

Cukrus sukelia greitą energijos ir nuotaikos pakilimą, tačiau šis efektas trumpalaikis – netrukus seka energijos kritimas, vadinamas „cukraus kalneliu“. Dėl šio svyravimo žmogus vėl ieško saldumynų, kad pakeltų nuotaiką. Tai sukuria užburtą ratą, primenantį priklausomybės modelį.

„Kai kurie žmonės cukrų vartoja taip pat, kaip kiti – kofeiną ar nikotiną: jis tampa emocine atrama“, – sako dr. David Benton

Svarbu suprasti, kad ne visi žmonės tampa „priklausomi“ nuo cukraus. Dažnai tai įpročio, emocinio valgymo ir streso derinys, o ne cheminė priklausomybė tiesiogine prasme.

Kada įprotis tampa priklausomybe?

Nors ne kiekvienas, mėgstantis desertą, turi priklausomybę, yra keli įspėjamieji požymiai, kurie rodo, kad santykis su saldumynais tampa problemiškas:

• Stiprus noras saldumynų, net kai nesate alkani.
• Sunku sustoti po pirmo kąsnio – „dar truputį“ tampa visa plytele.
• Emocinis valgymas: saldumynai kaip paguoda, kai liūdna ar pavargote.
• Nerimas ar dirglumas, jei jų nepavalgote.
• Nuolatinis savęs kaltinimas po to, kai vėl suvalgote „per daug“.

Tai nėra tik valios klausimas. Smegenys reaguoja į cukrų labai panašiai kaip į dopamino stimuliatorius – aktyvuojasi malonumo centrai, todėl žmogus nori pakartoti tą patį jausmą.

Svarbu: priklausomybė saldumynams nėra oficialiai pripažinta medicininė diagnozija, tačiau daugelis gydytojų ją laiko realų elgesio modelį, galintį turėti tiek fizinių, tiek emocinių pasekmių – nuo nutukimo iki nuotaikų svyravimų.

Saldumynų poveikis: privalumai ir rizikos

Nors dažnai girdime tik apie cukraus žalą, nedidelis saldumynų kiekis kai kuriose situacijose gali turėti ir teigiamų savybių.
Svarbiausia – kiekis ir dažnumas. Kai saldus maistas tampa ne kasdieniu įpročiu, o proginio malonumo dalimi, jo poveikis organizmui visiškai kitoks.

„Saldumynai nėra priešas – problema atsiranda tada, kai jie tampa kasdieniu įpročiu, o ne išimtimi,“ – sako dr. James Hill

Kaip cukrus veikia smegenis ir emocijas

Kai valgome saldumynus, mūsų smegenys reaguoja beveik taip pat, kaip į dopamino pliūpsnį, kurį sukelia malonūs potyriai – pavyzdžiui, sportas, meilė ar net tam tikri vaistai.
Tai vyksta todėl, kad cukrus aktyvuoja smegenų apdovanojimo sistemą, esančią striatume – zonoje, kuri atsakinga už motyvaciją ir malonumą.

Dopamino poveikis

Cukrus padidina dopamino – vadinamojo „laimės hormono“ – išsiskyrimą. Tuo momentu jaučiamės energingesni, linksmesni ir ramesni.
Tačiau šis efektas trunka trumpai – kai dopamino lygis krenta, organizmas vėl ieško „dozės“, kad atgautų malonumo jausmą. Taip atsiranda uždaras ratas, primenantis priklausomybės mechanizmą.

„Cukrus veikia tas pačias smegenų grandines kaip ir kai kurie narkotiniai preparatai – todėl kai kuriems žmonėms jo atsisakyti sunkiau nei atrodo,“ – teigia dr. Nicole Avena

Kodėl cukrus „ramina“?

Kai esame pavargę, patiriame stresą ar emocinę įtampą, mūsų organizmas ieško greito komforto šaltinio. Cukrus jį suteikia – padidina serotonino ir endorfinų gamybą, todėl trumpam atsipalaiduojame.
Štai kodėl po sunkios dienos norisi šokolado ar bandelės: smegenys sieja saldumynus su emociniu palengvėjimu.

Tačiau ši ramybė trumpalaikė. Po kelių valandų cukraus kiekis kraujyje staigiai krenta, o kartu grįžta nuovargis, nervingumas ir dar didesnis saldaus poreikis.
Ilgainiui toks ciklas gali išbalansuoti hormonų veiklą, paveikti nuotaiką ir net miegą.

Ar cukrus veikia kaip narkotikas?

Mokslininkai nėra visiškai vieningi. Kai kurie tyrimai rodo, kad cukrus sukelia „priklausomybės tipo“ elgesį – padidėjusį vartojimą, potraukį ir pasitraukimo simptomus, kai jo trūksta.
Kiti ekspertai mano, kad šis poveikis yra labiau psichologinis nei cheminis, nes smegenų reakcija į cukrų nėra tokia stipri kaip į narkotines medžiagas.

„Cukrus nėra narkotikas, tačiau jis išnaudoja tą pačią smegenų apdovanojimo sistemą, todėl poveikis elgesiui gali būti labai panašus,“ – aiškina dr. Ashley Gearhardt,

Ar cukrus iš tikrųjų sukelia priklausomybę?

Diskusijos apie cukraus priklausomybę tęsiasi jau kelis dešimtmečius. Vieni mokslininkai tvirtina, kad cukrus aktyvuoja tas pačias smegenų grandines kaip narkotinės medžiagos, kiti sako, jog tai elgesio įprotis, o ne cheminė priklausomybė.

Ką sako mokslas

Moksliniai tyrimai su gyvūnais rodo, kad cukrus gali sukelti priklausomybės tipo elgesį: gyvūnai, gavę cukraus, rodė potraukio, tolerancijos ir net „pasitraukimo simptomų“ požymius, kai jo netekdavo.
Tačiau žmonių organizmas yra kur kas sudėtingesnis – mūsų valgymo įpročius lemia emocijos, socialinė aplinka ir stresas, todėl cukraus poveikis nėra toks tiesmukas.

„Cukrus pats savaime nėra narkotikas, tačiau kai jis tampa emocinio komforto šaltiniu, elgesys ima priminti priklausomybę,“ – sako dr. Robert Lustig, endokrinologas iš Kalifornijos universiteto (JAV), vienas garsiausių cukraus poveikio kritikų.

Kai valgome saldumynus dažnai, smegenys pripranta prie aukšto dopamino aktyvumo lygio, todėl įprasti maisto produktai atrodo „nuobodūs“.
Tai verčia ieškoti vis stipresnio skonio – daugiau cukraus, saldesnių užkandžių, didesnių porcijų.
Tai vadinama tolerancijos efektu, kuris būdingas ir kitoms priklausomybėms.

Psichologinė pusė

Priklausomybė saldumynams dažnai būna emocinio valgymo pasekmė.
Kai jaučiame nerimą, nuovargį ar liūdesį, smegenys ieško greito malonumo, o cukrus – lengviausias būdas jį gauti.
Ilgainiui tokie valgymo modeliai tampa automatizuoti – saldumynai tampa ne maistu, o emocine atrama.

„Žmonės retai trokšta morkų ar obuolių, kai jiems liūdna – jie nori šokolado. Tai rodo, kad saldumynai veikia kaip emocinis anestetikas,“ – aiškina dr. David Ludwig

Kada priklausomybė tampa reali?

Medikai sako, kad cukraus vartojimas tampa priklausomybe, kai:

• nebegalite sustoti net suvokdami žalą;
• cukrus tampa pagrindiniu emocinės ramybės šaltiniu;
• pasireiškia nerimas ar dirglumas, kai jo negaunate;
• atsiranda tolerancija – reikia vis daugiau saldaus, kad pasiektumėte tą patį „poveikį“.

Nors oficialiai „cukraus priklausomybės“ diagnozės nėra, psichologiniai ir biocheminiai požymiai labai panašūs į kitų priklausomybių mechanizmus.

Kaip sumažinti saldumynų poreikį?

Gera žinia ta, kad cukraus poreikis nėra nevaldomas – jį galima sumažinti keičiant mitybos įpročius, miegą, stresą ir net kasdienį ritmą.
Svarbiausia – ne bandyti „atsisakyti saldumynų per naktį“, o palaipsniui išmokyti organizmą stabiliai reguliuoti cukraus kiekį kraujyje.

Pagrindiniai principai

1. Valgykite reguliariai – ilgos pertraukos tarp valgymų skatina gliukozės svyravimus ir staigius cukraus troškimus.
2. Kiekviename valgyme turėkite baltymų ir sveikųjų riebalų – jie lėtina cukraus įsisavinimą.
3. Miegokite pakankamai – miego trūkumas didina apetito hormono (grelino) kiekį.
4. Valdykite stresą – kortizolis skatina norą vartoti saldų maistą.
5. Pasirinkite sveikesnius „saldžius“ pakaitalus – vaisius, uogas, natūrų jogurtą su cinamonu.

Dažniausiai užduodami klausimai apie priklausomybę saldumynams