Mananai

Tai – gamtiniai polisacharidai, turintys tik D-manozės arba ji vyrauja. Jų yra augaluose ir grybuose. Linijiniai mananai netirpsta vandenyje ir kaip struktūriniai polisacharidai įeina į aukštesniųjų augalų ir dumblių ląstelių sienas, taip pat formuoja vaisių ir sėklų apsaugos dangalus. Chemiškai panašūs gliukomananai (greta manozės turi gliukozės) turi acetilgrupių, todėl geriau tirpsta vandenyje ir formuoja augalų gleives. Aptinkama šakotosios molekulės galaktomananų, prie kurių jungiasi pavienės D-galaktopiranozės ir galaktogliukomananai. Pastarieji įeina į pušų celiuliozės sudėtį, yra ankštinių sėklų atsarginės medžiagos, guarano sudėtinė dalis. Vartojami kaip suspensijų ir emulsijų tirštikliai ir stabilizatoriai. Įvairios struktūros mananų yra grybuose. Geriausiai ištirtas kepimo mielių mananas, natūrali forma sudaro mananoproteiną. Jo angliavandenis suformuotas iš D-manozių ir sujungtas N,N-diacetilchitobiozės N glikozidiniu ryšiu su baltyminės dalies asparagino amidine grupe. Manano struktūra nulemia mielių ląstelių paviršių ypatumus, iš dalies ir jų antigeninį specifiškumą.
Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė